Evangelijoje pagal Matą girdime Jėzaus kvietimą: „Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti: aš jus atgaivinsiu” (Mt 11,28). Tai kvietimas, kuris skamba kiekvienam atlaidų dalyviui. Nesvarbu, ar žmogus atvyksta su stipriu tikėjimu ir sąmoningu troškimu melstis, ar tiesiog vedamas tradicijos, smalsumo, noro sutikti pažįstamų – visi yra laukiami.
Kasmetiniai atlaidai Šiluvoje tampa tarsi gyva Evangelijos iliustracija: prie Kristaus susirenka įvairūs žmonės – pavargę, ieškantys, abejojantys, netgi atėję be aiškaus tikslo. Bet būtent čia, Viešpaties artumoje, jie atranda ramybę.
„Iš pradžių galvojau, kad atvyksiu tik į vakarines mišias, pažiūrėsiu naujai pristatomas knygas Piligrimų centre, pasiklausysiu draugės choro. Bet kažkaip atsidūriau ir vidinio išgydymo pamaldose… Ir ten, be planų, supratau, kad Dievas kalba tiesiai į mano širdį”, – pasakoja Dalia, kuri anksčiau į atlaidus žiūrėjo labiau kaip į kultūrinę šventę ar bičiulių palaikymą juose.
Taip, čia Vilties piligrimų metais paskelbtuose atlaiduose, Evangelijos kvietimas įgyja kūną – Dievas laukia ne tik „tobulų”, bet visų. Kaip sūnus palaidūnas buvo priimtas atgal į Tėvo namus, taip ir kiekvienas atlaidų dalyvis, kad ir kokia būtų jo kelionė, sulaukia Dievo šypsnio ir motiniško Švč. Mergelės Marijos užtarimo.
Tuo pačiu, kiekvienas žmogaus žingsnis atlaidų metu tampa ne tik fiziniu judesiu, bet ir vidiniu sprendimu – artėti prie Dievo, ieškoti Jo artumos, sustoti prie Švč. Mergelės Marijos paveikslo, (oriai išstatyto ant altoriaus ar jos koplyčioje keliais einant aplink altorių kalbant rožinį, meldžiant jos užtarimo), atverti širdį, pakylėti sielą nuo kasdienybės sunkumų. Juk atlaidai – tai ne tik išorinė šventė, bet gili maldos kelionė, kurioje kiekvienas tikintysis gali atrasti naują vilties šaltinį.
„Atvažiavau į atlaidus su širdyje nešamu nerimu – darbe, šeimoje, sveikatos klausimuose. Bet čia, koplyčioje, kalbėdama rožinį, pajutau, kaip tarsi ne aš viena nešu tas naštas. Lyg pati Marija būtų jas priglaudusi prie savo širdies.” – pasakoja Loreta iš Kauno
atlaidai – tai ne tik išorinė šventė, bet gili maldos kelionė, kurioje kiekvienas tikintysis gali atrasti naują vilties šaltinį.
Atlaidai – tai ne tik giesmės ir procesijos. Tai ir susitikimai su dvasininkais, kurių šiltas žodis atveria kelią nuoširdžiam pokalbiui. Tai knygų pristatymai, kurie padeda giliau pažinti tikėjimą ir atrasti atsakymus į kasdienius klausimus. Tai vieta, kurioje galima sustoti ir pajusti, kad bendruomenė yra gyva, kad visi kartu esame keliautojai, vedami Dievo malonės.
„Labiausiai palietė vidinio išgydymo pamaldos. Tarsi išgirdau Dievo balsą, sakantį: „Tu nesi viena, aš nešu tavo skausmus, aš nešu tavo skausmą kai tave skriaudė tavo pačios mama”. Po ilgo laiko išėjau su ašaromis akyse, bet jos buvo palengvėjimo ašaros.” – dalijasi Rūta.
Ypatingą įspūdį palieka procesija su žvakėmis – kai kelios dešimtys žmonių vienu balsu meldžiasi, prašydami užtarimo, dėkodami už gautas malones. Tokia vienybė yra nepakartojamas liudijimas, jog tikėjimas neša šviesą net ir tamsiausiose gyvenimo situacijose.
Kiekvienas nueitas žingsnis atlaidų metu yra tarsi maldos akordas. Ėjimas link bažnyčios, sustojimas prie šventojo paveikslo, tylus kryžiaus ženklas ar net paprastas „Ačiū, Dieve” – visa tai tampa dalimi tos pačios didžiosios šventės.
Atlaiduose pakalbinti atvykusieji piligrimai iš pradžių gan nedrąsiai prisipažįsta, jog kurie jų atvyksta palaikyti bendruomenės, kiti – iš tradicijos, dar kiti – dėl smalsumo. Bet kiekviena širdis, net jei iš pradžių atrodo uždaryta, yra paliesta. Galbūt vienas tik prabėgomis užsidega žvakelę, kitas sustoja pasikalbėti su kunigu, trečias nusišypso ir paspaudžia ranką vyskupui. Šie paprasti veiksmai tampa mažais žingsneliais į tikėjimą.
„Kai priėjau prie vyskupo (nepykit, nežinau kokia jo pavardė) ir padėkojau jam už jo tarnystę, man pasidarė aišku – Bažnyčia nėra toli, ji yra čia, gyva, su mumis. Tai buvo ne tik pagarba, bet ir padrąsinimas man pačiam būti drąsiu tikėjimo liudytoju.” – sako vyras, dalyvavęs Šilinėse pirmą kartą.
Juk Evangelija moko, kad Dievo karalystė plečiasi lyg garstyčios grūdas – mažas, bet su didele jėga. Atlaidai – tai ta žemė, kurioje Dievas pasėja grūdą net tiems, kurie gal dar netiki, kad jis išaugs.
Atlaidai – tai tarsi širdies perėjimas iš kasdienybės į amžinybės perspektyvą. Čia tikintieji atranda džiaugsmą, viltį, vidinį išgydymą ir stiprybę tęsti savo gyvenimo kelią. Ir nors kiekvienas išsiskirsto savais keliais, širdyse lieka gyvas jausmas: Dievas yra arti, Marija mus globoja, o Bažnyčia – tai mūsų namai. Ir, kad tikėjimas nėra tik graži teorija – tai gyva kelionė, kurioje kiekvienas žmogus, nepaisant savo naštų ar klausimų, yra kviečiamas būti arčiau Viešpaties.
