Šventojo Rašto vieta Luko 20, 20–26 labai mįslinga.
Kad ją suprastume, įsivaizduokime Palestiną, kurią valdo Romos imperija. Ji okupuoja teritoriją savo karine galia, nutiesia kelius, stato tiltus, akvedukus ir skelbiasi, kad savo karine ir ekonomine galia suteikia gerovę ir taiką. Taip pat sako, kad Romos imperatorius yra „dievas“. Jo atvaizdai ant pinigų. Už visą gerovę, gyvenimo pilnatvę gyventojai turi būti dėkingi Romos imperatoriui Ciesoriui.
Kai Jėzaus klausia „Tai reikia mokėti Ciesoriui mokesčius ar nereikia?“, iš esmės klausia: „Ar tu pripažįsti šitą tvarką?“
Jeigu Jėzus atsakytų, kad jos nepripažįsta, tai Romos imperatorius tokį prieštaravimą galėtų griežtai bausti.
Jėzus sako parodyti denarą ir klausia: „Kieno yra atvaizdas?“. Jie atsako: „Ciesoriaus!“. Jis pats pinigų neištraukė ir to atvaizdo nesinešioja. Jėzus sako: „Kas Ciesoriaus atiduokite Ciesoriui, o kas Dievo – Dievui“.
Šios Rašto vietos nesuprasime, jei galvosime apie du aukštus, tai yra žemišką, Ciesoriaus aukštą, kur jis teisėtai valdo, ir antrą, dvasinį, kur valdo Dievas. Viskas yra Dievo! Dievas yra Kūrėjas: iš Jo, Jam ir per Jį viskas!
Kai Jėzus pasako: „atiduokite kas Dievo – Dievui“, Jis sako, atsiduokite, pagarbinkite Dievą, tada nepataikausite stabmeldiškai imperinei tvarkai, bet matysite kiek ir ko reikia skirti Ciesoriui.
Laidoje išgirsite:
0:00 – Įžanga;
3:08 – Valstybė ir bažnyčia;
9:59 – Dievo valdžia;
16:18 – Valstybės ir Bažnyčios sankirta;
27:55 – Bažnyčios vaidmuo valstybėje;
33:43 – Palinkėjimas Lietuvai;
