Rugsėjo 10 dieną popiežius Leonas XIV vadovavo bendrajai audiencijai ir skaitė 2025 metų Jubiliejaus pagrindinei – vilties – temai skirtą katechezę. Šventasis Tėvas komentavo dramatiškiausią Jėzaus istorijos momentą, skaudžios ir smurtinės mirties akimirką, kai, rodos, pats Jėzus sako, kad vilties nėra. Tačiau jei žvelgsime tikėjimo akimis, ją tuoj pat pamatysime, kaip ir šalia kryžiaus buvęs šimtininkas.
Audiencijos pradžioje buvo perskaityta ištrauka iš Evangelijos pagal Morkų. (Mk 15, 33–37).
„Ant kryžiaus Jėzus nemiršta tyloje. Jis neužgęsta lėtai, kaip ištirpusi žvakė, bet palieka gyvenimą, atiduoda dvasią „garsiai sušukęs“. Tas šūksnis apima viską: skausmą, apleistumą, tikėjimą, auką. Tai ne tik silpstančio kūno balsas, bet ir save atidavusio paskutinis gyvenimo ženklas“, – sakė Leonas.
Prieš šį šauksmą Jėzus ištarė vieną iš skaudžiausių klausimų, kokį tik galima ištarti: „Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai?“ Tai pirmoji 22 psalmės eilutė, kuri Jėzaus lūpose įgauna ypatingą svorį.
Sūnus, visada buvęs bendrystėje su Tėvu, dabar patiria tylą, tuštumą, bedugnę. Bet tai nėra tikėjimo krizė. Tai paskutinis meilės, kuri atiduoda save iki galo, etapas. Jėzaus šauksmas yra ne neviltis, bet nuoširdumas, iki kraštutinės ribos išplėsta tiesa, pasitikėjimas, kuris atsilaiko net tada, kai aplinkui mirtina tyla.
Dangus aptemo, šventyklos uždanga perplyšo. Tarsi pati kūrinija dalyvautų Jėzaus skausme ir kartu atskleistų kažką nauja: Dievas nebegyvena už uždangos, jo veidas dabar yra aiškiai matomas Nukryžiuotajame. Būtent ten, tame kenčiančiame žmoguje, pasireiškė didžiausia meilė. Būtent ten galime atpažinti Dievą, kuris nelieka toli, bet iki galo priima mūsų skausmą.
Tai suprato ir šimtininkas, pagonis, ištaręs pirmąjį tikėjimo išpažinimą po Jėzaus mirties: „Iš tikro šitas žmogus buvo Dievo Sūnus!“ Jis tai ištarė ne todėl, kad išgirdo žodžius, bet todėl, kad matė, kokiu būdu Jėzus mirė. Jėzaus šauksmas neišsisklaidė vėjyje, bet palietė širdį. Kartais tai, ko negalime išreikšti žodžiais, išreiškiame šauksmu. Kai širdis yra pilna, ji šaukia. Ne visada šauksmas yra silpnumo ženklas, jis gali būti gilaus žmogiškumo aktas.
Įpratome manyti, anot popiežiaus, kad šauksmas yra tarsi nesusitvardymas, kurį reikia greitai numalšinti. O Evangelija suteikia mūsų šauksmui didžiulę vertę, primindama mums, kad jis gali būti maldavimas, protestas, troškimas, savęs atidavimas. Šauksmas netgi gali būti kraštutinė maldos forma, kai nebelieka žodžių. Į savo šauksmą Jėzus sudėjo viską, kas jam buvo likę: visą savo meilę, visą savo viltį.
„Taip, nes šauksme yra ir tai: viltis, kuri nepasiduoda. Šaukiame, kai tikime, kad kažkas dar gali išgirsti. Šaukiame ne iš nevilties, bet trokšdami. Jėzus šaukė ne prieš Tėvą, bet jam. Jis buvo įsitikinęs, kad Tėvas yra ir ten, kur tyla. Jis mums parodė, kad mūsų viltis gali šaukti net kai viskas atrodo prarasta“, – kalbėjo Leonas XIV.
Tad šūksnis tampa ir dvasiniu veiksmu. Tai ne tik pirmasis mūsų veiksmas, kai gimstame – ateiname į pasaulį verkdami. Tai ir būdas išlikti gyviems. Šaukiame, kai kenčiame, bet taip pat garsiai kviečiame ir meldžiame, kai mylime. Šaukti reiškia sakyti, kad esame, kad nenorime užgesti tyloje, kad dar turime ką duoti.
Gyvenimo kelionėje, pasak popiežiaus Leono, yra momentų, kai visko laikymas savyje gali mus lėtai sunaikinti. Jėzus mus moko kreipiantis į Tėvą šaukti, tik nuoširdžiai, nuolankiai. Šauksmas niekada nėra beprasmis, jei gimsta iš meilės. Ir jei jis yra atiduodamas Dievui, niekada nebūna veltui. Tai būdas nepasiduoti cinizmui, toliau tikėti, kad yra įmanomas kitoks pasaulis.
„Brangūs broliai ir seserys, iš Viešpaties Jėzaus išmokime ir to: vilties šauksmo kraštutinio išmėginimo valandą. Ne tam, kad žeistume, bet kad save patikėtume. Ne tam, kad šauktume prieš ką nors, bet kad atvertume širdį. Jei mūsų šauksmas bus tikras, jis gali tapti naujos šviesos, naujo gimimo slenksčiu. Kaip ir Jėzui: išganymas prasidėjo tada, kai viskas, rodos, buvo baigta. Mūsų žmogiškumo kančios balsas, jei išreikštas su Dievo vaikų pasitikėjimu ir laisve, sujungtas su Kristaus balsu, gali tapti vilties šaltiniu mums ir tiems, kurie yra šalia mūsų“, – sakė popiežius Leonas XIV.
