„Per tuos depresijos metus aš daug ir išmokau. Vienu dalyku pasidalinsiu – „Prašykite ir jums bus duota“ (Mato 7:7). Tai yra visiška tiesų tiesa, ko seniau nebuvau įsisavinusi ir praktiškai nesupratau. Visada galvojau, kad viską turiu daryti savo jėgomis. Savo jėgomis mokytis ir problemas spręsti. Atrodo, visą kontrolę perimi sau. O krikščionybėje taip neveikia“, – XFM radijo laidoje „Jaunimo kodas“ (ved. Vakarė Urbaitė) dalijosi šiuolaikinės krikščioniškos muzikos atlikėja Monika Balčikonytė. Kviečiame pasiklausyti ir pokalbio garso įrašo.
Bipolinio sutrikimo liga
Laidos pašnekovė Monika pirmiausia paaiškina, kas yra bipolinis sutrikimas. Ji sako, kad jis yra yra psichikos sveikatos sutrikimas, kuriam būdingi ryškūs nuotaikos svyravimai. Dar prideda, kad šis sutrikimas kartais gali būti vadinamas maniakine depresija.
„Man šitas pavadinimas nėra priimtinas, nes gan baisiai skamba tas maniakinė. Bet iš tikrųjų šitas sutrikimas turi dvi fazes. Tai viena fazė yra manijos, o kita – depresijos. Įsivaizduokit, yra amerikietiški kalneliai, kai yra manijos fazė, tu užkyli visiškai aukštai kalneliais. Tavo energijos lygis būna didelis, tau mažai miego reikia, turi daug idėjų ar minčių, gali daug padaryti. Iš tikrųjų, tas pagreitintas mąstymas ir kalba, kartais tau gali pridaryti daugiau žalos negu naudos. Tiktai tuo metu atrodo, kad esi visagalis”, – sako M. Balčikonytė.
Monika sako, kad kai nusileidi amerikietiškais kalneliais, tuomet būna depresijos periodas, o kuo yra aukštesnis manijos periodas, tuo bus žemesnis depresijos etapas. Sergant depresija – apetitas padidėja, norisi miegoti, esi apatiškas, nieko nenori veikti ir stinga energijos.
Įtikėjimas ir ligos pradžia
Monika laidos klausytojams pasakoja, kaip atrodė jos įtikėjimo periodas bei ligos pradžia. Ji sako, kad kai įtikėjo, buvo neseniai baigusi mokyklą ir įstojusi mokytis medicinos. Merginai pirmieji du metai buvo „įsimylėjimo ir malonės periodas, kuomet skraidė su Dievu ir buvo karšta”. Monika nesitikėjo, kad kažkas gali būti blogai.
Laidos pašnekovė pasakoja, kad įtikėjo ir mokėsi medicinos tuo pat metu. Mokslai buvo sunkūs. Prieš tai ligų mergina neturėjo, bet gyveno nuolatiniame strese. Monika sako, kad jis truko pirmus du studijų metus.
„Mokslų buvo labai daug, prieš kiekvieną egzaminą lydėdavo ašaros. Man pačiai buvo sunku visą tai derinti, nes aš dar ir bažnyčioje giedojau. Atrodo, dar ir ten eini į visokias grupeles ir nori kažką išmokti”, – tęsia pasakojimą laidos pašnekovė.
Moniką pradėjo spausti mokslai, ir taip nutiko, kad gavo dvi skolas, kurias turėjo likviduoti. Vasaros metu išvyko padirbėti į užsienį ir sugrįžusi atgal į Lietuvą su jomis susitvarkė.
Kai buvo 2016-ųjų metų vasara, Monikai prasidėjo stipri nemigą. Laidos pašnekovė teigia nežinanti, iš kur atėjo ta nemiga, bet dabar sieja ją su ilgalaikiu stresu. Monika sako, kad porą savaičių buvo labai prastas miegas. Jai pradėjo stipriai eiti ir velnio melai.
Didžiausia jos baimė buvo, kad pateks į psichiatrinę ligoninę, nes naktimis nemiega ir meluoja velnias. Jis sako, kad ateis ir realiu pavidalu pasirodys kambary – išgąsdins.
Moniką tai labai stipriai gąsdino. Ji manė, kad jeigu pasakys tėvams, kad jai meluoja velnias – uždarys į psichiatrinę ligoninę. Tėvai buvo netikintys žmonės, ir jiems pasakymas, kad „velnias jai kalba” buvo kliedesiai.
Mergina buvo labai įbauginta, neišsimiegojusi ir nusilpusi. Kai savo gimtadienio dieną Monika nakvojo pas draugę, jai įvyko psichozė. „Aš visiškai išėjau iš proto, nes man galų gale tiek primelavo, kad melais visiškai patikėjau. Tada prasidėjo įvairios haliucinacijos. Jos baigėsi tuo, kad mano draugė iškvietė pastorių. Jis atvyko, meldėsi už mane, tada žiūriu – atvyko mano tėvai. Tada mane ir išvežė į psichiatrinę ligoninę, kur praleidau ten tris savaites”, – dalinasi išgyvenimu Monika.
Ligos pasireiškimo vystymasis ir laikas ligoninėje
Monika atvirauja, kad atsirado vietoje, kur labiausiai bijojo atsirasti. Ji praleido tris savaites ligoninėje, ir, kaip pasakoja, pirmos savaitės net neatsimena.
Monika buvo tiek nusilpusi ir jai taip trūko miego, kad dienomis miegodavo. Kai atsidūrė psichiatrinėje ligoninėje, iš karto gavo stiprų gydymą, nes organizmas buvo silpnas ir reikėjo atstatyti. Jai paskyrė lašelines ir režimą, kad išeitų iš psichozės.
„Galbūt daugiau galiu atsiminti nuo antros savaitės. Mane pradėjo lankyti tėvai ir draugai. Kai kurie draugai iš bažnyčios išsigando šitos ligos ir ligoninės. Man, iš vienos pusės, netgi keista buvo.
Suprantu, nes tai yra dvasiškai jautri atmosfera, bet nemanau, kad mes turėtume to bijoti. Tie draugai, kurie mane lankė tuo metu ligoninėje, dabar yra mano artimiausi draugai. Kaip ir Jėzus sakė, „kalinius ir ligonius lankykite, ir tie, kurie aplanko yra nuostabūs žmonės“, tikrai reikia palaikymo, kai esi ten”, – pasakoja Monika Balčikonytė.
Laidos pašnekovė, grįžusi atgal į namus, turėjo gerti stiprius vaistus. Pirmaisiais metais po psichozės merginą lydėjo depresija. Monika negalėjo patikėti, kad taip nutiks. Ji mano, kad galbūt depresija galėjo prasidėti ir todėl, kad viską prarado kai jai „toliau melavo velnias, o ji tikėjo jo melais”.
Merginai velnias melavo, kad viskas bus gerai. Tačiau ji žinojo, kad sugadinta sveikata mokslų nepabaigs: nuo vaistų vaizdas liedavosi, negalėjo net knygos skaityti. Turėjo vėl imti akademines atostogas, nes pradėjo „čiuožti mokslai”.
Mergina dalinasi, kad taip sudužo jos svajonė apie mokslų baigimą, tai pat apie darbą ir šeimą. Ji susidūrė su sunkumais ir dėl bažnyčios, nes buvo būsenoje, kai negalėjo nei giedoti, nei dalyvauti pamaldose.
„Tikrai buvo sunkus periodas, bet per tuos depresijos metus aš daug išmokau, ypač vieną dalyką: Prašykite, ir Jums bus duota. Amen! Čia yra tiesa, ko seniau nebuvau įsisavinusi ir nesupratau. Aš visada galvojau, kad viską darau savo jėgomis: mokslus mokausi, problemas sprendžiu, ir atrodo, visą kontrolę sudedi į save, o krikščionybėje tai neveikia. Krikščionybė yra bendruomeniška religija, ir mes esame tam, kad nešiotume vieni kitų naštas”, – sako Monika.
Aš tuo metu buvau per silpna, kad mokėčiau kovoti.
Ji pripažįsta, kad per tuos metus ji maldoje prašė pagalbos daug kartų. Ją persekiojo panikos atakos ir velnio melas. „Aš tuo metu buvau per silpna, kad mokėčiau kovoti. Nemokėjau kovos būdų, kaip man su tuo gyventi, visiškai neturėjau tų dvasinių ginklų. Gal dėl to pirmieji metai ir buvo labai sunkūs, bet visa tai baigėsi”, – sako Monika Balčikonytė.
Dievo išgelbėjimas ir išmoktos pamokos
Monika su klausytojais pasidalina Mato evangelijos (7 skyriaus) eilutėmis: „Prašykite, ir jums bus duota; ieškokite, ir rasite; belskite, ir jums bus atidaryta. Kiekvienas, kas prašo, gauna, kas ieško, randa, ir beldžiančiam atidaroma.‘‘ Ji sako, kad kai esi ligose, nesvarbu kokia būtų tavo liga, svarbiausia ieškoti pagalbos.
Kai mergina patyrė bipolinio sutrikimo požymius, tai gauta pagalba buvo visokeriopa. Mergina priduria, kad reikia daug melstis ir gauti žmonių, artimųjų bei savo šeimos palaikymo.
Nenori ji nuvertinti ir medicininės dalies, nes pati liga yra komplikuota. Monikai Dievas atsiuntė psichiatrę, pas kurią lankosi dar iki šiol. Ji atitaikė vaistus, kurie padėjo ir padeda, kai būna sunkūs kritiniai momentai.
Per tuos metus mergina skaitė daug literatūros apie visas ligas, ir kaip teigia, reikia šviestis, domėtis ir stengtis save ištempti iš jų.
Monikai labai daug padėjo mama, kuri kiekvieną vakarą merginą ragindavo išeiti pasivaikščioti. Abi kartu išeidavo pasivaikščioti, ir sako, kai jau išeini, sportuoji ar atsiranda veiklos, tai reiškia gijimo procesą. Nors nėra taip, kad pasimeldi, ir viskas dingsta, bet būna stebuklų. „Mano atveju, Dievas pats maldoje yra pasakęs, kad aš tave išgydysiu, bet išgydysiu per tam tikrą laiką. Tas laikas dar tęsiasi iki šiol. Tik tiek, kad liga jau manęs nebevaldo”, – sako M. Balčikonytė.
Monikai sudrebėjo ir pamatai, kuriuos ji statėsi: mokslai, tapatybė ir piniginis statusas. Jai atrodė, kad Dievas jai skyrė pastatyti kitokį, tinkamesnį pamatą. „Tai mano namas, galbūt aš taip buvau įtikėjusi, bet buvo pastatytas ant netinkamų pamatų. Galbūt tokia sudėtinga situacija ir turėjo nutikti mano gyvenime tam, kad visi pamatai nukristų, ir Dievas galėtų pastatyti tinkamą namą ant uolos. Ta uola ir yra pats Jėzus Kristus”, – dalinasi Monika.
Galbūt tokia sudėtinga situacija ir turėjo nutikti mano gyvenime tam, kad visi pamatai nukristų, ir Dievas galėtų pastatyti tinkamą namą ant uolos.
Monika suprato, kad gali neturėti sveikatos, bet svarbiausias dalykas – turėti Dievą ir būti Jo vaiku. Ji dalinasi, kad jeigu turi tikėjimą ir žinai, kad esi Dievo vaikas, tai Jam užtenka tavo buvimo ir kad esi.
Monikai padėjo ir viltis, nes kol buvo depresijoje, laikėsi jos įsikabinusi. Jeigu nebūtų vilties turėjusi, tai nežino ar taip greitai būtų iš depresijos išėjusi. Ji pažįsta žmonių, kurie metų metus sėdi tokiose ligose praradę visą gyvenimą. „Iš jos išėjau per metus”, – sako Monika.
Dievas labai greitai atstatė Moniką ir sugrąžino vėl atgal į šlovinimą ir mokslus. Jis parodė, ką mergina gali mokytis, kaip gali susikurti gyvenimą, kuriame nebūtų streso ar nereikalingos įtampos, taip pat parodė, kad įmanoma keisti gyvenimą ir nebūtina gyventi taip, kaip primesta kitų rodant tik vienintelį kelią.
Gyvenimas šiandien
„Antrame laiške korintiečiams (12 skyrius) rašoma: Taigi, kad neišpuikčiau, man duotas dyglys kūne, šėtono pasiuntinys, kad mane smūgiuotų ir neišpuikčiau. Iš tikrųjų, kartais taip jaučiuosi, kai ateina tie simptomai, nes jie gali grįžti ir velnias žino kiekvieno mūsų silpną vietą. Pavyzdžiui, jis rado mano silpną vietą, kad tai yra jautrumas”, – sako Monika.
Pašnekovė sako, kad jos jautri nervų sistema, o panikos atakos – tai velnio surasta silpna vieta, į kurią jis kartais pasmūgiuoja. Mergina netgi dėkoja Dievui, kad jos kartais ateina. Monika pasidalina, kad kad „Dievas moko neišpuiki, per sunkesnius periodus Dievas dar labiau prisiartina. Ypatingai kai mums skauda ar sunku, jo reikia dar labiau, Jis prisiartina tam, kad mes jo šauktumės, nusižemintume ir ateitume pas Jį.
Šiuo metu Monika gyvena labai gerai. Baigė slaugos specialybę, kurios mokėsi ketverius metus, ir dabar jau metus dirba vienoje klinikoje. Merginos gyvenime viskas pamažu tvarkosi – ji persikėlė į naują būstą, prieš porą metų išleido giesmių albumą ir leidžia singlus bei neketina tikrai sustoti.
Monika pasidalina mintimis, kad nesigėdija girtis savo silpnumu. Ji sako, kad kai kurie sergantys psichinėmis ligomis žmonės yra linkę tai slėpti, ypatingai Lietuvoje, kur yra daug stigmatizuotų dalykų dar nuo sovietinių laikų.
Monikai tikrai ne gėda pasakyti apie savo problemą. Ji pasidalina, ką Paulius rašė antrame laiške korintiečiams, kad pakanka tau mano malonės, nes mano stiprybė tampa tobula silpnume. „Todėl mieliausiai girsiuosi savo silpnumais, kad Kristaus jėga ilsėtųsi ant manęs”, – sako ji.
Monikai kartais būna manijos ar depresijos simptomų, bet jie nėra tokie ryškūs ir kontroliuojantys, nes, kaip sako mergina, ji kontroliuoja visą situaciją. Vėliau pasitaiso, kad ne ji, o Dievas.
Kreipimasis į klausytojus
Monika laidos pabaigoje kreipiasi į klausytojus, kurie šiuo metu susiduria su psichinėmis ligomis ir sako kiekvienam „tu nesi vienas”. Kadangi velnias gali norėti, kad būtum vienas, labai greitai tave supakuoti ir tada – į psichiatrinę ligoninę.
„Tai tu nesi vienas. Tu esi krikščionių bendruomenėje, tu gali kreiptis malda, ir nebijok kreiptis. Tai yra labai svarbus dalykas, nes malda ir yra pagrindinis dvasinis ginklas, kurio galim griebtis, kai ateina tie sunkumai”, – kalba Monika.
Monika nežino su kokiais dalykais gali dabar susidurti klausytojai, bet sako, kad jų neturėtų užvaldyti, tai nėra, kas žmogų apibūdina. Reikia melstis, ieškoti specialisto, kuris būtų šiuolaikiškas ir šviesus žmogus, padedantis statyti gyvenimą, piešiantis ateitį, o ne rodantis į praeitį ir kur šiuo metu esate įstrigęs.
„Jeigu tu dabar esi įstrigęs, žinok, kad išeisi vieną dieną, nes viskas išeina į gerą mylintiems Dievą. Iš tikrųjų, tie visi Viešpaties pažadai, kuriuos yra palikęs savo žodyje, yra realūs ir tikri, tu turi jų įsikabinti ir jais pasitikėti”, – sako Monika.
viskas išeina į gerą mylintiems Dievą.
Monika klausytojui pataria rašytis eilutes, kurias Dievas duoda kaip ginklus. Laiške efeziečiams yra aprašyta visa dvasinė ginkluotė, kurios turim imtis, ir vienas iš dvasios ginklų yra Dievo Žodis ,Jo žodžiu galima kovoti dideles kovas.
„Jeigu pačiam sunku melstis, tai reikia eiti pas kitus žmones, pastorius, dvasininkus ir dvasios vedlius – tikrai pasimels. Nestovėti kovoje vienam, nes viskas išeis į gerą ir reikia pasitikėti Dievu, ieškoti galimybių ir išeičių išeiti iš viso šito”, – užbaigia Monika.
Kartu su kolege Laura Ignatavičiūte Monika atlieka giesmę „Pražydę medžiai”. Ši giesmė įkvėpta 55 Izaijo skyriaus.
