Lietuvą tebedrebinant R. Javtoko „skandalui” ir vis nesibaigiant „antisemitiniam” R. Žemaitaičio procesui, pasvarstykime, kas tarp jų bendro ir kur slypi visos šitos naujosios tendencijos šaknys.
Pirmiausia būtina atkreipti dėmesį į neadekvačiai neproporcingą reakciją į jų „nusikaltimus”. Nepaisant Javtoko atsiprašymų ir atsistatydinimų, kaltintojai nerimsta, siekdami, matyt, jį visiškai sutrypti su žemėmis, sunaikinti ne tik moraliai, bet ir socialiai. Panašiai ir Žemaitaičio atveju – čia jau apkaltinamas ne tik jis, bet ir visa jo įkurta partija, in corpore, be jokių įrodymų, paskelbta „antisemitine”, „antiukrainietiška” ir net „antivalstybine”, o jos iškeltiems kandidatams net neleidžiama užimti pareigų, kurias jie turėtų užimti, jeigu būtų laikomasi demokratinio proceso abėcėlės. Žiauriai ironiška, kad didieji kovotojai su kolektyviniu „Nemuno aušros” „antisemitizmu” pamiršta, kad kolektyvinę kaltę itin mėgo taikyti tie patys naciai ar bolševikai, žudę ištisas visuomenės grupes vien dėl priklausymo tam tikrai prigimtinei ar socialinei kategorijai.
Šie atvejai aiškiai demonstruoja, kad šiandien tam tikri kam nors nepatinkantys žodžiai tampa baisiu „ideologiniu nusikaltimu”, pavyzdžiu, kaip nedaryti, ir persergėjimu kitiems, kad to, kas galima ir negalima sakyti, normos jau tampa nepajudinamos, o sankcijos jas pažeidusiems – parodomosios ir negailestingos.
Koks tai kontrastas su tam tikrais veiksmais, iššaukiančiais sunkias pasekmes aukoms ir visai visuomenei – kriminaliniais nusikaltimais (nužudymais, plėšimais, vagystėmis stambiu mastu ir t.t.), kai, siekiant švelnesnės bausmės ar net atleidimo nuo jos, jau galima naudoti tokius pateisinimus kaip nusikaltėlio patirtos vaikystės traumos, skurdas ir kitos nepalankios aplinkybės, ypač gerai suveikiančius, jei tai įvykdė kokios lengvai identifikuojamos „skriaudžiamos grupės” atstovas, ko pavyzdžių dabar pilna Vakarų visuomenėse, įsileidusiose masinę imigraciją iš Trečiojo pasaulio šalių.
Išeitų, kad „ideologinių nusikaltimų” rasei, lyčiai, tam tikrai a priori „pažeidžiamai” grupei atvejais sankcijos būna net žymiai griežtesnės nei realių kriminalinių ir turinčių ilgalaikių traumuojančių pasekmių aukoms nusikaltimų atvejais, ypač jei pavyksta sukelti tokiam nusikaltėliui empatiją ir gailestį bei įtikinti publiką jo veiksmų pateisinimu.
Šį teisinį, moralinį ir kultūrinį pokytį ypač gerai galime stebėti detektyvo žanro kaitoje. Tradiciškai detektyvas, ar tai būtų Agatha’s Christie, Conan Doyle ar kiti klasikiniai romanai, arba ankstyvieji TV detektyviniai serialai, seka aiškia moraline logika: nusikaltimas → tyrimas → kaltininkas demaskuojamas → bausmė įvykdoma.
Blogis yra aiškiai įvardijamas, o gėris galop laimi. Teisingumas čia taip pat turi ne tik moralinę, bet ir ritualinę funkciją: atkurti pažeistą socialinę tvarką, kad žiūrovas po filmo pajustų palengvėjimą ir tikėjimą metafiziniu teisingumu.
Tuo tarpu postmodernaus detektyvo žanre (naujesniuose serialuose, tokiuose kaip „Mindhunter”, „True Detective”, „Criminal Minds: Evolution” ir pan.) įvyksta reikšmingas moralinis pokytis: nusikaltėlis jau vaizduojamas ne tik kaip „monstras“, bet ir kaip nepalankių socialinių aplinkybių „produktas“, net auka. Taigi blogio šaknys čia analizuojamos pirmiausia per socialinę aplinką (smurtinė vaikystė, traumos), biologiją (genetinis polinkis, psichikos sutrikimai), kultūrą (technologijų poveikis, pandemija, dezinformacija).
Tokiais atvejais moralė nebėra griežtai juoda–balta, o papilkėja: veikėjas gali būti žudikas, net serijinis maniakas, bet kartu ir mylintis tėvas ar net „teisingumo riteris” (kaip seriale „Dexter”), arba esama kitų pateisinančių aplinkybių, kurios daro jį bent iš dalies suprantamą ir net vertą žiūrovų empatijos, jei ne simpatijos. Viso to pasekmė yra blogio reliatyvizacija, leidžianti atskiesti moralinę nusikaltėlio atsakomybę — žiūrovas ima žvelgti į žudiką palankiau, kaip į „auką“, o ne kaip į atsakingą moralinį subjektą. Neišvengiamo teisingumo triumfas čia dingsta, o vietoj jo lieka nuolatinė abejonė: ar žudikas išties kaltas, ar tik buvo nepalankaus likimo, privertusio jį blogai pasielgti, auka?
Čia galima įžvelgti leftistinės (neomarksistinės) pasaulėžiūros bruožų: dėmesys socialinėms struktūroms, nepalankioms gyvenimo aplinkybėms, „sisteminei“ įtakai veda prie nusikaltimų sociologizavimo ir tuo pačiu reliatyvizavimo. Galiausiai tai atveda prie empatijos nusikaltėliams ir moralinių kategorijų dekonstrukcijos („niekas nėra absoliučiai blogas ar geras“).
Tuo tarpu klasikinis (konservatyvus) detektyvo modelis akcentuoja asmeninę atsakomybę, aiškią moralę ir bausmės neišvengiamumą.
Kažkada, kai visuomenė buvo įsišaknijusi krikščioniškoje pasaulėžiūroje, teisingumas turėjo aiškų metafizinį pagrindą. Tiesos nustatymas, teismas, teisėta bausmė, atsiteisimas prieš aukas buvo tarsi atgarsis aukštesnės tvarkos – visareginčio Dievo įstatymo. Blogis buvo ne tik nusikaltimas prieš įstatymą, bet ir nuodėmė prieš Kūrėją ir artimą. Todėl tvarka visuomet buvo atstatoma — bent jau simboliškai. Net jei nusikaltėlis ir išvengdavo žmogiškos bausmės, visi žinojo, kad jo laukia Amžinasis teismas.
Tuo tarpu sekuliarizacijos laikais, kai galutinė transcendentinė instancija dingsta, moralė virsta sąlygine ir pradedama remtis vien tik sociologine ir politine žmogaus samprata. Taip ir nusikaltimas tampa „psichologijos arba aplinkybių rezultatu“, o ne asmens laisvo pasirinkimo išraiška. Tokiu būdu teisingumas nebetenka ontologinio pagrindo — jis virsta tik socialiniu konstruktu ir valstybės galios žaidimu, kuris gali būti permąstytas ir pakeistas pagal politinę ideologiją, visuomenės tendencijas ar net mados vėjus.
Nusikaltėlis vis dažniau laikomas auka: jis smurtauja, nes prieš jį smurtavo, jis vagia, nes gyveno skurde. Tokioje situacijoje nebelieka metafizinio blogio ir teisingumo sampratos, atlygio ir bausmės kategorijų. Žmogus nebematuoja savo veiksmų pagal amžinąjį gėrio matą, o tik pagal visuomenės tolerancijos ribas. Tai veda į sociumo degradaciją, nes blogis ne tik reliatyvizuojamas, bet galiausiai pateisinamas.
Kai dominuojanti ideologinė srovė (leftizmas, „woke“, identiteto politika) tampa hegemonine kultūroje, ji gali veikti kaip etinis kodas, kuris sprendžia, kas yra nusikaltimas moralinėje, o ne tik kriminalinėje, plotmėje. Tokiu būdu, jeigu kažkas pasisako prieš dominuojančią identiteto politikos liniją, jis gali būti teisiamas pagal vyraujančią ideologinę tvarką, taigi ne pagal įstatymus, bet pagal kultūrinį spaudimą, ir jokios „lengvinančios aplinkybės”, joks sociologizavimas čia nepadės. Taip, paradoksas, „nusikaltę” vyriaujančiai ideologijai susidurs su neišvengiamu moraliniu presingu viešai atgailauti, tačiau ir tai, kaip matome Javtoko ar Žemaitaičio partijos atvejais, nepadės nuo reputacijos žlugimo, darbo ir karjeros praradimo, politinio pasmerkimo ar net teisinio persekiojimo, turinčių ilgalaikių, jei ne amžinųjų, pasekmių. Ideologiškai nustatyto vertybinio standarto nepaisantys ar tik netyčia jį pažeidę šioje moralinėje sistemoje tampa baisiais „nusikaltėliais“.
Jeigu postkrikščioniškoje teisės paradigmoje kriminaliniai nusikaltimai gali būti paaiškinami (ir pateisinami) sociologiškai, kas plaukia iš marksistinio pasaulio vaizdo, jų aukos ir padaryta žala visuomenei ne tik kad deramai neatlyginamos, bet ir nustumiamos į šešėlį, tai „ideologinių nusikaltimų” atvejais menamos „aukos” įgija neproporcingą galią spręsti dėl patirtos skriaudos dydžio ir sankcijų už ją, taigi gali mėgautis savotiška moraline privilegija teisti ir smerkti kitus. Tačiau tai galioja anaiptol ne visiems — tik tam tikrų grupių patirta „skriauda” yra labiau girdima, labiau atjaučiama ir labiau ginama, ir tik jų teisė į pasipiktinimą primetama visiems likusiems kaip vienintelė teisėta.
