Pagerbtas genialus kunigas Česlovas Kavaliauskas

Liepos 20 d. genialiam kunigui Česlovui Kavaliauskui būtų sukakę šimtas metų. Kunigas, Šv. Rašto vertėjas, poetas, politinis kalinys ir aistringas fizikas – visi šie titulai tinka iškiliam kunigui. Jubiliejinės sukakties proga gimtojoje kun. Česlovo parapijoje – Pumpėnuose buvo aukojamos šv. Mišios, kurių metu buvo prisiminti ir kunigo protėviai.

Eucharistijos šventimui vadovavo Telšių vyskupas Algirdas Jurevičius, koncelebravo Panevėžio vyskupas emeritas Jonas Kauneckas, Pumpėnų parapijos klebonas Domingo Avellaneda Cabanillas IVE, Krekenavos parapijos klebonas kun. Gediminas Jankūnas ir Karmėlavos parapijos klebonas Virginijus Veprauskas.

Homilijoje Telšių vyskupas komentavo skaitinį iš Išėjimo knygos apie Dievo vardą. „Koks tavo vardas?“ – klausė Mozė Dievo. Žinoti vardą, reiškia pažinti ir suvokimu aprėpti tą asmenį. O Dievas juk yra žmogui neaprėpiamas, todėl yra grynas slėpinys. Pažinti Dievą galime tik tiek, kiek Jis pats save apreiškia ir kiek mes galime savo ribotais sugebėjimais to pažinimo pakelti.

Izraelitai suprato, kad tai yra didžiulis slėpinys, todėl iš pagarbos niekada netarė Dievo vardo, vietoj to sakydami Viešpats. Visgi Dievas save apreiškia kaip „Aš esu, kuris esu“. Hebrajų kalboje tai išreiškia vienas žodis iš keturių priebalsių (tetragrama), nes balsių hebrajai nerašo. Jas reikia nuspėti. Viduramžiais buvo bandymų iš hebrajiško žodžio Viešpats [Adonai] paimti balses ir jas įdėti į tetragramą, nes buvo tikima, kad Dievas dėl to neturėtų „pykti“, jei mes nepataikytume… Taip iš vieno Dievo vardo paėmus tik priebalses, o iš kito – tik balses buvo sukonstruotas Jehovos vardas, kuris taip pat nevartotinas.

Norėdama išgelbėti tikinčiuosius nuo pagundos spėliojančiai „konstruoti“ Dievo vardą Dievo kulto ir sakramentų drausmės dikasterija 2008 metais išleido instrukciją, kuria griežtai uždraudė liturgijoje naudoti tetragramą ar ją bandyti kaip nors tarti. Tai galioja visoms maldoms bei giesmėms. Vietoje to siūloma naudoti kitus sinonimus, pvz. Viešpats, Viešpats Dievas…

Tokiam Bažnyčios griežtumui yra kelios priežastys:

a) Mes nežinome tetragramos įbalsinimo, o spėlioti šiuo atveju nedera;

b) Mozei apreikštas Dievo vardas yra veiksmažodis, o mes jį transformuojame į daiktavardį. Graikiškasis mentalitetas iš Aš Esu padarė Esantįjį. Šioje transformacijoje matome esminį skirtumą: Dievas mums apsireiškia veiksmažodžiu dėl to, kad parodytų savo nuolatinį veikimą, o mes iš jo padarome daiktavardį, kad juo gėrėtumėmės kaip kokiu eksponatu. Nuolat veiksme ir judesyje esančio Dievo neįmanoma įrėminti jokiomis gramatinėmis formulėmis. Mozė suprato, kad stovi slėpinio akivaizdoje, kurio negeba aprėpti.

Bažnyčios istorijoje būta bandymų racionalizuoti tikėjimą ir scholastiniais teiginiais apibrėžti Dievo veikimą. Tam pasipriešino 20 a. viduryje vokiečių teologų tarpe kilęs sąjūdis, pabrėžiantis Dievo slėpiningumą ir nenuspėjamumą.

Lietuvoje kun. Česlovas Kavaliauskas, susipažinęs su tomis mintimis, dar sovietmetyje pradėjo skelbti, kad Dievas nesileidžia įspraudžiamas į siauras logines schemas, ir kad Viešpats Jėzus veikia kitaip, negu iš jo tikisi aplinka. Kun. Česlovas pritaikė fizikinę netiesiškumo sąvoką ir kalbėjo apie netiesinį Kristų, netiesinę teologiją, iš kurios visuomet pareina staigmenos. Mūsiškai tariant, tai staigmenų teologija ir staigmenų Kristus, nors kun. Česlovas labiau mėgo paradokso sąvoką.

Telšių ganytojas nurodė ir į dienos Evangelijos ištrauką, kurioje Jėzus eilinį kartą patvirtina tikėjimo staigmeną. „Viešpats nesisvaido grėsmingais raginimais, bet švelniai kviečia visus ateiti pas Jį ir atrasti savo sieloms atgaivą. Kun. Česlovo paskatinti ir mes atraskime Kristų, kuris yra slėpinys, kurio vardas taip pat yra veiksmažodis „Ješua – Dievas gelbėja“, atraskime Viešpatį, kuris kiekvienai dienai mums yra paruošęs kokią nors staigmeną“.

Po šv. Mišių tikintieji susirinko šventoriuje prie kun. Česlovo protėvių kapo. Nors kapo užrašas vos įskaitomas, tačiau vietos kraštotyrininkas Algimantas Stalilionis trumpai pristatė kunigo genealoginį medį, kuriame būta ir prancūziško kraujo. Pasimeldę už protėvius žmonės ėjo į aikštę ir parko alėjos pradžioje atidengė iškiliam kunigui skirtą paminklą. Prie paminklo kalbėjo Pumpėnų bendruomenės pirmininkas Arminas Vareika ir skulptorius Jonas Gensevičius. Paminklu kun. Č. Kavaliauskui pumpėniškiai nusprendė pradėti miesteliui nusipelniusių ir įžymių žmonių alėją. Tad artimiausiu metu ten atsiras ir daugiau paminklų to krašto iškiliems asmenims.

Neliko užmarštyje ir ta vieta, kurioje stovėjo gimtasis kunigo namas. Ten keletą kunigo eilėraščių skaitė dr. Jurgita Fedorinienė. Pumpėnų kultūros centre vyko konferencija, skirta kunigo gimimo šimtmečiui paminėti. Vysk. A. Jurevičiui pristatė kun. Č. Kavaliausko atliktą Naujojo Testamento vertimo darbą ir to darbo reikšmę Lietuvos katalikams.

Dr. Jurgita Fedorinienė pasidalijo savo prisiminimais apie kun. Česlovą ir pristatė naujai pasirodžiusią knygą „Kunigo Česlovo Kavaliausko rašytinis palikimas“. Kunigo sūnėnas akademikas Antanas Buračas prisiminė prasmingus susitikimus su kun. Česlovu ir jo domėjimąsi mokslo pasiekimais bei jų taikymu teologijoje. Dailininkas Vaidotas Žukas prisiminė apie įsimintinus susitikimus ir „Mažosios studijos“ laidų ciklą – pokalbius su kun. Č. Kavaliausku. Prof. Rasa Čepaitienė iškėlė kunigo kančios patirtį tremtyje, o dr. Agnius Urbonavičius pasidalino prisiminimais iš savo susitikimų su kunigu. Vysk. Jonas Kauneckas neturėjo galimybės iš arčiau pažinti kun. Česlovo, tačiau tarnaudamas Telšių kunigų seminarijoje dvasios tėvu klausydavosi jo pokalbių per radiją ir po to aptarinėdavo su seminaristais. Konferenciją moderavo kun. Gediminas Jankūnas.

Šventės pabaigoje paaiškėjo, kad dar yra neskelbtų kun. Česlovo rankraščių ir garso įrašų, kuriuos tinkamai paruošus būtų galima pristatyti plačiajai visuomenei. Tad atradimų ir staigmenų laikas tęsis!

3 KOMENTARAI

Būtume dėkingi, jei mus paremtumėte
Exit mobile version