Spalio 26 d. Leipalingyje (Leipalingio dvare) vyko Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro organizuojamas baigiamasis „Moterys partizanės: Pietų Lietuvos (Nemuno) partizanų srities atvejis“ tyrimo pristatymo renginys. Tai yra tęstinė projekto „Moterys Lietuvos partizaniniame kare 1944-1953 m.“ dalis. Šis istorikų ir partizaninio karo istorijos mylėtojų susitikimas tikslingai vyko Dzūkijos šerdyje, nes būtent šio krašto ir Suvalkijos moterys partizanės buvo dėmesio centre.
Renginį atidarė Druskininkų Ryto gimnazijos mokinės, jaunosios šaulės Miglės Labanauskaitės perskaityta ištrauka iš sovietų sušaudytos Tauro apygardos partizanės Albinos Bunevičiūtės-Aušrelės (1929-1950) dienoraščio. Paskutiniai Aušrelės dienoraštyje įrašyti žodžiai skambėjo: „Kas iš to? Sulaukti laisvės, tačiau jausti sieloje, jog aš esu neverta laisvoj tėvynėj gyventi, nes aš jai nieko gera nepadėjau tada, kai reikėjo aukų, o gyvenu tik kitų krauju ir ašaromis išpirktoje laisvėje. <…> Geriau aš eisiu kartu su draugais vienos idėjos ir širdyje nešiu šį šūkį „Arba mirtis, arba laisvė“.
Šiltą sveikinimo žodį tarė LGGRTC vadovas dr. Arūnas Bubnys, kalbėjęs apie svarbų moters vaidmenį tiek partizaniniame kare, tiek gyvenime.
Istorikai Andrius Tumavičius ir dr. Darius Juodissu klausytojais diskutavo, kuo ypatinga ir išskirtinė Nemuno srities partizanių moterų veikla, kuo šio krašto moterys partizanės išsiskiria bendrame Lietuvos partizaninių kovų kontekste. Kas sieja tarpukario Kauno melting pot fenomeną su Tauro apygardoje partizanavusių moterų medikių gausa ir jų išsilavinimu apskritai.
Jie taip pat pastebėjo, kad Tauro ir Dainavos apygardos vadovybė itin išsiskyrė savo griežta pozicija dėl moterų buvimo partizanų gretose. Šių apygardų vadai išleistuose įsakymuose „apdovanodavo“ moteris įvairiais epitetais, vadindami jas ir „įvairaus plauko elementais“, kurių „buvimas partizanų organizaciniuose vienetuose neigiamai veikia partizanus ir duoda pagrindą kilti visokioms partizano vardą žeminančioms kalboms“.
Visgi, kaip pastebėjo Darius Juodis, nepaisant griežtų įsakymų, realybė buvo kiek kitokia – Dzūkijos bei Suvalkijos krašto moterys sėkmingai įsiliedavo į partizanų gretas, o partizaninio karo pabaigoje Tauro apygardoje buvo net suformuotas vien tik moteriškas partizaninisjunginys (Dešinio tėvūnija, kuriai vadovavo Antosė Kurtinytė-Liepa ir priklausė dar dvi partizanės).
Andrius Tumavičius pristatė pirmą išsamią statistinę analizę apie Pietų Lietuvos (Nemuno) srities moteris partizanes. Kokie buvo šių moterų įsitraukimo į partizanų gretas veiksniai, ar jų šeimos patyrė sovietines represijas, kokia šių moterų kilmė, išsilavinimas, profesija ir kt. – visa tai tyrime atsakė LGGRTC istorikas.
Archeologas dr. Gediminas Petrauskas supažindino su tikros detektyvinės istorijos vardo vertais archeologiniais tyrimais, ieškant sovietų užkastų partizanų palaikų, o taip pat tyrinėjant partizanų bunkerių sistemas.
Alytaus krašto muziejininkas Vilmantas Dunderis dalyviams papasakojo apie A. Ramanausko-Vanago ir jo žmonosBirutės Mažeikaitės pažinties istoriją.
Renginiui jaukumo suteikė „Olita duo“ atlikėjai Gabija ir Robertas.