Žemaičių Kalvarijos giesmės, išsaugotos per skaudžius šimtmečių slenksčius, žinomumo kelią skinasi ir moderniame pasaulyje. Kalnų giedojimas tebėra suvokiamas ir vertinamas ne tik kaip krikščioniškosios kultūros paveldas bei religingumo raiškos būdas, bet ir kaip žemaitiško tapatumo ženklas. Ši tradicija skatina susitelkti ir išlaikyti bendruomeniškumą, o žmogui giedojimas suteikia dvasinės stiprybės ir apvalo sielą – tiek gyvą, tiek iškeliaujančią.
Apie Žemaičių Kalvarijos kalnų giedojimo tradicijos vertę su „Vakarų Lietuva“ kalbasi su kun. dr. Sauliumi Stumbra, Telšių vyskupo sekretoriumi, liaudiškojo pamaldumo tyrėju ir ekspertu, ruošiančiu dokumentus dėl Žemaičių Kalvarijos kalnų giedojimo tradicijos pripažinimo UNESCO.
Gyvoji tradicija – žemaičio ženklas
Žemaičių Kalvarijos kalnų giedojimo tradicija nuo 2019 m. yra pripažinta nematerialaus kultūros paveldo vertybe Lietuvoje. Kodėl Jums kilo idėja šią sakralinę tradiciją įprasminti Sąvade?
– Dėkoju už tokį puikų klausimą. Mintis kilo ne tik man, man tik teko garbė ir atsakomybė viską paruošti. Atsakyti būtų galima ir taip: todėl, kad ši unikali liaudiškojo pamaldumo praktika tikrai yra to verta. Beveik 400 metų kaip ji gyva visoje Žemaitijoje ir už jos ribų, net carinė ir sovietinė okupacija nepajėgė išrauti iš žemaičio gyvenimo. Kitas momentas, kad ši tradicija ne buvusi, bet gyva ir šiandien mūsų tikėjimo ir gyvenimo kelionėje – ji tarsi žemaičio ženklas.
Priminsiu, kad paraišką minėto Sąvado tvarkytojui – Lietuvos nacionaliniam kultūros centrui – 2019 m. pateikė Telšių vyskupija.
Žemaičių Kalvarijos kalnus dažnas esame klausęsi, jiems skambant budėję išlydėdami artimuosius amžinybėn, galbūt kai kas net ir patys giedoję. Kalnai giedami per gavėnią ir Didžiąją savaitę, minint artimojo mirties metines. Tačiau, ko gero, per retai susimąstome, kokios yra šios tradicijos ištakos, kokia jų prasmė?
– Į šį klausimą galėčiau atsakinėti ilgai… Ar žinojote, jog prieš trisdešimt penkerius metus, kovo 10 dieną, žmonės susirinko į Telšių Šv. Antano Paduviečio katedrą giedoti Žemaičių Kalvarijos kalnų – melstis, kad susirinkęs LR Seimas atkurtų Lietuvos Respublikos Nepriklausomybę. Kalnai gyvi ne tik meldžiantis už mirusiuosius jų laidotuvių ir kitų minėjimų metu, jie sukviečia ir per gavėnią, o dažnai ir per tautines šventes, Motinos ir Tėvo dieną, tai ir namų malda.
O ištakos siekia net 1637–1639 metus. Žemaičių vyskupas Jurgis Tiškevičius Garduose, vėliau pavadintuose Žemaičių Kalvarija, įsteigė 19 stočių, arba 20-ies vietų Kryžiaus kelius, ir jiems apvaikščioti užsakė pas tėvus domininkonus sukurti maldas bei giesmes, kurios tiktų „einant“ Kalnus. Jie tai ir padarė, didžioji dalis giesmių buvo išversta iš lenkų, lotynų kalbų, o paskutinės giesmės autentiškos ir skirtos pagerbti malonėmis garsų Mergelės Marijos su Kūdikiu paveikslą, kuris kabo centriniame bazilikos altoriuje. Giesmių melodijos originalios ir labai artimos žemaičių krašto dainų melodijoms. Iš pradžių lokali giedojimo tradicija paplito po visą tuometę Žemaičių vyskupiją.
Mūsų garbė ir tikėjimo turtas
Žemaičių Kalvarijos kalnai – kaip juos apibūdintumėte paprastai, kad juos suvoktų ne tik tikintieji, bet ir pasauliečiai. Kas sudaro maldyną? Kuo yra ypatingos tos giesmės?
– Trumpai drūtai: tai mūsų garbė, tai mūsų savastis, tai mūsų gyvas tikėjimo turtas, tik norint, kad praturtintų, reikia jį atrasti ir leistis praturtinamam.
Kaip ir minėjau, giesmes ir maldas Žemaičių Kalvarijos kalnams parengė vienuoliai domininkonai, kurie tuo metu tarnavo toje parapijoje. Turbūt pats didžiausias unikalumas šių giesmių yra tas, kad negalime pasakyti, jog ši ar kita melodija yra pati pačiausia. Mat kiekviename Žemaitijos krašte, net parapijoje būdami keli giedotojai gali skirtingomis melodijomis tą pačią giesmę giedoti – tai atspindi giesmių unikalumą ir tradicijos turtingumą bei savitumą. O jei dar pridėti „patrūbočius“, „dūdorius“ – juk šis pritarimas variniais pučiamaisiais instrumentais atėjo iš dvarų kultūros. Tad nusilenkti turime kunigaikščiams Oginskiams, kurie steigė muzikos mokyklas Rietave, vėliau Plungėje. Jose gavę muzikos mokslo pažinimo sklido vargonininkai ir instrumentalistai po Žemaitijos ir Lietuvos parapijas, burdami orkestrus, kurių muzikavimas greit atėjo ir į Žemaičių Kalvarijos kalnus – koks iškilmingumas ir skambumas. Deja, bet reikia padejuoti, ši tradicija nyksta…
Kiekvienais metais liepos pradžioje prasideda Didieji Žemaičių Kalvarijos atlaidai. Atkaklių žemaičių dėka atlaidai nenutrūko nei per carinės Rusijos valdymo metus, nei per sovietinę okupaciją. Nedidelis Žemaitijos miestelis tapo garsus būtent dėl šių atlaidų. Kuo išskirtiniai Žemaičių Kalvarijos atlaidai buvo šiais, Jubiliejiniais metais?
– Taip, Didieji Žemaičių Kalvarijos atlaidai per šimtus metų nenutrūko ir jie gyvi. Atlaidai visada pasižymi didesniu maldininkų aktyvumu, atvyksta ir iš kitų Lietuvos vietų, net užsienio, ir vis pasitaiko tokių, kurie pirmąkart atvyksta, nes Žemaičių Kalvarijos bazilika buvo ir jubiliejinė bažnyčia, tad turėdami „Piligrimo pasus“ piligrimai skubėjo juos pažymėti tam skirtais spaudais.
Didžiausia pagalba – patiems giedoti
Sakoma, kad giedant Kalnus mirusiojo vėlė tarsi aukštyn pakyla. Bet šiuolaikinis skubantis pasaulis laiką trumpina net laidotuvėse. Vis dažniau pasirenkamas paprastesnis variantas – įrašai, o ne gyvas giedojimas. Kas dabar itin skaitmenizuotoje kasdienybėje ir kokiais būdais palaiko gyvąją giedojimo tradiciją? Kaip išsaugoti giedotojų (o ir „dūdorių“) gretas ir jas gausinti? Kaip šia tradicija sudominti jaunimą, kuris, būkime atviri, kartais sako: nuobodu, nesuprantu tų giesmių?
– Gražiai priminėte liaudies išmintį, tik, deja, kad ją pamirštame… Palietėte labai jautrią temos dalį. Kuo labiau yra komercializuotos laidojimo paslaugos, tuo labiau nyksta tradicinės šermenų dalys: marinimas, maldingas budėjimas prie mirusiojo, laidojimas – visame tame neturėtų būti skubėjimo, mirtis priverčia sustoti ir pamąstyti, susimąstyti, didelė klaida siūlyti iš laidotuvių išsinešti „gerą emociją“ – tai netektis ir natūraliai turi riedėti ašaros, imti liūdesys, bet maldos momentai, o šiuo atveju Žemaičių Kalvarijos kalnų giedojimas, tarnauja kaip vilties ir paguodos ženklas, nes esame kviečiami būti dalyviais, o ne žiūrovais. „Nuobodumas“ ir „nesupratimas“ yra gydomas dalyvavimu ir žiniomis – būti žiūrovu – tikrai nuobodu, bet kartu giedoti, tikrai ne.
Šiuo metu dedate dideles pastangas, rengiate dokumentus, kad Žemaičių Kalvarijos kalnų giedojimo tradicija būtų įtraukta į UNESCO nematerialaus kultūros vertybių sąrašą. Kokiais pagrindiniais argumentais ryžtatės įtikinti, kad mūsų Kalnai yra verti tokio garbingo tarptautinio pripažinimo?
– Taip, tikrai degame troškimu pristatyti pasauliui unikalų maldos lobį ir paminklą. Kad tai yra vertybė – jau įrodyta ir pripažinta, visa reikalinga istorinė, mokslinė analizė yra atlikta, šioje vietoje dera paminėti a. a. prof. dr. Alfonsą Motuzą, kuris pirmasis pradėjo kalbėti ir rašyti apie Žemaičių Kalvarijos kalnų unikalumą, jo padrąsintas ir aš „užsikrėčiau“ ta liga, tad viską sudėjus turime rimtą pagrindimą. Jeigu pažvelgus išskirtinumo žvilgsniu – Žemaičių Kalvarijos kalnų giedojimo tradicija yra turbūt vienintelė tokia tradicija, kuri „išėjo“ už savo gimtosios vietos (lokalios vietovės – Žemaičių Kalvarijos) ir persikėlė į žmonių gyvenimus, į namų „bažnyčias“, o ką jau bekalbėti apie melodijų įvairumą ir skambumą.
Ką galime padaryti kiekvienas, kaip galime padėti, kad dar labiau sustiprintume galimybes Žemaičių Kalvarijos kalnams patekti į UNESCO sąrašą?
– Didžiausia pagalba – tai supratimas, kad Žemaičių Kalvarijos kalnai yra mano kultūros dalis, supratimo, kad man garbė, jog mano tautiečiai 400 metų taip gieda ir ši tradicija pasiekė mano laikus. Kitas momentas, nepamiršti, kad tai – maldos mokykla ir kiekvienas, kuris leidžiasi į Kalnų kelionę, yra Dievo palytėtas. Ir dar… domėtis, gilintis, palaikyti ir giedoti.
