Kun. dr. Gediminas Jankūnas. Rožinio maldos gėrį ir grožį reikia atrasti

Spalis. Pagaliau ruduo, tikras ruduo. Su spalvomis, su vakaro tamsa, su vaisiais. Vieni grybavome, kiti obuoliavome, o dar kiti – kasėme neįprastai dideles bulves. Derliaus surinkimo ir susirinkimo metas, aišku, ne visiems. Šiuolaikinis miestietiško tipo gyvenimas derlių galimai sieja tik su atlyginimo pervedimu į asmeninę sąskaitą, o tada visko, ko reikia (ir nebūtinai), – mūsų vis didėjančiose ir gausėjančiose parduotuvėse.

Vis dėlto gerai, kad Lietuva dar vis neužtektinai urbanizuota, kad būtų galima išvengti nukritusio lapo ar besidraikančio rudeninio voratinklio, ir taip sutikti rudenį, pasiieškant šiltesnio šaliko ar lietaus baloms atsparios avalynės.

Liturginiame Bažnyčios kalendoriuje spalis – vėrinio mėnuo, dar kitaip vadinamas Rožinio mėnesiu. Rožių jame gal ne tiek ir daug, bet gali būti ir rožių. Juk Rožinis – malda, sujungianti mus su Švč. Mergelės Marijos ir jos Sūnaus, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus, gyvenimo slėpiniais. Marijai tinka rožės, o mums – nuolatinė ir nesibaigianti jungtis, tarsi suverti karoliai ant mylimos mamos kaklo. Tai maldos, maldų vėrinys, tarsi kiekvieno iš mūsų kasdienio gyvenimo vaisiai suverti ant virvelės… Rožinio malda, kaip ir ruduo, išgyvena miesčioniškumo padiktuotą dekadansą, kuomet trūkinėja tikrosios jungtys ir vėriniai, o vietoj jų kuriami voratinklio stiprumo ir ilgaamžiškumo ryšiai virtualiose erdvėse ir pasauliuose.

Katalikiškoje Lietuvoje būtų gerai iš naujo atrasti Rožinio maldos gėrį ir grožį, bet reikia ieškoti. Kasdien ją girdime transliuojamą Marijos radijo bangomis, o spalio mėnesį vis dažniau su ja susidursime apsilankę bažnyčiose. Neišsigąskime!

Katalikiškoje Lietuvoje būtų gerai iš naujo atrasti Rožinio maldos gėrį ir grožį, bet reikia ieškoti. Kasdien ją girdime transliuojamą Marijos radijo bangomis, o spalio mėnesį vis dažniau su ja susidursime apsilankę bažnyčiose. Neišsigąskime! Tai labai paprasta, kone meditaciją skatinanti malda, puikiai tinkanti kasdienio streso mažinimui ir širdies žaizdų gydymui. Kaip ja melstis, galima išmokti stebint ir klausant, o jeigu patinka, ir susiradus info internete. Reikia tik pradėti, o tam net nebūtina turėti patį rožinį, užteks, kad turite visus dešimt rankų pirštų ir galite juos lankstyti. Žinoma, praverstų ir pats rožinis (arba „rožančius“, nešiojamas už ančio), ypač jeigu jį vis dar turite išsaugoję nuo ruošimosi Pirmajai šv. Komunijai dienų, arba gavę kaip palikimą iš mamos ar močiutės, o gal kaip Romos ar Šventosios Žemės suvenyrą, šiuo metu kabantį ant veidrodėlio automobilyje.

Rožinis labai gera malda ir gyvenimo rudeniui. Ne kartą mačiau, kaip pagyvenę, ligoti, vieniši ar netektį išgyvenantieji rankoje varsto rožinio karoliukus. Tai jų nenutraukiamas socialinis tinklas, sujungiantis juos su gyvaisiais ir mirusiaisiais, su Viešpačiu ir Jo Motina, su dangumi ir su žeme. O tie rožinio maldos slėpiniai, Jėzaus ir Marijos gyvenimo momentai, jie taip naudingi, nes kiekvienas, nesvarbu, kokio amžiaus ir kokioje gyvenimo situacijoje šiuo metu yra, gali save atrasti viename iš tų slėpinių. Rožinis tinka, ir džiaugsmui, ir darbui, ir skausmui, ir galiausiai mūsų vilčiai, nes ta garbė, kurią jau gyvena Viešpats Jėzus ir Motina Marija laukia ir mūsų visų, su jais susijungusių ir sujungtų tikėjimo malone, malda ir gyvenimu.

Spalio mėnuo gausus ir liturginiais minėjimais bei šventėmis. Policijai ir ne tik svarbu – Angelai sargai. Pranciškonams ir ne tik – šv. Pranciškaus Asyžiečio minėjimas spalio 4-ąją, kuomet kai kuriose bažnyčiose (ar prie jų) laiminami mūsų augintiniai. Spalio 5 d. minime vienuolę šv. Faustiną Kovalską, Gailestingumo žinios Vilniuje ir pasaulyje skleidėją. O kur dar šv. Popiežiai Jonas XXIII ir Jonas Paulius II, evangelistas Lukas ir apaštalai Simonas ir Judas (Tadas). Liturginiame kalendoriuje beveik kasdien galime rasti tikėjimo ir pasitikėjimo vertų pavyzdžių. Ir vėl, reikia tik ieškoti arba greičiau – norėti, o tai ne taip paprasta šiandienių norų ir troškimų ruletėje.

Spalio mėnuo – Misijų mėnuo. Šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresėlė – misijų globėja, o misijos, tai Kristaus Bažnyčios misijos/užduoties dalis – nepailstamai skelbti ir kviesti žmoniją priimti Dievo Gailestingumą ir meilę. Misijos – taip pat mėginimas verti Dievo vaikų, Dievo tautos vėrinį, rožinį, tik šį kartą mus mylinčio Dievo pirštams. Kviečiu atsiliepti ir nebijoti tapti ir būti Dievo rožinio – Bažnyčios – karoliukais, derliumi ir vaisiais, suvertais ant Jo meilės ir amžinumo virvelės.

Būtume dėkingi, jei mus paremtumėte
Exit mobile version