Krikščioniškam judėjimui „Agapė“ – jau 30 metų

ŠaltinisXFM RADIJAS

XFM radijo laidoje „Apie dangų ir žemę“ (vedėjai Remigijus Jucevičius ir Henrikas Žukauskas) svečiavosi krikščioniškos misijos „Agapė“ vadovė Lietuvoje Renata Ramanauskaitė, kuri dalinosi patirtimi šioje organizacijoje ir pasidžiaugė gražia krikščioniško judėjimo sukaktimi – trisdešimtmečiu.

Kaip dangus užgavo tavo širdį? Ar pameni tą dieną?

-Nebuvo konkrečios dienos, tai buvo kelionė. Kaip ir daugelis lietuvių, užaugau tradicinėje katalikiškoje šeimoje, į bažnyčią mes eidavome per Šv. Velykas ir Šv. Kalėdas. Tėvai mane augino taip, jog visada turėjau laisvę pasirinkti, kuo tikėti, eiti į bažnyčią ar ne. Būdama paauglė nusprendžiau, kad Dievo nėra, nes aplinkui per daug skausmo ir kančios. Bet tuo pačiu ir tikėjau, kad vieną dieną patikėsiu Dievu.

Kai įstojau į Vilniaus universitetą, buvo 1990‒ 1991 metai, Lietuva ką tik tapusi nepriklausoma. Dalyvavau visose demonstracijose, o Sausio 13-ąją budėjau prie Seimo ir tą naktį išgyvenau labai asmeniškai. Grįžusi namo pasakiau: „Dievas yra ir tik Jis apsaugojo Lietuvą“. Tai buvo pirmas mano žingsnis sąmoningesnės dvasinės kelionės link.

Kitus 2 ‒ 3 metus ėjau Kristaus link. Nusivyliau draugais, gyvenimu, bet tai skatino mane ieškoti. Pradėjau užeiti į bažnyčią, kai ji būdavo tuščia. Buvau girdėjusi, kad Jėzus atleidžia, bet nesupratau, ką tai reiškia, pati sau negalėjau atleisti net už mažus dalykus.

Į mano anglų kalbos studijas ateidavo „Agapės“ tarnautojai. Jie kalbėdavo įvairiomis temomis ir kviesdavo susitikti vėliau. Pirmame kurse pažadėjau ateiti į susitikimą, bet negalėjau, o trečiame kurse, iš universiteto dėstytojos išgirdusi, jog kiekvienas išsilavinęs žmogus turėtų būti perskaitęs Šventąjį Raštą, pati pradėjau jį skaityti.

Taip ėmiau aktyviau domėtis krikščionybe. Skaičiau tuometinio popiežiaus Jono Pauliaus II darbus ir vieną vakarą atėjau į „Agapės“ Padėkos šventę. Taip įvyko mano dvasinis atgimimas. Negaliu pasakyti, kad tai nutiko būtent tą vakarą, tačiau tai buvo esminis posūkis mano gyvenime. Buvau pasiruošusi išgirsti Evangeliją, pažinti Kristų ir pradėti Juo sekti.

Kaip atsidūrei pačioje „Agapės“ organizacijoje?

-Įdomu tai, kad mano kurse vyko dvasinis atgimimas, tačiau aš buvau viena iš paskutiniųjų, kuri atėjo pas Kristų. Nuo pirmo kurso „Agapėje“ dalyvavo mano bendrakursės, o aš prisijungiau tik trečiais ar ketvirtais metais. Nuo pat pradžių joje jaučiausi kaip namie ir giliai širdyje svajojau, kad norėčiau dirbti tokį darbą.

Kai baigiau universitetą, mane pakvietė tarnauti „Agapėje“ ir aš sutikau. Šis pakvietimas buvo lyg patvirtinimas, kad tai man skirtas pašaukimas iš Dievo. Aš troškau, kad kiti gautų tai, ką gavau aš, kad jie galėtų vaikščioti, tarnauti, būti ir patirti laisvę Kristuje.

Akimirkos iš krikščioniško judėjimo „Agapė“ susibūrimų / Asmeninio archyvo nuotr.

Kaip apibūdintum „Agapės, kaip visuomeninės organizacijos, dvasinį DNR?

-Mes esame misija ir apimame įvairių denominacijų tikinčiuosius. Mus vienija tai, kad Kristus yra vienintelis mūsų Viešpats, kad mes esame išgelbėti per malonę, kad Šventoji Dvasia yra vienintelė galia, kurią mes gavome, kuria gyvename ir kuria liudijame, o Raštas yra vienintelis mūsų autoritetas. Mūsų DNR – skelbti Evangeliją ir daryti Kristaus mokiniais Lietuvos žmones.

Kokiais būdais tai darote?

-Būdai iš tiesų įvairūs ir visus būtų sunku išvardinti. Žinome, kad žinia lieka ta pati, bet žinios nešėjas ir žinios priėmėjas keičiasi, todėl reikia prisitaikyti ir galvoti, kaip tą žinią galima perteikti šiuo laiku.

„Agapė“ asocijuojasi su studentais. Ar tai ir yra prioritetas?

-Iš tiesų, kai prieš 30 metų (1990 m.) „Agapė“ prasidėjo Lietuvoje, tai nebuvo studentų tarnystė. „Agapė“ prasidėjo nuo filmo „Jėzus“ projekto, tačiau studentų tarnystė yra ta, iš kurios kilo pasaulinė organizacija. „Agapės“ studentų judėjimas Lietuvoje prasidėjo 1991 m. ir išliko iki dabar.

Kas svarbiausia, dirbant „Agapėje?

-Mums visada svarbu patiems mokytis ir ugdyti kitus Kristaus mokiniais. Būti šalia ir palydėti, kai žmogus domisi Kristumi ir apsisprendžia Juo sekti. Investicija į žmogų yra tai, kas buvo, yra ir, tikiuosi, išliks svarbiausia tarnystės dalis.

O ko šita tarnystė moko tave asmeniškai?

-Kertinė pamoka, kurią man teko išmokti – tai atskirti savo ir Dievo vaidmenį. Labai lengva galvoti, kad viskas priklauso nuo manęs ir elgtis tarsi būčiau nepakeičiama. Tačiau viskas priklauso ne nuo manęs, o nuo Dievo. Tik per Dievo malonę išsilaiko tokios tarnystės.

Ateina laikas, kai suvoki tarnystės trapumą, kad tai gali sugriūti kaip kortų namelis, tačiau Dievo malonė išlaiko. Taip pat svarbu pastebėti, kur Dievas veikia, ir prisijungti prie Jo darbo.

Manau, kad paskutinės tarnystės, kurias mes pradėjome, būtent ir buvo pradėtos tokiu principu: pastebėti ir prisijungti.

Kurias tarnystes pradėjote taip?

-Viena iš jų – moterų tarnystė. Ji nėra įprasta– pasaulinėje „Agapėje“ tokios atskiros tarnystės nėra. Kita – menininkų tarnystė, kuri dar nėra įsitvirtinusi, ir ieskauDievo.lt, kuri prasidėjo ir yra vykdoma kartu su evangelinėmis bendruomenėmis ir kitomis organizacijomis.

Kokios yra „Agapės“ tarnystės?

-Tarnystė moterims, menininkams, sutuoktiniams, studentams ir tarnystė internete.

Ką pastebi apie mūsų visuomenę? Kaip buvo prieš 30 metų, o kaip yra dabar?

-Dabar, galbūt, yra tiesiog kitaip. Kultūra nuolat keičiasi, miestas, kuriame gyvename, yra daugialypis ir didelis, mes turime būti įpratę ir pasiruošę nuolat mokytis ir būti lankstūs.

Kalbant apie studentų tarnystę, dabar jų užimtumas yra be proto didelis. Anksčiau galėdavome turėti savaitinius susitikimus ir susirinkdavo gausi studentų grupė, o dabar studentus surinkti labai sunku. Užimtumas ir konkurencija be galo dideli.

Internetinė tarnystė yra anonimiška, žmogus joje gali greitai atsiskleisti. Pasimato žmogaus sudužimas, iškyla visuomenės skauduliai: depresija, alkoholizmas, skyrybos, nusivylimas. Žmogaus sudužimas matosi ir moterų tarnystėje bei pačių tikinčiųjų tarpe, nes mes nesame atskirti nuo pasaulio.

Tačiau gyvenimas nėra vien juoda ir balta – yra visko. Anksčiau egzistavo geri bei sunkūs dalykai ir dabar yra ir gerų, ir sunkių dalykų. Svarbu prisiminti, kad Dievas bus tas pats rytoj, už 10 ar 100 metų. Jis toliau veiks. Taip pat bus ir žmonių, alkstančių ir norinčių klabėti apie Kristų.

Akimirkos iš krikščioniško judėjimo „Agapė“ susibūrimų / Asmeninio archyvo nuotr.

Kaip pavyko išnaudoti šį karantino laiką?

-Kadangi esu dirbusi „Agapės“ Europos komandoje ir tekdavo bendrauti per atstumą, nuotolinė tarnystė man buvo įprasta. Kiti tarnautojai, kūrybingai susidorodami su iššūkiais, toliau tęsė tarnystę. Be abejo, jaučiasi nuovargis, kai kurie dalyvavę organizacijos veikloje noriai prisijungia internetu, kiti nelabai. Internetinė tarnystė, žinoma, vyko toliau. Vyko ir studentų tarnystė. Pavyzdžiui, sausio mėnesį studentų komanda nusprendė pasikviesti apologetą Josh‘ą McDowell‘ą ir prisijungė virš 50 studentų.

Ką galėtum pasakyti žmogui, kuris ieško paprastos tiesos?

-Nelikti vienam, surasti kitą, kuris jau bendrauja su Dievu, turi asmenišką ryšį su Juo, kuris tiki ir kurio gyvenimas pakeistas. Mums reikia kitų pagalbos. Tai labai paprasta, paprasčiau negu mes galvojam. Manau, kad labai svarbu nelikti vienam.

Nuo ko pasiūlytum pradėti skaityti Šventąjį Raštą?

-Nuo Jono evangelijos. Taip pat galite „Agapės“ svetainėje susirasti filmą „Jėzus“ ir jį pažiūrėti.

Kviečiame pasiklausyti pokalbio garso įrašo.

Būtume dėkingi, jei mus paremtumėte
Exit mobile version