Kardinolas Sigitas Tamkevičius SJ. Atsimainymo slėpinys – II Gavėnios sekmadienis

Jėzus vis primindavo savo mokiniams, jog Jeruzalėje jo laukia kančia ir mirtis: „Reikia, kad Žmogaus Sūnus daug kentėtų, būtų seniūnų, aukštųjų kunigų bei Rašto aiškintojų atmestas, nužudytas ir trečią dieną prisikeltų“ (Lk 9, 22). Mokiniams šie Jėzaus priminimai kėlė didelį rūpestį; jie niekaip negalėjo įsivaizduoti kenčiančio Mesijo.

Evangelija pasakoja apie paskutinę Jėzaus kelionę į Jeruzalę, kur jo laukė kančia ir mirtis. Jeruzalėje Jėzaus mokiniai matys savo mokytoją pažemintą ir nukryžiuotą, todėl reikėjo paruošti juos sutikti būsimus išbandymus.

Atsimainymo metu ant Taboro kalno trys Jėzaus mokiniai – Petras, Jokūbas ir Jonas – matė dieviškai spindintį savo Mokytoją, kuris kalbėjosi su Moze ir pranašu Eliju apie tai, kas jį ištiks Jeruzalėje. Šis dieviškai spindinčio Jėzaus regėjimas turėjo paruošti mokinius matyti krauju pasruvusį Mokytojo veidą.

Petro noras čia, ant Atsimainymo kalno, pastatyti Jėzui, Mozei ir Elijui tris palapines, liudijo, kaip giliai mokinių sąmonėje buvo įsirėžęs ne kenčiančio, bet triumfuojančio Jėzaus paveikslas.

Mes kaip du vandens lašai esame panašūs į anuos Jėzaus mokinius; mus gąsdina bet kokia mintis apie kančią, ir visais įmanomais būdais bandome jos išvengti. O kai kančia ištinka, ne kartą priekaištaujame Dievui, kad jis, galbūt, mūsų nebemyli ir mus apleido.

Pirmykščiame Kūrėjo plane kančiai vietos nebuvo; ji atsirado su nuodėme – Kūrėjo valios nepaisymu. Tačiau Dievas nepaliovė mylėti žmonių ir tuomet, kai jie nusidėjo. Dievo Sūnus įsikūnijo – prisiėmė žmogaus prigimtį, kad savo kančia ir mirtimi ant kryžiaus išgelbėtų mus, žmones, nuo amžinosios mirties.

Mes kaip du vandens lašai esame panašūs į anuos Jėzaus mokinius.

Per visą viešosios veiklos laikotarpį, kai Jėzus skelbė Evangeliją, gydė ir darė stebuklus, jo neapleido mintis apie paskutiniąsias dienas Jeruzalėje, kur jo laukė kančia ir mirtis. Savo kančia ir mirtimi Jėzus nepanaikins žmoniją ištikusios kančios, bet ją perkeis – padarys keliu, vedančiu į amžinąjį gyvenimą Dievo artumoje.

Ant Taboro kalno Jėzus apaštalams trumpai parodė savo šlovę, norėdamas sustiprinti jų tikėjimą ir viltį. Atsimainymo stebuklu Viešpats norėjo parengti apaštalus skaudžiam nusivylimui, kuris juos ištiks jo kančios metu. Atsimainiusio Jėzaus regėjimas turėjo palaikyti apaštalų širdyse viltį, kad su kančia ne viskas bus baigta: Jėzus prisikels – sugrįš spindintis kaip ir čia, ant Taboro kalno, kad jau niekuomet nepaliktų savųjų be vilties ir džiaugsmo.

Atsimainiusio Jėzaus regėjimas šiandien labai reikalingas Ukrainos žmonėms, einantiems Golgotos keliu. Golgota nors ir sunki, bet yra laikina,- po jos seks perkeistas gyvenimas, regint dieviškąjį Atpirkėjo veidą.

Atsimainymo metu nuskambėjo dangaus Tėvo žodžiai: „Šitas mano mylimasis Sūnus. Klausykite Jo!“ (Mk 9, 7). Tai kvietimas visuomet klausyti jo Sūnaus, ypač tuomet, kai jis kalba sunkius dalykus: „Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, teneša savo kryžių ir teseka manimi. Kas nori išgelbėti savo gyvybę, tas ją praras, o kas pražudys dėl manęs savo gyvybę, tas ją išgelbės“ (Lk 9, 23–24). Tik klausydami Dievo Sūnaus galime tapti dangaus Tėvo vaikais.

Viešpatie, suteik malonę suprasti ir priimti kryžiaus slėpinį. Suteik nuolankumo klausyti Tavo vienatinio Sūnaus, kad klusnumu pasiektume Tavo žadėtąją Dievo vaikų laisvę ir garbę.

1 KOMENTARAS

Būtume dėkingi, jei mus paremtumėte
Exit mobile version