„Šiandienos Evangelija (žr. Lk 10, 1-12.17-20) primena mums misijos, į kurią visi esame pakviesti, svarbą, kiekvienas pagal savo pašaukimą ir tose konkrečiose situacijose, kur Viešpats mus paskyrė“, – liepos 6-osios „Viešpaties angelo“ maldos susitikime Šv. Petro aikštėje sakė popiežius Leonas XIV.
Jėzus siunčia į misiją septyniasdešimt du mokinius. Šis simbolinis skaičius rodo, kad Evangelijos viltis skirta visoms tautoms: toks yra Dievo širdies plotis, jo didžioji pjūtis – pasaulyje atliekamas darbas, kad visus jo vaikus pasiektų jo meilė ir jie būtų išgelbėti.
Tačiau Jėzus priduria: „Pjūtis didelė, o darbininkų maža. Melskite pjūties šeimininką, kad atsiųstų darbininkų į savo pjūtį.“
Dievas, tarsi sėjėjas, dosniai išėjo į pasaulį sėti, įdėjo į žmogaus širdį bei į jo istoriją begalinio ir pilno gyvenimo, jį išlaisvinančio išganymo, troškimą. Derlius gausus, Dievo karalystė tarsi sėkla dygsta dirvoje, o šių dienų moterys ir vyrai, net jei atrodo, kad tai jų gyvenime užgožia daugybė kitų dalykų, laukia didesnės tiesos, ieško pilnesnės savo gyvenimo prasmės, trokšta teisingumo, jaučia savyje amžinojo gyvenimo troškimą.
Antra vertus, trūksta darbininkų, kurie eitų dirbti į Viešpaties pasėtą lauką, gebėtų Jėzaus akimis atpažinti pjūčiai pribrendusius grūdus. Viešpats nori nuveikti mūsų gyvenime ir istorijoje kai ką didinga, tačiau trūksta tų, kurie tai suvokia, kurie sustoja priimti šią dovaną, kurie ją skelbia ir perduoda kitiems.
Bažnyčiai ir pasauliui nereikia žmonių, kuriems religinės pareigos yra proga pademonstruoti savo tikėjimą kaip išorinę etiketę. Reikia darbininkų, trokštančių dirbti misijų lauke, mylinčių mokinių, liudijančių Dievo karalystę, kad ir kur jie būtų.
Gal netrūksta „proginių krikščionių“, kurie retkarčiais parodo gerų nuostatų, sudalyvauja kokiame nors renginyje, retkarčiais sudalyvauja kokiame nors renginyje. Bet nėra daug tokių, kurie pasirengę kasdien dirbti Dievo lauke, savo širdyse augindami Evangelijos sėklą, o paskui nešti ją į savo kasdienį gyvenimą šeimoje, darbo ir studijų vietose, įvairiose socialinėse aplinkose tiems, kuriems jos reikia.
Kad to imtumėmės, nereikia daug teorinių idėjų apie sielovadą, reikia, kaip pataria Viešpats, melstis į pjūties šeimininką. Kitaip tariant, pirmoje vietoje yra santykis su Viešpačiu, dialogo su juo puoselėjimas. Tuomet jis padarys mus savo darbininkais ir pasiųs į pasaulio laukus kaip savo karalystės liudytojus.
„Prašykime Mergelę Mariją, kuri, dalyvaudama išganymo darbe, dosniai pasiūlė savo „Štai aš“, užtarti mus ir lydėti sekimo paskui Viešpatį kelyje, kad ir mes taptume džiugiais Dievo karalystės darbininkais“, – liepos 6 dienos vidudienio maldos susitikime sakė popiežius Leonas.
