Leonas XIV sekmadienį, spalio 5-osios rytą, Šv. Petro aikštėje aukojo XXVII eilinio sekmadienio Šv. Mišias Misionierių ir migrantų jubiliejaus proga. Šią dieną taip pat minėta 111-oji Migrantų ir pabėgėlių diena tema „Migrantai, vilties misionieriai“.
Popiežius Mišių homilijoje patikino, kad dienos minėjimas yra puiki proga atgaivinti misionieriško pašaukimo sąžinę, kuri užgimsta iš noro visiems nešti Evangelijos džiaugsmą ir paguodą, ypač tiems, kurių gyvenimas nelengvas, žaizdotas. Popiežius sakė, kad visų pirma prisimena migrantus, priverstus apleisti savo žemę, dažnai paliekant artimuosius, einant per baimės ir vienatvės naktį, patiriant diskriminaciją ir smurtą.
Prisiminęs popiežiaus Pranciškaus apaštališkąji paraginimą (Evangelii gaudium 23), Leonas patikino, jog susirinkome prie apaštalo šv. Petro kapo todėl, kad galėtume kupini džiaugsmo sakyti: „visa Bažnyčia misionieriška – turime nedelsiant ir be baimės skelbti Evangeliją visiems, visur ir visomis progomis.”
Pasak Leono, krikščioniškasis tikėjimas suteikia mums naują galimybę gyventi, nes padeda ne tik atsispirti nuo blogio pasiliekant gėryje, bet ir perkeisti mūsų egzistenciją taip, kad taptų išganymo įrankiu, su kuriuo Dievas ir šiandien gali toliau dirbti pasaulyje. Anot Jėzaus šio sekmadienio Evangelijoje ištartų žodžių, tai romi jėga. Tikėjimas neprimetamas jėgos priemonėmis – jo užtenka kaip garstyčios grūdelio daryti neįsivaizduojamus dalykus (žr. Lk 17), nes tikėjimas savyje turi Dievo meilės jėgą, kuri atveria išganymo kelius.
„Tai išganymas, įgyvendinamas tada, kai asmeniškai įsipareigojame ir su Evangelijos atjauta pasirūpiname kito kančiomis. Tai išganymas, kuris tyliai ir tarsi neveiksmingai skinasi kelią pirmyn kasdieniais veiksmais ir žodžiais, kurie tampa kaip Jėzaus paminėta maža sėkla. Tai išganymas, kuris palengva auga, kai tampame „nenaudingais tarnais“, t. y. kai tarnaujame Evangelijai, broliams ir seserims, nesiekdami savo interesų, o tik tam, kad neštume į pasaulį Viešpaties meilę“ – sakė popiežius.
Su tokiu pasitikėjimu, tęsė Leonas, esame pašaukti atnaujinti mumyse misionieriško pašaukimo ugnį. Šv. Paulius VI kartą patikino, jog „mums tenka skelbti Evangeliją šiuo nepaprastu žmonijos istorijos laikotarpiu, tikrai beprecedenčiu, kai iki šiol nepasiektos pažangos viršūnės susijusios su sumišimo ir nevilties bedugnėmis, kurios savo ruožtu irgi yra beprecedentės.
„Broliai, seserys, šiandien Bažnyčios istorijoje prasideda nauja misionieriška epocha“, – pastebėjo popiežius, pasak kurio „jei ligi šiol misiją tapatindavome su išvykimu, keliavimu į tolimas žemes, kurios dar nebuvo girdėjusios Evangelijos arba skendėjo vargo situacijose, šiandien misijų fronto linijos nebėra geografinės, nes skurdas, kančia ir didesnės vilties troškimas ateina pas mus.
Tai liudija daugelis mūsų brolių migrantų, jų dramatiškas bėgimas nuo smurto, juos lydinti kančia, baimė nepasiekti tikslo, pavojingų kelionių per jūrą rizika, jų skausmo ir beviltiškumo šauksmas. Broliai, seserys, laivai, siekiantys įplaukti į saugius uostus, baimės ir vilties kupini žvilgsniai, ieškantys tinkamų krantų sausumoje, negali ir neturi rasti šalto abejingumo ir diskriminavimo stigmos“.
Popiežius pažymėjo, kad dabar reikia ne tiek „išvykti“, kiek „pasilikti“, kad skelbtume Kristų svetingumu, atjauta ir solidarumu: pasilikti, bet nesislapstyti individualiose komforto zonose; pasilikti, kad žvelgtume į akis tiems, kurie atvyksta iš tolimų, kenčiančių kraštų; pasilikti, kad atvertume jiems rankas ir širdis, priimtume kaip brolius ir seseris ir būtume jiems paguoda ir viltis. Dabar metas visiems mums pereiti į „nuolatinį misijos būvį“ (Evangelii gaudium 25).
Pasak popiežiaus Leono, tai reiškia, kad reikia bent dviejų didelių misijinių įsipareigojimų: misionieriško bendradarbiavimo ir misionieriško pašaukimo.
Popiežius prašė visų pirma ugdyti atnaujintą misionierišką bendradarbiavimą tarp Bažnyčių. Žmonių iš pietinio pusrutulio buvimas Vakarų kraštuose, kuriuos sudaro senosios krikščioniškosios tradicijos bendruomenės, turėtų būti priimamas kaip galimybė keistis, atnaujinti Bažnyčios veidą, kurti atviresnę, gyvesnę ir dinamiškesnę krikščionybę. Tuo metu į kitus kraštus vykstantys misionieriai pašaukti pagarbiai gyventi sutiktose kultūrose, visa, kas gera ir kilnu, pakreipiant į gėrį, perduoti Evangelijos pranašystę.
Popiežius, be to, priminė misionieriško pašaukimo grožį ir svarbą, pažymėdamas, kad ypač kreipiasi į Bažnyčią Europoje: „Šiandien reikia naujo misionieriško postūmio misijų žemėse tarnaujančių pasauliečių, vienuolių ir kunigų, reikia naujų pašaukimų pasiūlymų ir patirčių, kurie sužadintų šį troškimą ypač jaunimui“.
Baigdamas homiliją Leonas XIV sakė, kad nuoširdžiai laimina vietinių Bažnyčių dvasininkus, misionierius ir misionieres bei visus atsiliepusius į pašaukimą.
„Tuo tarpu migrantams sakau: visuomet esate laukiami! Jūros ir dykumos, kurias praėjote Šventajame Rašte yra išganymo vietos, kur Dievas apsireiškė, kad išgelbėtų savo tautą. Tikiuosi, kad šį Dievo veidą atrasite sutiktuose misionieriuose!“ – linkėjo Leonas XIV.
Popiežius visus pavedė Dievo Motinos Marijos, pirmosios savo Sūnaus misionierės, užtarimui prašydamas, kad Švč. M. Marija visus lydėtų taip, kad kiekvienas iš mūsų taptų Kristaus Karalystės bendradarbiais – Kristaus meilės, teisingumo ir taikos karalystės bendradarbiais.
