Šventojo Rašto Pradžios knygoje pasakojama apie labai svarbų Senojo Įstatymo laikų vyrą Abraomą. Pasakojimas prasideda Dievo paliepimu Abraomui palikti savo gimtąją žemę ir keliauti į nežinomą kraštą, kuriame jam pažadama Dievo palaima – iš jo kilsianti didelė tauta.
Abraomas tuojau pakluso Dievo balsui ir pasiėmęs žmoną Sarą, giminaitį Lotą, artimiausius žmones bei tarnus leidosi į kelionę. Tačiau kai pasiekė kanaaniečių kraštą, tenai kilo didelis badas. Todėl Abraomas keliavo toliau, kol pasiekė Egiptą, bet ir čia vargai nepasibaigė: faraonas išvarė Abraomą su visais jo žmonėmis atgal, iš kur buvo atėjęs.
Dievas buvo pažadėjęs, kad Abraomo palikuonys bus tokie gausūs, kaip pajūrio smėlis ir dangaus žvaigždės, tačiau šis pažadas atrodė netikroviškas, nes Abraomas jau buvo šimtametis, o žmona Sara taip pat buvo sena. Nepaisant senyvo amžiaus Sara susilaukė sūnaus, tačiau Abraomo laukė naujas išbandymas: Dievas paliepė sūnų Izaoką paaukoti kaip deginamąją auką.
Abraomui galėjo atrodyti, kad Dievas užmiršo savo pažadą apie kilsiančią iš jo didelę tautą. Skaudama širdimi Abraomas ruošėsi paaukoti sūnų, tačiau Dievo angelas sustabdė Abraomą, o už parodytą klusnumą pažadėjo Dievo palaimą jam ir jo palikuonims (žr. Pr 22). Ši Abraomo istorija moko ypač svarbių dalykų, kuriuos reikia giliai įsisąmoninti, kad ir mūsų tikėjimo kelionė turėtų laimingą pabaigą.
Pirmiausia, reikalingas besąlyginis klusnumas Dievui, nors žmogiškai žvelgiant jis atrodytų sunkiai įvykdomas. Dekalogo įsakymai mūsų prigimčiai kartais atrodo per sunkūs. Būtina giliai įsisąmoninti, kad mus mylinčio Dievo visuomet reikia paklausyti ir nesileisti į derybas, kai būname gundomi klausyti ne Dievo, bet eiti savimeilės diktuojamu keliu.
Mes esame linkę įsivaizduoti Dievą kaip savo vaikams pataikaujantį tėvą; mums atrodo, kad jei Dievas mus myli, tuomet turi duoti mums visa, ko mums dabar reikia: sveikatą, pasisekimą ir medžiaginę gerovę. Ištikimybė Dievui negarantuoja, kad, kol gyvename žemėje, neištiks sunkumų, kurie kartais atrodys sunkiai pakeliami.
Mes esame linkę įsivaizduoti Dievą kaip savo vaikams pataikaujantį tėvą.
Pavyzdys galėtų būti palaimintojo Teofiliaus Matulionio gyvenimas. Jis net tris kartus buvo teisiamas ir ilgus metus praleido kalėjimuose bei lageriuose; sugrįžęs po dešimties metų kalinimo Mordovijoje vėl buvo ištremtas iš savo vyskupijos, kad negalėtų atlikti ganytojo pareigų, ir mirė tremtyje. Popiežius Pijus XI apie vyskupą Teofilių pasakė: „Garbė lietuvių tautai, davusiai tokį didvyrį.“
Dievas klusnų žmogų visada laimina ir duoda daugiau nei gali tikėtis; žinoma, nebūtinai apipila žemiškomis gėrybėmis. Ištikimybė Dievui garantuoja patį svarbiausią siekinį – laimingą amžinąjį gyvenimą. Tai Dievo dovana, kurios negalima lyginti su didžiausiais šio pasaulio turtais. Jėzus kalbėjo savo mokiniams: „Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, tepasiima savo kryžių ir teseka manimi“ (Mt 16, 24).
Sekti paskui Jėzų ne visuomet lengva, todėl jis mums paliko savo pavyzdį: nešė kryžių į Golgotą ir mirė ant kryžiaus už mūsų nuodėmes, kad mes būtume išgelbėti. Kai kartais pajusime savo kryžiaus sunkumą, prisiminkime Nukryžiuotąjį ir iš jo semkimės ištvermės malonės.
