Tarp minimų galimų popiežiaus Pranciškaus įpėdinių vardų vis dažniau pasigirsta Prancūzijos vyskupų konferencijos pirmininko, kardinolo Jeano-Marco Noëlio Aveline, Marselio arkivyskupo, pavardė. Dėl savo asmeninių savybių, pastoracinės krypties ir plataus kultūrinio akiračio jis dažnai apibūdinamas kaip popiežiaus Pranciškaus „mylimiausias kardinolas“. Jo švelni laikysena, atvirumas migrantų temai, jautrumas tarpreliginiam dialogui ir mokslinis nuosaikumas daro jį patraukliu kandidatu tiems, kurie Bažnyčioje ieško ne radikalios reformos, o tvaraus ir atviro tęstinumo.
Jean-Marc Aveline gimė 1958 m. gruodžio 26 d. Alžyro mieste Sidi Bel Abese, kolonijinės Prancūzijos laikais garsėjusiame kaip Prancūzijos užsienio legionierių centras. Jis kilęs iš vadinamųjų pieds-noirs šeimos – europiečių (prancūzų ir ispanų kilmės), gyvenusių Alžyre Prancūzijos valdymo metu. 1962 m., Alžyrui iškovojus nepriklausomybę, ketverių metų Jean-Marc kartu su tūkstančiais kitų europiečių buvo priverstas bėgti iš šalies. Ši prievartinė tremtis paliko gilią žymę jo sąmonėje ir suformavo ypatingą jautrumą migracijos ir tremties temoms.
Po klajonių po Prancūziją, Aveline šeima galutinai apsistojo Marselyje, kur jis augo neturtinguose šiauriniuose miesto rajonuose. Jo tėvas dirbo Prancūzijos valstybinėse geležinkeliuose (SNCF), o pats Jean-Marc 1975 m. baigė mokyklą ir netrukus įstojo į Avinjono seminariją.
Jo dvasinei brandai didelę įtaką padarė kunigas Jean Arnaud, vienas iš Darbininkų misijos Marselyje įkūrėjų. Šis poetas ir mistikas įskiepijo Aveline meilę Bažnyčiai, kuri yra švelni, motiniška, pasirengusi iškeliauti, kai tik reikia, ir kur „gailestingumas yra svarbiau už teismą“.
Vėliau jis studijavo Paryžiaus Karmelitų seminarijoje (Séminaire des Carmes), baigė teologiją, biblinę graikų ir hebrajų kalbą Katalikiškajame Paryžiaus institute, o taip pat – filosofiją Sorbonoje. Vėliau apgynė daktaro disertaciją apie krikščionybės santykį su kitomis religijomis.
Aveline kunigu buvo įšventintas 1984 m. lapkričio 3 d. Jis ilgą laiką dėstė teologiją Marselyje, vėliau įkūrė Religijų mokslo ir teologijos institutą (ISTR), kurio tikslas – plėtoti teologiją kultūrų ir religijų įvairovės kontekste. Jo teologinis mąstymas įtvirtintas Viduržemio jūros regiono perspektyvoje – tai teologija, kuri kviečia priimti ir kalbėtis, o ne užsisklęsti.
Vėliau jis vadovavo Katalikiškajam Viduržemio institutui, priklausančiam Lijono katalikiškajam universitetui. Šis intelektinis profilis neliko nepastebėtas ir popiežiaus Benedikto XVI, kuris 2008 m. paskyrė jį į Popiežiškąją tarpreliginio dialogo tarybą.
Nuo 2008 iki 2013 m. Aveline buvo Marselio arkivyskupijos generalinis vikaras. 2014 m. sausio 26 d. jis buvo konsekruotas pagalbiniu vyskupu, o 2019 m. rugpjūčio 8 d. paskirtas Marselio arkivyskupu. 2022 m. rugpjūčio 27 d. popiežius Pranciškus jį paskyrė kardinolu.
Jis tapo pirmuoju Marselio ganytoju istorijoje, tapusiu kardinolu. Daug kas Prancūzijoje tai laikė lūžio tašku – Paryžiaus dominavimą (įkūnytą velioniame kardinolo Jeano-Marie Lustiger asmenyje) pakeitė nauja, atviresnė ir labiau periferijų Bažnyčią atstovaujanti figūra.
2023 m. rugsėjį Aveline pasiekė tai, ko ilgai laukė Prancūzijos ganytojai – popiežiaus Pranciškaus vizitą į Marselį. Nors pontifikas aiškiai pabrėžė, kad tai nėra oficialus vizitas į Prancūziją, o susitikimas su Viduržemio jūros regiono ganytojais ir jaunimu, vizitas buvo labai reikšmingas pačiam Aveline, kuris įsitikinęs, jog šio regiono problemos – migracija, klimato kaita, religinė įtampa – yra pasaulinės reikšmės.
2025 m. balandžio 2 d. Aveline išrinktas Prancūzijos vyskupų konferencijos pirmininku, pareigas pradės eiti liepos 1 d.
Aveline laikomas ne tik „bergoglinės“ Bažnyčios veidu, bet ir jos širdimi. Prancūzijos spaudoje jis dažnai pristatomas kaip popiežiaus Pranciškaus „numylėtinis“ – kuklus, artimas vargšams, o kartu ir filosofiškai giliai mąstantis dvasininkas. Pasak La Croix, jis – „tikras maldos žmogus“, turintis paprastą žmogišką šilumą, padedančią kurti vienybę įvairiose grupėse.
Tačiau yra ir kritikos. Kai kurie jį laiko pernelyg moderniu, o netradicinis požiūris į religijų įvairovę vertinamas kaip artimas religiniam indiferentizmui – nuomonei, kad visos religijos iš esmės vienodai teisingos. Jis laikosi pozicijos, kad tikybų dialoge svarbesnė yra patirtis, draugystė ir bendras liudijimas nei apologetika ar bandymas atversti.
Kardinolas vengia atvirai kalbėti apie prieštaringus klausimus, tokius kaip moterų diakonatas, celibato privalomumas ar Komunijos suteikimas išsiskyrusiems ir vėl susituokusiems. Tai gali kelti nusivylimą tiems, kurie tikisi aiškios pozicijos. Tačiau jo laikysena – labiau nusiteikusi dialogui nei deklaratyvi.
Jis pasisako už radikalią Bažnyčios decentralizaciją, kartodamas, kad Bažnyčios „sunkio centras yra ne ji pati, bet Dievo santykis su pasauliu“. Jis ragina Bažnyčią būti pasirengusią „prarasti viską, kad laimėtų Kristų“, o išsigelbėjimą mato Evangelijos skelbime, o ne institucinio prestižo gynime.
Nepaisant didelio krūvio, Aveline išlieka artimas šeimai – rūpinasi savo gyvais tėvais, nors neteko abiejų seserų. Apie jį pasakojama, kad, kai jam primenama apie per didelį krūvį, jis atsako: „Kiekvieną kartą, kai tavo darbo krūvis padidėja, tu turi pailginti maldos laiką.“
Jeigu kardinolai nuspręstų rinktis Pranciškaus linijos tęsėją, bet su švelnesniu, labiau akademiniu, mažiau ideologišku tonu – Aveline galėtų tapti kompromisiniu pasirinkimu. Jo amžius (66 m.) gali kai kam atrodyti kaip rizika – galimas ilgas pontifikatas. Tačiau kiti gali matyti tai kaip galimybę stabilumui.
Didžiausias klausimas: ar kardinolai nori tęsti Pranciškaus kelią, ar ieškos doktriniškai aiškesnio posūkio?
Vienok, jei būtent Jean-Marc Aveline įžengs į Šv. Petro bazilikos balkoną apsivilkęs baltu rūbu, daugelis prisimins, kaip popiežius Pranciškus žvelgdamas į Marselio arkivyskupą juokais pranašavo, kad jis būsiąs Jonas XXIV.
