Gellertas Rajcsanyi. Kodėl V. Orbanas vis laimi rinkimus Vengrijoje?

Viktoro Orbáno partija „Fidesz“ iškovojo eilinę triuškinamą pergalę Vengrijos rinkimuose balandžio 3 d. Toks rezultatas nustebino net dešiniųjų konservatorių analitikus ir, galbūt, net kai kuriuos „Fidesz“ politikus, jau nekalbant apie Vengrijos kairiąsias partijas.

Vengrijos parlamente yra 199 vietos (93 vietos partijų sąraše ir 106 vienmandatės). „Fidesz“ už partijų sąrašus surinko 54 proc. balsų, o jungtinė opozicija – šešių didžiausių opozicinių partijų sąrašas – tik 34 proc. Apygardose „Fidesz“ triumfas dar reikšmingesnis: Orbano partija laimėjo 87 apygardas, o vieninga opozicija Budapešte laimėjo tik 17, provincijoje – 2. „Fidesz“ nuo 2010 m. ketvirtą kartą turės dviejų trečdalių daugumą ir parlamente – 135 vietas.

Rezultatai tikrai bus tyrinėjami ir aiškinami dar ilgai. Tarptautinė žiniasklaida bandė rasti V. Orbáno sėkmės paaiškinimą tiek prieš rinkimus, tiek po jų. Tiesa ta, kad daugeliu atvejų jiems nepavyko palikti užnugaryje šiandieninių visa apimančių liberalių klišių.

Žemiau keletą dėmesio vertų punktų, kuriuos paskelbė vengrų autorius, portalo Mandiner.hu vyriausiasis redaktorius Gellértas Rajcsányi, beveik du dešimtmečius akylai stebintis Vengrijos politiką.

Viktoras Orbánas nėra dirbtinis lyderis

V. Orbánas sulaukęs 58 metų tapo ilgamečiu valstybės veikėju. Jis nėra eilinis populistas, greitai kylantis į viršų ant populiarių nuotaikų bangos, o politikas, 34 metus praleidęs politikos priešakyje ir tam paskyręs visą savo gyvenimą. Jaunystėje jis buvo vienu iš viešųjų komunistinės sistemos opozicijos veidų, o būdamas 35 metų tapo ministru pirmininku pirmajai ketverių metų kadencijai 1998–2002 m.

Nuo 2010 m. jis laimėjo ketverius rinkimus. Dėl savo patirties jis yra pakylėtas virš Vengrijos politinės kastos – ir, tiesą sakant, aukščiau už tarptautinę – dėl daugybės politinių žinių, kurias jis sukaupė, dėl organizacijos, kurią sukūrė per trisdešimt metų, dėl jo išskirtinio sumanumo, taip pat nepaprastai išvystyto rinkėjų nuotaikų jausmo.

Angelai Merkel pasitraukus iš politinės scenos, jis yra ilgiausiai dirbantis ES ir viso Vakarų pasaulio valstybės vadovas. V. Orbáno strategija, taktika, gebėjimas orientuotis ir gilus rinkėjų supratimas buvo esminiai veiksniai, laimint šiuos paskutinius rinkimus tokia stipria balsų dauguma po itin sudėtingos kadencijos.

Fidesz” organizacijos stiprybė

Už Vengrijos valdančiosios partijos sėkmės slypi ne vienas V. Orbánas, bet taip pat ir visas sunkus 33 metų politinis darbas. „Fidesz“ buvo įkurta kaip jaunimo organizacija, vėliau ji buvo paversta politine partija.

„Fidesz“ pasuko konservatyvumo linkme tik po netikėto pralaimėjimo 2002 m. rinkimuose, dėl kurių reikėjo stiprinti partijos tiesioginius ryšius su visuomene, įkurti naujas žiniasklaidos priemones, ekspertų grupes ir kitas remiančias institucijas.

Tuomet iš „žiniasklaidos partijos“, tik braidančios po paviršių, „Fidesz“ virto politine jėga, įsitvirtinusia gilesniuose Vengrijos visuomenės sluoksniuose, sugebėjusia sukaupti tikras žinias apie savo poreikius ir siekius.

„Fidesz“ buvo nedidelė opozicinė partija, dešimtajame dešimtmetyje turėjusi vos 5 proc. visuomenės palaikymo. Nuo 1998 m. ji tapo valdančia partija, galinčia sudaryti koaliciją, taip pat pagrindine opozicijos jėga 2002–2010 m.

Tai ką analitikai ne kartą teigė apie partiją, yra iš dalis tiesa. Panašu, kad Vengrijos politika palanki didelėms centristinėms valdančiosioms partijoms, bent jau pastaruosius 150 metų. Taip atsitiko Austrijos-Vengrijos monarchijos laikais Liberalų partijai, kuri vadovavo trisdešimt metų, ir Horčio režimo partijai tarpukariu.

Šis paskutinis „Fidesz“ triumfas, ketvirtą kartą pasiekus dviejų trečdalių pergalę, tik dar labiau patvirtina teorijas, kad V. Orbano „Fidesz“ turėjo tapti naujos eros centristine partija ir išlikti valdžioje ilgą laiką, tęsiant Vengrijos politinę istorinę tradiciją.

Vengrijos kairiųjų skilimas

Vėlgi, reikėtų atsigręžti į pastaruosius trisdešimt trejus metus: 1989–1990 m., kai Vengrijoje žlugo komunistinė vienpartinė sistema, būtent konservatyvioms jėgoms po pirmųjų laisvų rinkimų pavyko suformuoti vyriausybę.

Tačiau visuomenėje, ekonomikoje, o taip pat ir valstybės valdyme (post)komunistiniai tinklai išsilaikė. Komunistų valstybės partijos įpėdinė – Vengrijos socialistų partija (MSZP) – turėjo didelę paramą, kuria galėjo pasikliauti iki 2000-ųjų pradžios.

Vengrijos socialistų partija buvo sudėtingiausiai organizuota ir socialiai įtraukta partija Vengrijos politikoje. Be to, ji artimai bendradarbiavo su liberalų partija Laisvaisiais demokratais (SZDSZ), kurie beveik visiškai kontroliavo žiniasklaidą ir kultūrinį gyvenimą Vengrijoje.

Per pastaruosius penkiolika metų atsitiko taip, kad Vengrijos kairieji – iš pradžių vyriausybėje, o paskui opozicijoje – paleido iš rankų savo gerai organizuotą tinklą. Didėjantis pralaimėjimų skaičius rinkimuose įnešė intelektualinį vakuumą, dėl kurio vis sunkiau buvo užtikrinti tinkamą naujų politikų pasipildymą.

Vengrijos kairieji tiesiog pamiršo politikos organizacinių pastangų pagrindus ir nesugebėjo išlaikyti tinkamos žinių bazės, galiausiai skilo į 5-6 skirtingas partijas. Tuo tarpu „Fidesz” nuolat mokėsi ir kūrė savo pamatus.

Kairiųjų strateginės ir taktinės klaidos

Aukščiau aprašytos aplinkybės lėmė, kad Vengrijos kairiųjų ir liberalų stovykla bėgant metams padarė keletą strateginių ir taktinių klaidų, kurių kulminacija buvo paskutinė rinkimų kampanija.

Dešiniųjų ir kairiųjų rinkimų bazės dvidešimt metų buvo panašaus dydžio, nors dešiniųjų buvo šiek tiek didesnė, o tai buvo pakankamas pranašumas, kad dešinieji nuo 2010 m. nuolat laimėtų daugumoje apygardų.

2018 m. dar kartą pralaimėję rinkimus kairieji padarė išvadą, kad užuot kandidatavusios atskirai, jų partijos turėtų sudaryti glaudų aljansą, kad rinkimų apygardose būtų iškelti bendri opozicijos kandidatai, taip pat bendras vienas sąrašas daugiamandatėje.  

Dedami šias pastangas, jie į savo aljansą įtraukė ir dešiniųjų radikalų „Jobbik“ partiją. Iki 2022-ųjų rinkimų „Jobbik“ vadovybė visiškai ištirpo kairiųjų jėgų gniaužtuose, o jų rinkėjų bazė (maždaug milijonas), prieš ketverius metus išsisklaidė.

Galiausiai į visa apimantį aljansą taip pat buvo priimtas buvęs socialistų ministras pirmininkas Ferencas Gyurcsány, labiausiai nekenčiamas Vengrijos politikas, tad toks kokteilis, kartu su „Jobbik”, nepatiko nei kairiųjų, nei liberalų rinkėjams.

Jei 2018 m. atskirai veikiančios šešios opozicinės partijos gavo 2,7 mln. balsų, 2022 metų koalicijoje – 1,8 mln.

Jų strategija ne tik neleido sutelkti balsų, o greičiau sukėlė visišką fiasko. Jei 2018 m.atskirai veikiančios šešios opozicinės partijos gavo 2,7 mln. balsų, 2022 m. koalicijoje – 1,8 mln.

Daugumą rinkėjų, kuriuos opozicija prarado, tikriausiai sudarė buvę „Jobbik” rinkėjai; tos partijos šalininkai nesugebėjo susitaikyti su tuo, kad jų partijos elitas susijungė su kairiaisiais – jų pagrindiniu priešu.

Dalis „Jobbik“ rinkėjų liko namuose, dalis jų ėjo balsuoti už „Fidesz“, o kita reikšminga dalis greičiausiai balsavo už „Mi Hazánk” – radikalią dešiniojo sparno formaciją, įkurtą iš nesutinkančių buvusių „Jobbik“ politikų, kuri galiausiai pateko į parlamentą, pateikdami staigmeną. Opozicijos 2022 metų rinkimų schema visiškai žlugo.

Nekompetentingas opozicijos kandidatas į premjerus

2021 m. opozicijos politinė naujovė buvo ta, kad ji surengė atskirus pirminius rinkimus tam, kad rinktų savo kandidatus apygardose ir bendrą kandidatą į premjerus. Galiausiai pastarosiose lenktynėse Peteris Márkis-Zay’us paėmė viršų – nepartinis mažo miesto pietų Vengrijoje meras.

Markis-Zay, pripažintas, religingas septynių vaikų tėvas, dėl opozicijos rinkėjų protesto nuotaikos sugebėjo laimėti opozicijos pirminius rinkimus, aplenkdamas pagrindinius kairiųjų politinius veikėjus.

Nors pagrindinė Vengrijos ir tarptautinė žiniasklaida vaizdavo Péterą Márki-Zay’ų kaip talentingą ir charizmatišką politiką, kampanijos metu tapo akivaizdu, kad jo politinis talentas buvo gana ribotas, jis tikrai nebuvo dar neatrastas genijus, bet veikiau politikos mėgėjas.

P. Márki-Zay’us skaitė nesibaigiančias kalbas ir skelbė ilgus vaizdo įrašus feisbuke, pateikdamas daugybę prieštaringų ar net skandalingų pareiškimų savo užsitęsusiuose monologuose. Jis pareiškė įžeidžiančius pareiškimus apie daugybę visuomenės grupių, kritikavo net jį remiančius opozicinio aljanso politikus.

P. Márki-Zay’aus prieštaringus pareiškimus dešinieji nesunkiai pavertė kampanijos temomis. Kai kurie ištikimi kairiųjų rinkėjai nuo pat pradžių laikėsi atokiau nuo jo, po klaidų serijos nesugebančio tinkamai kreiptis į neapsisprendusius rinkėjus, juo labiau juos mobilizuoti.

Pasekmė, kaip minėta, buvo gana aiški: opozicinis aljansas prarado trečdalį buvusių rinkėjų. Rinkimų vakarą Péter Márki-Zay’us pasakė savo kalbą, pripažindamas pralaimėjimą, o scenoje už nugaros stovėjo tik jo šeimos nariai – daugumos partijos lyderių nebuvo. Negana to, ir „Jobbik” pirmininkas, ir Ferencas Gyurcsány’is savo „Facebook“ vaizdo įrašuose iš karto, tą patį vakarą, ėmė primesti atsakomybę už pralaimėjimą Márki-Zay’ui.

Naujas „Fidesz“ susitarimas su rinkėjais

Nei V. Orbáno patirtis, nei opozicijos klaidos visiškai nepaaiškins „Fidesz“ pergalės. Žvelgiant atgal, dabar galima suprasti, kad 2010 m. Vengrijoje prasidėjo nauja era, kai daugeliu parametrų centristinė jėga tapo natūralia valdančia partija, vadovaujama V. Orbáno.

V. Orbáno buvimas dešimtmečius Vengrijos politikoje, apimančioje šalies vidaus, ekonominę, socialinę politiką, pateisino. Galima teigti, kad jam pavyko įvairiems Vengrijos visuomenės žmonėms pasiūlyti sandorį, kuris buvo gerai įvertintas.

Netradicinė V. Orbáno politika („Orbanomika“, kaip sako kai kurie komentatoriai) yra palanki rinkai, o maži mokesčiai ir – kai kuriose strateginėse srityse – drąsūs ir radikalūs valstybės įsikišimai, kainų reguliavimas, valstybės nuosavybės ir kitų dalykų derinys yra vertas išsamios analizės.

Galima teigti, kad V. orbanui pavyko įvairiems Vengrijos visuomenės žmonėms pasiūlyti sandorį, kuris buvo gerai įvertintas.

Per pastaruosius 12 metų platūs visuomenės sluoksniai sugebėjo tapti viduriniosios klasės dalimi, o daugelis anksčiau buvusios viduriniosios klasės atstovų klestėjo sukaupdami daugiau turto. Padidėjusios gyventojų pajamos paskatino ekonomiką, ypač statybų pramonę. Maži pelno mokesčiai ir kitos subsidijos buvo naudingos tiek šalies, tiek tarptautiniams ekonomikos veikėjams, atvykstantiems į Vengriją.

Nedarbo lygis nukrito iki išskirtinai žemo lygio, atlyginimai pradėjo sparčiai kilti, o BVP augimas kasmet buvo įspūdingas. Speciali dosnios paramos šeimai sistema dar labiau sustiprino viduriniąją klasę, o tikslinė parama užtikrino nemažus išteklius ir kaimui, kuris po dviejų dešimtmečių pokomunistinio sąstingio smarkiai išsivystė.

Nors Vengriją irgi sukrėtė pasaulinė pandemija, ją šaliai pavyko atlaikyti gana švelniais apribojimais, apsieinant be vakcinacijos pasų ar ekonomikai žalingų ribojimų, tad Vengrija greitai grįžo prie ankstesniais metais buvusio ekonomikos vystymosi tempo.

Rezultatas: nors „Fidesz“ ir V. Orbánas sulaukia daug kritikos, net iš savo rinkėjų, tačiau kai žmonės galvoja apie pastarąjį dešimtmetį ir lygina su tuo, ką siūlė ankstesnė kairiųjų liberalų vyriausybė arba dabartinė opozicija, palankumas krypsta V. Orbáno naudai.

Opozicija skelbė tik vieną žinią – kad V. Orbánas turi būti nuverstas. Todėl dar daugiau rinkėjų nusprendė, kad „Fidesz“ vėl turėtų likti valdžioje ateinančius ketverius metus.

3 KOMENTARAI

Būtume dėkingi, jei mus paremtumėte
Exit mobile version