Dr. Gintautas Cibulskas. „Jie” ir „mes“

Pasakysiu tiesiai: kad ir ką kas bekalbėtų, nuo to rezultatas nepasikeis – šiandien mūsų visuomenė yra kaip niekad padalinta ir man dėl to nepaprastai gaila.

Pats pasidalinimas yra nieko naujo žmonijos istorijoje.

Nuo seniausių laikų žmonija skirstėsi į „jie“ ir „mes“. Tai buvo išgyvenimo sąlyga. „Mes“ turėjo apsaugoti savo teritoriją nuo „jų“. Pirmiausia tai buvo savo urvo, olos ar sumedžioto grobio apsauga. „Jie“ dažniausiai buvo žvėrys.

Vėliau, vystantis žmonijai, ta samprata „jie“ ir „mes“ išsiplėtė. „Mes“ tapome ne tik giminė, šeima, bet ir bendruomenė.

Vėliau radosi, miestai, valstybės, pagaliau – skirtingos religijos. „Jie“ didžia dalimi išsiplėtė į tuos, kurie kėlė fizinę grėsmę „mums“. Dažniausiai tai būdavo žmonės iš išorės, kurie kėsinosi į „mes“ teritoriją.

Dar vėliau įvyko klasinis susiskirstymas, padalindamas žmones į dar daugiau „mes“ ir „jie“.

Kas yra „mes“ ir kas yra „jie“ dažniausiai nuspręsdavo tie, kas turi galią kitiems: genties vadas, šeimos galva, miesto meras, Vyriausybė, Prezidentas.

Galima būtų daug rašyti apie „jie“ ir „mes“ raidą, tačiau tai, kas įvyko per paskutinius gerus metus, taip staigiai yra sunku suvokti.

Man kartais atrodo, kad aš kažkur iš šono žiūriu „pievinį“ Holivudo filmą.

Buvę draugai nebekalba, giminės blokuoja vieni kitus feisbuke ir kituose tinkluose, trina telefono numerius, atsirado nauji „guru“, aplink kuriuos telkiasi jų pasekėjai, žinomi žmonės siūlo gaudyti kitaip mąstančius, neapykantos kupinuose įrašuose prisipažįsta, kad „mielai uždarytų visus kitus…“ arba „geri vaikai nelanko savo tėvų”…

Sutinku, kad yra sunkus laikotarpis. Bet sunkiuose laikotarpiuose ypatingai svarbus yra susitelkimas. O dabar, kaip nebūtų gaila, vyksta atvirkštinis procesas.

sunkiuose laikotarpiuose ypatingai svarbus yra susitelkimas.

Manau, kad suvokti tam, kas įvyko reikės ne vienos mokslo studijos, ir galvoju, kad ateityje mums bus gėda dėl kai kurių sprendimų.

Žmonija, išgyvenusi kelis pasaulinius karus, rasinę segregaciją, Holokaustą, moterų teisių pažeidimus, save įsivardijusi kaip demokratine, žinių ir informacine visuomene, tėškėsi veidu į purvą. Ir dėl ko?

Posėdis Seime / Asociatyvi BNS nuotr.

„Mes“ (tie, kurie turi galią) atrado naują priešą. Juo tapo ne „jie“, kurie kėsinasi į „mes“ teritoriją, ne nusikaltėliai, kurie kėsinasi padaryti mums žalą, bet piliečiai, kurie dėl jiems suprantamų priežasčių priėmė kitokį sprendimą – nepasiskiepijo, ir/ar nenori skiepyti savo vaikų.

Tenka išgirsti padejavimus, kad oi-oi-oi, kaip tas virusas pridirbo čia mums.

Atsipeikėkite, virusas yra kaip virusas, jis gyvena savo gyvenimą ir stengiasi išgyventi kaip gali.

Ne virusas suskirstė žmones, o tie, kurie turi galią daryti sprendimus („mes“).

Ne virusas suskirstė žmones, o tie, kurie turi galią daryti sprendimus („mes“).

„Mes“ turėdami galią savo rankose, ėmė ne vienyti, bet spausti „juos“, tuo suskaldydami visuomenę pagal dar vieną, kad ir kaip būtų keista, šiuo metu svarbiausią, kriterijų.

Spaudimas vyksta naudojant verbalinę ekvilibristiką, mobinguojant, išstumiant iš visuomeninio gyvenimo, sudarant nepakeliamas sąlygas „jiems“, kad šie persimestų į „mes“.

Atsirado net gan ciniškos priemonės bausti „juos” per „jų” vaikus (nors tai įvardijama kitaip). Ateikite pas mus ir jūs tapsite mums mieli, savi. „Jiems“ neišsigandus ir nepaklusus vietoje to, kad išsiaiškintų priežastis ir pakoreguotų elgseną, „mes“ ėmė pykti, retorika griežtėti, o sprendimai radikalėti.

„Jie“ patapo priešais, su kuriais visos kovos priemonės tampa geros. Naujieji „mes“ padėjo į lentyną demokratinės valstybės principus (elementaraus dialogo su kitaip mąstančiais buvimo), teisės viršenybę, žinių visuomenės principus, pagaliau elementarius logikos dėsnius.

Tikėtina, vadovaudamiesi vieno iš „mes“ autoritetų pasakyta fraze, kad „etika ir moralė – ne šio pasaulio dimensijos“, ar klaidingai suprasta Niccolò Machiavelli fraze „tikslas pateisina priemones“; „mes“ pamynė tai, ant ko visus 30 paskutinių metų buvo statoma mūsų valstybė – teisės viršenybės pricipus ir, kas ypač svarbu – žmogaus teisės principus, apribodami niekuo nenusikaltusių žmonių visuomeninio gyvenimo galimybes.

Tas, kas vyksta šiuo metu dalyje valstybių ir konkrečiai Lietuvoje, galima pavadinti demokratijos krize, pasitikėjimo vienų kitais praradimu. Balsavusių rinkimuose žmonių išrinkta valdžia (specialiai nerašau „daugumos išrinkta“, nes balsavusiųjų procentas niekaip neatspindi daugumos), per metus visiškai pamiršo savo pažadus.

Balsavimas / Asociatyvi BNS nuotr.

Daug žmonių nusivylė. Vietoje pasitikėjimo, dažniau išgirsti, kad mūsų valdžia yra korumpuota, kvaila ir nekompetentinga. Žmonės nebetiki politikais, nes jie nesilaiko savo pažadų. „Jie“ nebetiki „mes“, nes daug kartų buvo pameluota ir „jie“ jaučiasi apgauti.

Netgi demokratinė mūsų konstitucija, kurioje atrodo taip gerai viskas surašyta, praranda savo svorį. Prof. Bronisovo Genzelio teigimu, vienas dalykas yra turėti demokratinę Konstituciją, o kitas – tą Konstituciją realizuoti: „Juk dabartinė Lietuvos Konstitucija yra gera, tačiau mes gyvename, galima sakyti, ne pagal jos nuostatus“.

Kodėl sakau, kad demokratija patiria krizę (ir čia ne tik Lietuvoje)? Todėl, kad demokratiniai rinkimai po truputį tampa fikcija. Visų pirma, dėl mažo dalyvaujančių žmonių skaičiaus, antra, dėl to, kad rinkimuose didžia dalimi vyksta žmonių savotiškas apgaudinėjimas (ypač tas pasakytina apie buvusias sovietinio bloko šalis) naudojant mokslo sukurtas viešųjų ryšių bei kitas įtakos darymo priemones, trečia – niekas net nesiruošia laikytis pažadų („nepatinka, po ketverių metų išsirinksite kitus”), ketvirta – partijos supanašėjo, ir mes realiai neturime opozicijos.

Kodėl sakau, kad žinių visuomenė tėškėsi veidu į purvą? Todėl, kad žinių visuomenė – tai visuomenė individų ir organizacijų, kurių pagrindinis tikslas yra specializuotų žinių suvienijimas sprendžiant bendrus tikslus“ (Andy Heargraves). Verslo organizacijos didžia dalimi tą daro.

Tačiau matome, kad valdžioje esantys (čia ne tik Lietuvą turiu galvoje), priimdami sprendimus, vadovaujasi didele dalimi ne skirtingų sričių žinių suvienijimu, bet asmeniniais principais bei ambicijomis, pataikaujant „didiesiems žaidėjams” ir tiesiog eliminuojant patį pagrindinį žinių visuomenės principą. Visuomenę užliūliuoti, dažnai remiamasi ne argumentais, bet burtažodžiu – „tikėkite vienu mokslu“ (arba „kiti taip daro“).

Tas „tikėkite mokslu“ susikoncentravo į pasirinktinių (neretu atveju, ir užsakomųjų) tyrimų viešinimą ir duomenų interpretavimą „pagal patogumą“, pažeidžiant pagrindinius mokslo principus, mokslininko etikos principus.

Ar yra išeitis iš šios situacijos? Žinoma ji yra.

Tik man neramu (matant, kokia susiformavo didelė takoskyra tarp „mes“ ir „jie“), jog ta išeitis tampa daugiau iš utopijos srities.

Tik man neramu (matant, kokia susiformavo didelė takoskyra tarp „mes“ ir „jie“), jog ta išeitis tampa daugiau iš utopijos srities. Nors, atrodo, tiek nedaug reikia.

Kad įvyktų pajudėjimas iš dabartinės situacijos, visų pirma reikia noro iš tų, kurie dabar yra „mes“. Kiek matosi, kol kas to noro visiškai nėra arba jis yra labai minimalus.

„Jiems“ uždėtos etiketės „needukuotų, vatnikų, antivakserių, kremliaus agentų ir kitokių ten budulių“, su kuriais nėra prasmės kalbėtis. Bet juk taip nėra. Tai tiesiog mūsų valtybės piliečiai, kurie mąsto ir mato kitaip.

Slaptas balsavimas Seime / Asociatyvi BNS nuotr.

Todėl, visų pirma valdantiesiems („mes“), žvelgiant į mūsų valstybės žmones, reikia išmesti iš savo galvų įvardį „jie“, suvokiant, kad „jie“ nėra priešai, kad ir ką Prezidentui, Premjerei ar ministrams sakytų įvairaus plauko patarėjai. Sunku? Čia kaip kam…

Antra, kad ir kas ką besakytų, būtina suvokti, jog mes visi esame labai priklausomi vienas nuo kito. Mūsų yra tik kiek daugiau nei du milijonai, ir mes visi esame nepaprastai svarbūs valstybės išlikimui – visi. Tik du su trupučiu milijono. Ir nereikia bijoti sakyti tiesą, kad ir kokia ji būtų.

Trečia. Nebijoti dialogo ne tik su pataikaujančiais, bet ir su „jie“ („jie“ tikrai nėra priešai). Dialogas be išankstinių nuostatų, be „etikečių“ užkabinimo yra būtinas tam, kad būtų galima priimti geriausius sprendimus.

Na nejaugi mes esame tiek silpni, kad kažkoks besmegenis virusas yra stipresnis už mus visus?

P. S. Na nejaugi mes esame tiek silpni, kad kažkoks besmegenis virusas yra stipresnis už mus visus tiek, kad suskaldė mūsų nedidelę visuomenę, ir mes negalime iš šios situacijos išeiti susitelkę ir oriai?

Ekspertai teigia, kad virusas ypač pažeidžia kvėpavimo takus, plaučius. Bet man atrodo, kad tas „virusas“ visų pirma pažeidė mums smegenis. Laikas įjungti antivirusinę programą, kuri rastų ir išmestų virusus iš smegenų.

O ta programa – dialogas.

Kas esate tikintieji, (netikintieji galite praleisti) tiems pacituosiu popiežiaus Pranciškaus žodžius: „Dialogas – tai žodis, kurio niekada neturime nustoti kartoti. Turime kurti, puoselėti dialogo kultūrą visais galimais būdais ir taip atkurti bendrystės audinį… Šiandien būtina gyvybės strategija, kurios esmė – įtraukimas, o ne atribojimas“.

Tiems, kas laiko save netikinčiais ir yra įsitikinę, kad kilo iš beždžionės (vis tiek esate Dievo kūriniai), pacituosiu Zygmuntą Baumaną: „Labai svarbu į dabartinę visuomenę pažvelgti jos silpniausių narių akimis“. Tam reikia juos suprasti. O norint suprasti, reikia kalbėtis. Pasitikėti, kalbėtis ir nematyti „juose“ priešo.

Kito kelio nėra.

13 KOMENTARAI

Būtume dėkingi, jei mus paremtumėte
Exit mobile version