Amerikiečių rašytojas (gal reiktų sakyti, Amerikos vokietis) Kurtas Vonnegutas išgyveno didžiai kuriozišką gyvenimą. Nepaprasta vien jau tai, kad Antrajame kare šis „vokietis“, vilkėdamas amerikietišką uniformą, pakliuvo vokiečiams į nelaisvę ir tūnojo Dresdene tuo metu, kai jo bendrapiliečiai-amerikiečiai šlavė šį miestą nuo Žemės paviršiaus. Bet Kurto nenušlavė. Gal todėl jis ėmė rašyti didžiai keistas knygas kartais visai nepanašias į tai ką esame pratę vadinti knygomis.
Viena jų vadinosi „Čempionų pusryčiai“, bet buvo nei apie sportą, nei apie konditerijos meną. „Čempionų pusryčiai“ buvo niekingas vienos bendrovės prekės ženklas, nors tai, ką ji siūlė, čempioniška nebuvo. Net pusryčiams nelabai. Lyg kokia jūros kiaulytė – sūriam vandeny neplaukioja ir niekada niekada (kiek besistengtum) nepasiekia kepto paršelio stadijos. Kadangi paprastai rašau apie politiką, tai neabejokite – tie pusryčiai su visomis kiaulėmis – tai politika. Valgyti (politikoje ypač) galima viską, tačiau verta turėti galvoje, kad meluoja dažniausiai ne tai, kad etiketėje rašoma neįskaitomo mažumo raidelėmis. Meluojama pačiomis didžiausiomis. O šiaip jau žinotina, kad sveikas maistas yra tai, ką dažniausiai rekomenduoja valgyti tada, kai su sveikata ne viskas tvarkoje. Amerikiečiai valgo labai greiti ir labai nesveikai, žino tai, galėtų daryti kitaip, bet nedaro. Nes etiketė sako, kad jie vis dar čempionai visose gyvenimo sferose. Juk didžioji valstybė, ar ne?
Žinia, esame gyvi ne vien duona. Tai yra, ne vien kūnišku maistu. Yra dar daug dvasinio maisto, tame tarpe ir… politinio (politika juk savaip dvasios būsena). Ar jums skanu, gal esate kokie nors politikos veganai, gal vengiate politikos desertų, o gal jais piktnaudžiaujate. Proga pagalvoti. Amerikiečiai, minėjau, valgo daug, bet labai nesveikai (pasak „sveikuolių“), prancūzo maistas labai gražus, italo (pasak jų pačių) labai skanus, mūsų ne tik skanus, bet riebus ir turintis kitų gerų savybių. Mokslininkai sako, kad organizmas pats žino, ko jam reikia, ką valgyti, o ko – ne. Žinojimas išoriškai pasireiškia per skonį – jei neskanu, reiškia ir nereikia, jei skanu, dažniausiai ir sveika (neklausykime tų „dietologų“, kurie ragina valgyti neskaniai – tai bus veikiau maisto vartojimas, o ne malonus valgymas).
Pastarosiomis dienomis politinių diskusijų erdvėje mirga-marga klausimas, kodėl čia mums toje Europoje (o ir už „balos“ taip pat) šitaip nesiseka. Rinkimus laimi ne tiek, kurie pagal mūsų supratimą turėtų laimėti, koalicijas tenka sudaryti „iš bėdos“, visokie musulmonai gauna laisvę ir… renkasi ne liberalus, bet „hamasus“ o kiti net talibus. Minėtasis Vonnegutas sakydavo, kad prisikvėpavo kažkiosios blogus chemijos, mūsų padangėje mėgstama sakyti – „kažko ne tokio užvalgė“. Iš tiesų vis daugiau protingų žmonių sako, kad mūsų regiono politinio maisto virtuvė prasta ir tolydžio prastėja. Gyvenime ne kartą pietavau ar vakarieniavau su paties aukščiausio politikos lygio galvomis ir net jų kaklais. Lėkštėje būdavo kas nors gražaus, bet nelabi skanu, nes tokiais atvejais orientuojamasi ne į subtilų, o veikiau banalų, politiškai korektišką skonį, tinkantį visiems.
Žinomas politologas – bulgaras Ivanas Krastevas – pastebėjo, kad Europos Sąjunga iš savo politinio meniu išmetė visą druską ir prieskonius – ES politikoje nėra tautiško ir religinio faktoriaus, nors beveik visas pasaulis sudarytas iš tautinių bei tikėjimu paremtų valstybių. Maistas lyg ir sveikas, bet be skonio… Tai, ką šiandien siūlome aplinkiniam pasauliui, tikėdamiesi, kad jis vis dar žavisi mumis, darosi vis labiau neįdomu. Mūsų „dienos pietūs“ iš demokratijos, rinkos ekonomikos ir dar kažkokių žmogaus teisių deserto, užsakinėjamos vis rečiau. Ne atsitiktinai kalbama, kad demokratijos mažėja, rinką keičia protekcionizmas, o su tomis žmogaus teisėmis, daugiau nesusipratimų nei džiaugsmų.
Patys politkulinarai savo maistą vadina liberalizmu (kartais socializmu, bet ingredientai labai panašūs). Kitas žinomas (ir prieštaringai vertinamas) JAV politologas John Mearsheimer (teko su juo net gyvai pasiginčyti), nagrinėdamas vienos ar kitos šalies užsienio politikos nesėkmes, pastebėjo, kad tautiškumas (nacionalizmas) yra žmonėms priimtinesnis, nei liberalizmas, ypač kai pastarasis atgabenamas iš užsienio. Todėl, Europoje vis dar nesuprantama, kodėl vienintelis „teisingas“ maistas taip nevalgomas pasaulyje ne tik nuo Gazos iki Kabulo. Neskanus jis ir kokiose nors Balkanuose. Kuo toliau į Rytus nuo Briuselio, tuo labiau politinės druskos trūkumas atsiliepia rinkimų rezultatams, o kur nors piečiau… neįmanoma.
Minėtasis Krastevas savo rašiniuose per daug atsargus – tauta, tikėjimas ir šeima, nėra prieskoniai. Tai pagrindiniai patiekalai, be kurių organizmui gresia neišvengiama distrofija. Liberalizmas, socializmas, visokios lygybės ir individualios teisės iš žmonių pasiversti pasakų personažais. Kai kurie mano kolegos sako, kad tas liberalizmas, būdamas teoriškai sveikas ir pats savaime ne toks jau absoliutus blogis, praktiškai tampa nuodu, nes nuodija gyvenimą savo banalybėmis ir beskonybėmis. Man regis, lietuvis nėra tikro liberalizmo priešas, bet kaip ten bebūtų savas tautiškas cepelinas, kotletukas ar lašinių bryzas vis tiek skaniau. Ir gerai, kad taip. Nebijokime tų savo cepelinų. Ypač politinių.
O jei rimtai – kai girdžiu dejones, kad jaunimas nelabai nori ginti tėvynę, mergaitės bodisi motinystės ir dėl to esame išmirštanti tauta, nebemokame kartu gyventi ir sulaukti senatvės, nebežinome kur ta mūsų istorija ir dabartis, klausiu savęs, o kokiu politiniu maistu esame gyvi, ar ne vis dar tuo liberaliai socialistiniu, kuriame nėra ne tik druskos bet dar daug ko daugiau. Taigi, „nesveikas“ maistas yra varančioji jėga, politikoje tai tikrai taip. Beskonės idėjos miršta, nors ir vadinamos čempionų pusryčiais.
