Dr. Aleksandras Alekseičikas. Tikėjimas gydo

Dr. Aleksandro Alekseičiko, dažnai vadinamo Lietuvos psichoterapijos tėvu, knygą „Gydyti gyvenimu“ išleido Humanistinės ir egzistencinės psichoterapijos institutas. Knygą galima įsigyti knygynuose Vilniuje „Akademinė knyga“, „Eureka“, „Katalikų pasaulis“, jų internetinėse platformose ir internetinėje parduotuvėje Patogupirkti.lt

Anksčiau skelbtą pirmą knygos dalį galima rasti čia.

Antrą dalį galite rasti čia.

Trečia dalis čia.

Ketvirta dalis čia.

Penkta dalis čia.

INTENSYVUS, TERAPINIS, GYDOMASIS TIKĖJIMAS

Gali pasirodyti keista, kad pasinėrus į viską aprėpiantį,vientisą, intensyvų gyvenimą, mums reikia šauktis į pagalbą ir intensyvų terapinį tikėjimą. Atskirą gyvenimo dalį. Tačiau paprastas žmogus, ypač šiuolaikinis, neretai pasimeta tarp neįsivaizduojamos gyvenimo atskirybių įvairovės, jo dalių gausos. „Iš pradžių buvo chaosas“. Daugeliui žmonių šis teiginys aktualus ir dabar. Iš pradžių jie regi sumaištį. Ir aplink save, ir savyje. Tad vientisumą, vienovę, harmoniją pradeda pažinti nuo dalių. Pažinti didybę mažuose dalykuose. Nuo smulkmenų harmonijos prie gyvenimo darnos.

Tikėjimas — kaip tik tokia esminga gyvenimo dalis, tokia „atskirybė“. Jis gydo, teikia sielai darną, vienija žmoguje sielą su kūnu, sielą su dvasia. Žmogų vienija su Dievu.

Garsus posakis: materialistas sako: „Pamatysiu, tada patikėsiu“. Tikintis žmogus: „Patikėjau, tuomet pamačiau“. Kitaip tariant, tikėjimas sujungia visas dalis į vientisą paveikslą, vaizdinį.

Daug kas, apie ką kalbėjome ankstesniame skirsnyje, dabar — viliuosi ir tikiu — iškils aiškesniu ir akivaizdesniu pavidalu.

Pasistengsime iš pradžių susipažinti su pagrindiniais esmingiausiais Intensyvaus Terapinio Tikėjimo (ITT) elementais. Tai tikėjimas, Dievas, dvasia, siela, tiesa, tėvystė, amžinybė, laisvė. Meilė, liga, malda, stebuklas.

Ir pradėsime, žinoma, nuo Tikėjimo.

Tik kai kurie ligoniai, o dar rečiau sveikieji, realiai, tegu ir visai paprastai, supranta, kas yra tikėjimas, jau nekalbant apie tikėjimą su visa sudėtinga jo įvairove, konkretybe, dinamika, gyvumu, gyvenimiškumu, paveikumu, augimu, asmenybiškumu. Dažniausiai tikėjimas suvokiamas vartotojiškai: geriau tikėti, negu netikėti, reikia tikėti, noriu tikėti, parodykite, įrodykite… Neįsivaizduojama, kad tikėjimas gali būti bendras, konkretus, fanatiškas, iškreiptas, bejėgis, klastingas… Juk ir Ieva su Adomu patikėjo. Net profesionalai nepripažįsta, neatpažįsta „keisto“ tikėjimo: gydytojai — religinio, šventikai — ligonių tikėjimo. Nemoka „naudotis“ tikėjimu, juo remtis.

Tikėjimas — tai svarbiausioji esmė, tarsi visa ko šerdis. Pasi-tikėjimas, ne-pasi-tikėjimas, tikrumas, mažatikystė — mažiau svarbūs dalykai, nors su jais galima sėkmingai dirbti.

Vargu ar rasime geresnį tikėjimo apibrėžimą, negu tas, pirmasis, duotas apaštalo Pauliaus. „Tikėti — tai žinoti, kad yra nematomų dalykų, ir sulaukti to, ko tikiesi.“ Koks gyvas, gyvenimiškas, realus ir paveikus apibūdinimas!

Tikėjimas nėra kas nors atspėta, gauta iš autoriteto, iš mačiusiojo tai, ko patys nematėme. Jį galime gauti, išgyvenę kažką reikšminga, kažką, kas mus paruošė, nuteikė laukti ir gauti. Tačiau tikėjimas yra tik tada tikras, jei gauname tai, ko laukėme. Be šito tikėjimas nerealus, bejėgis, menamas. Ir tai, kas buvo išgyventa, matyt, tebuvo tariama, nevaisinga.

Palyginimui norėčiau pateikti psichologinį tikėjimo apibrėžimą: „tikėjimas — pirminė tiesos intuicija ir esminga žmogaus sąmonės savybė“. Štai koks skirtumas!

Pamėginkime įsitikinti, kiek mums (o vėliau ir mūsų pacientams) tikras mūsų tikėjimas, tegu kol kas ir labai menkas, neveiksnus; pamėginkime pajusti jo poveikį mums, kaip jo veikiami atsimainome, keičiamės, imame pasitikėti savo galimybėmis, savimi.

tikėjimas yra tik tada tikras, jei gauname tai, ko laukėme. Be šito tikėjimas nerealus, bejėgis, menamas. Ir tai, kas buvo išgyventa, matyt, tebuvo tariama, nevaisinga.

Ką norėtume gauti per kelias kitas minutes, skaitydami šį tekstą? Žinau, kad esu gana kūrybiškas žmogus. Tačiau to žinojimo man maža. Tai tik vienas iš daugelio mano žinojimų. Noriu įsitikinti. Ir sulaukti patvirtinimo. Pamatyti, pajusti, padaryti…

Tikėjimas — kur kas daugiau nei žinojimas. Žinau kažką. Tikiu — kažkuo. Taip pat ir savimi. Žinojimas — tai faktas. Tikėjimas — procesas. Tikėjimas yra daugiau negu žinojimų suma. Kiekvienas gali tikėti autoritetu, mokslu, sėkme, valdžia, medicina, kad tam tikra pinigų suma suteiks sėkmės. Tikinčių — daug. Tikinčiųjų — mažai.

Tikras tikėjimas — ne tuomet, kai tiki Dievą, o kai tiki Dievu, visais jo sumanymais mano atžvilgiu. Realiai. Tikiu, kad Jis parinko man pačius geriausius tėvus, mano lytį. Tėvai jau turėjo dukterį. Jie norėjo sūnaus. Parinko vietą, kur aš atėjau į pasaulį. Laiką… Padėjo išsirinkti profesiją… Žmoną… Dovanojo mokytojus… Dovanojo, parinko dukterį ir sūnų… Draugus. Mokinius… Padėjo ne kartą įsitikinti, kad kartais man reikėjo dovanų, o kartais pagalbos…

Kai kur teko mane ir prilaikyti, kad dirbčiau, o ne išsidirbinėčiau. Kadaise tikrino mano kūrybą. Taip pat ir dabar. Mėgino mano tikėjimą… Siuntė mane padėti kažkam. O kažkam — kaip dovaną? Štai šitas klausimas — kam mane — dovanų? — kilo man visiškai spontaniškai, kūrybiškai… Nors ko nors tokio laukiau… Ir gavau tai, ko laukiau… Šito rankraštyje, juodraštyje — Dievas mato — nebuvo. Šis klausimas — atviras… Pačiam atsakyti į jį baugu… Man būtina… ne, ne Dievo pagalba — pagalba Dievo žmonių… Kuriuos Jis man siuntė… Ir jei tokia bus Dievo valia, tegu atsiliepia ir tie, kuriems buvau siųstas… Susitikęs su jais, susitiksiu ir su mūsų, jų ir mano, Dievu… Tikiu, kad tada man, mums Dievas bus pasiekiamas labiau nei paprastai.

Išgyvendamas savo tėvų išėjimą, dabar ne atsimenu, o atgaminu, patiriu malonę, gaunu dar vieną, gal amžiną dovaną, neregimą, bet tikrą susitikimą su tėvu Dievo Tėvo akivaizdoje vieną 1947-ųjų birželio dieną. Su kuo labiau tai buvo susitikimas? Su tėvu ar su Dievu? Žinau… Tikiu… Žinau — iš 1947-ųjų… Tikiu — iš visados… Ir dar — ne tik gavau tai, ko tikėjausi, bet ir visada su manim lieka susitikimas su sūnumi ir Dievu Sūnumi…

Šie išgyvenimai — Dovanos. 2005-ųjų gegužę rankraštyje šito taip pat nebuvo. Tai atsirado dabar, rupjūčio 11-ąją, kai paklausiau savęs, mūsų, ko laukiu, kad įsitikinčiau, jog Tikiu? Jog tebesu kūrėjas. Pagal Dievo paveikslą… Gaučiau patvirtinimą. Padaryčiau. Pasidalyčiau… Ir gavau Dovaną. Bet juk tai — ir tie, kuriems pats buvau Dovana… ir kas man tapo Dovana… Kiek daug buvo tokių man Dovanotų žmonių!.. Kas buvo pirmasis! Ir štai atsiveria: kas tai yra — būti pirmajam!..

Tai nereiškia, kad savo vietos netenka antrasis, trečiasis… Atvirkščiai, taip kuriama vieta antrajam, trečiajam… Tai dovanota galimybė antram ar penktam rasti kelią iki pirmosios vietos. Tai pasirengimas užleisti pirmąją vietą… Ir kiek buvo tokių pirmųjų, kurie tą vietą užleido man!.. Ir kiek daug tokių, kuriems užleisdavau aš!.. Kaip tik todėl jie ir aš pasilikome, esame ir būsime pirmoje vietoje amžinaiKoks vyksmas prasidėjo, kai prieš 20 minučių ir 14 eilučių sieloje ištariau: kas! Kas man dovana… Ir kūryba, ir atsimainymas.

Tas pirmasis kas, mano nuostabai, nebuvo pirmasis mano gyvenime laiko prasme, atminties, jausmo, noro, mano sąmonės prasme… Sutrikau atradęs, kad tai nebuvo mano Tėvas… Tačiau dėl to Pirmojo Kas dabar štai gavau juos visus… O Pirmasis geranoriškai, maloningai užleido jiems Visiems savą ir vietą, laiką ir pavertė juos mūsų. Ir aš čia dalyvavau. Tačiau tai nebuvo darbas. Tai triūsas. Ir kūryba. Man buvo, yra ir bus sunku. Tai ne vargas. Mano sunki našta — lengva. Tikiuosi, kad dabar tai patiria ir mano skaitytojai, bendradarbiai, pacientai. Nors iš dalies, būdami kartu. Taip išjausdami tikėjimą, siekdami ir pasiekdami jį.

Mano sunki našta — lengva.

Aišku, žodžiai skamba „puikiai“: „Tikėti verta tik tuo, dėl ko verta mirti!“. Tačiau tikrą, darbo reikalaujantį ir mums dirbantį tikėjimą sudaro daugelis užgyventų dalių, „dalelių“, „konkretybių“, „paprastų stebuklų“, „akivaizdumų“, dėl kurių verta gyventi. Tai ir tikėjimas, kad kai kurie santykiai yra šventi. Kai kurie pažadai. Šventas negimusiojo gyvenimas. Šventa vaikystė. Ir tėvystė. Sveikata. Iš pradžių kaupdami mažų vargų patirtį, gyvendami su jais, mes tarsi po laiptelį artėjame prie gebėjimo įsitikinti tuo, kas didinga, nors nekonkretu, tačiau ne mažiau paveiku ir teikia tai, ko laukiame. Kaip ir aukščiau aprašytu mano asmeniško laukimo atveju.

Norėčiau paminėti dar vieną dalyką iš šventųjų tėvų patyrimo. Jaunas vienuolyno naujokas savo mokytojui džiugiai praneša po ilgų maldų jau regėjęs angelus. Mokytojas atvėsina jo „tikėjimą“: „Žinai, angelus mato daugelis. Tai dar ne tikėjimas. Tikėjimas — kai regi savo nuodėmes“. Koks šiame pasakojime realus, konkretus, gyvas, paliekantis pasekmes, keičiantis žmogų tikėjimas!

Koks palaimos kupinas gyvenimas tų, kurie nuo vaikystės vietoj žinojimo gauna tokį konkretų tikėjimą! Tikėjimą, kad motina ir tėvas jam patys geriausi, mieliausi, protingiausi… Pavyzdiniai… Kad jo giminė pati… Kad jis jiems pats geriausias, na, gal beveik geriausias.

Deja, mūsų šiuolaikiniame pasaulyje taip atsitinka nedažnai. Žmonės nuo mažens negauna tokio „mažo“, šildančio, aktyvaus, tradicinio tikėjimo bažnyčioje, bendruomenėje, savo parapijoje. Ir tenka jiems pavėluotai ieškoti tokio tikėjimo varge, skausme, ligoje. Arba — užsimiršime. Arba psichoterapijoje.

Gaila, kad psichoterapija retai, menkai ir sunkiai imasi darbo tokio tikėjimo dirvoje. Ir ne tik Rytuose, kur šventikui tenka rūpintis daugeliu ūkinių reikalų gaivinant bažnytinį gyvenimą. Tas pat ir Vakaruose, į kuriuos mes taip dažnai žvelgiame su viltimi.

Dievas. Sunku suvokti Dievą. Tikintiesiems — dėl pagarbaus ir baimingo santykio. „Žinantiems“ — dėl bet kurio žinojimo atskirumo, daugybiškumo. Psichoterapeutams — dėl „būtinumo“, pagundos „išnaudoti“ Dievą… Todėl su visa derama pagarba pradėsime nuo tūkstantmečiais besiklostančių teologijos įžvalgų.

Dievas — Absoliuti asmenybė. Meilė, nežinanti ribų. Neišmatuojama jėga. Tobulas Protas. Kūrėjas, sutvėręs Visatą ir tebeturintis visą pilnatvę. Tikrosios kūrybos šaltinis. Dievas Tėvas, kuriam nėra pirminės priežasties. Dievas Sūnus, kuris pagimdytas. Dievas Šventoji Dvasia, kylanti iš Tėvo… Tai puikūs apibūdinimai, į kuriuos galima ir reikia be galo gilintis mėginant suvokti pasaulį ir save…

Psichoterapijoje, kaip ir bet kurioje praktinėje veikloje, būtinas kuo raiškesnis ir kiekvienam prieinamas Dievo įvaizdis. Prisiminkime klasiką: pasak F.Dostojevskio, „Jeigu Dievo nėra, tai koks iš manęs kapitonas?“ Dievas yra visa ko pagrindas. Net mano, kapitono, padėties. Psichoterapeuto padėties. Tikėjimo. Taip pat ir labai konkretaus tikėjimo savimi, tuo, kad esu sukurtas pagal Dievo paveikslą. Aš esu paveikslas — Tėvo, Sūnaus, Dvasios.

Kaip galėčiau išvysti tuos vaizdinius? Savo tėvo paveiksle: jam mane siuntė Dievas, o man — kaip tik jį. Tėvo, kuris buvo tiek realesnis už mane, kad svėrė dešimt kartų daugiau, gyveno 15 kartų ilgiau (atsimenu jį, kai 1943-iaisiais man buvo treji, jam — keturiasdešimt penkeri), o galėjo milijoną kartų daugiau už mane… Savo sūnaus paveiksle, su kuriuo mano santykis toks, kaip kadaise mano tėvo su manimi. Tačiau per jį suvokiu, koks kitados buvau, esu ir būsiu sūnus… Ir ne tik savo tėvui, kai jis gyveno, kai išėjo… Tačiau ir visiems žmonėms, kurie kažkiek vyresni, tikresni už mane. Ir visiems, kurie jaunesni, dar menkesni, silpnesni, labiau priklausomi nei aš…

Mano Dvasios vaizdinys — tai, kas visuomet kilo iš mano realaus tėvo, nesvarbu, ar šitai suvokdavau pats, tai, kas yra manyje — nesvarbu, priimu tai ar priešinuosi… Ta geroji dvasia persmelkusi mane ir tebesismelkia iki šiol. Ir turiu tėvystę, tėviškę. Tačiau Tėvynė niekur nepasitraukė. Atvirkščiai — tapo artimesnė.

Visa tai — ne paprasti mano regimi, suvokiami vaizdiniai. Ne vien įsivaizdavimas, kas yra Dievas. Dievas taip pat suvokia mane. Keičia mane į tikrą sūnų, tėvą, įgyvendina, kuria. Ir aš pats tame dalyvauju. Peržengiu kūniškumo, siauro asmeniškumo, laiko ribas ir siekiu „kiek įmanoma“ absoliutumo, absoliučiai asmeniškos sūnystės, tėvystės. Į pasaulį imu žvelgti tėviškai. „Ir dausose regiu Dievą.“

Ta geroji dvasia persmelkusi mane ir tebesismelkia iki šiol. Ir turiu tėvystę, tėviškę. Tačiau Tėvynė niekur nepasitraukė. Atvirkščiai — tapo artimesnė.

Tačiau grįžkime prie mūsų profesijos — psichoterapijos. Kas yra Dvasia?

Kasdienė sąmonė paprastai siūlo mums lengviausius, neigiamus vaizdinius. Dvasia — tai, kas nematoma. Nejuntama. Priešinga mums, materialioms, kūniškoms būtybėms. O Šventoji Dvasia apskritai įvaro mums nevisavertiškumo jausmą: kur jau mums tas šventumas… Mes ne iš tos dvasios. Mes — kitokie. Štai toks „neigiamas“ žinojimas užpildo mūsų atmintį, mintis ir nors tai „moksliškas“ žinojimas, numarina mūsų sielą, užstoja Dievo pasaulį tiek išorėje, tiek viduje, atima gyvybę iš mūsų psichoterapijos.

Psichoterapija visus esmingiausius dalykus, reiškinius, įvaizdžius, pojūčius, jausmus, prisiminimus stengiasi išreikšti kuo lakoniškesniu, nuolankesniu, raiškesniu ir paveikesniu įvaizdžiu. Neretai net pavyzdžiu. Tokiu pačiu tikriausiu ir įtaigiausiu Dvasios įvaizdžiu mano praktikoje tampa štai kas: Dvasia yra tai, kas jungia mus su pasauliu.

Jei mėgintume patikslinti, apibrėžti tai, ko neįmanoma nusakyti, remiantis panašumu, tai Dvasia panaši į prasmę, kuri neregimai suvienija atskirų dalių, dėmių mozaiką į vaizdą, suteikia debesims mūsų fantazijoje medžių, kalnų, pilių pavidalus… Teikia mums pasaulį prasmingesnį, suprantamesnį, artimesnį…

Šventoji Dvasia — asmenybė. Vienas iš Dievo veidų. Ir mums padeda tapti asmenybėmis. Jungia mūsų „Aš“ su „Tu“, „Mes“, „Jie“, su tėvu, motina, vaikais… Leidžia atitrūkti nuo atskirybių. Per medžius įžvelgti mišką. Pasak nuostabios teologo Jono Damaskiečio metaforos, paprastas žmogus žvelgia į ikoną ir mato lentą, ant jos — įvairias dėmes, o tikintis žmogus ne tik regi Dievo Motinos atvaizdą, bet ir patiria to atvaizdo poveikį! Štai taip gyvenime ir psichoterapijoje Dvasia gydo ir vienija. Vienija ne mechaniškai, ne iš šalies, ne per prievartą, bet artumu, giminyste, supratingumu… Gaivina per bendrumą, bendravimą su kitomis asmenybėmis, vieningumą su pasauliu ir pasaulio vientisumą.

Štai vienas iš man amžinai gyvų dvasingumo įvaizdžių iš mūsų 2004-ųjų balandžio seminaro. Medicinos sesuo I. sako kolegei R.: „Neseniai negalėjau po tavęs kalbėti iš silpnumo… O šiandien džiaugiuosi savo silpnumu greta tavęs ir veržiuosi į tobulumą.“

Dar vienas dvasingumo įvaizdis iš XX amžiaus rusų poezijos (vienovės su amžiumi vaizdinys). Vladimiras Sokolovas:Pavargau nuo dvidešimtojo amžiaus,
Nuo jo kruvinųjų upių.

Ir nereikia man žmogaus teisių.
Jau seniai nebesu žmogus.
[1]


[1]       Pažodinis vertimas.

1 KOMENTARAS

Būtume dėkingi, jei mus paremtumėte
Exit mobile version