Lenkai turi naują prezidentą. Daug kas stebėjosi tokiu žmonių pasirinkimu, nes prieš gerą pusmetį Karolis Nawrockis politikų „vandenyse“ buvo visai nežinomas. Rašinys tačiau nebus apie tai, kas pasirodė geresnis, kas mikliau surinko „paskutinės dienos“ neapsisprendėlius, kas gražiau šypsojosi ar daugiau žadėjo, taigi ne apie viešųjų ryšių gudrybes. Pasidalinsiu mintimis apie tai, kuo iš esmės skiriasi manosios politikų kartos XX amžius nuo jau gerokai „įsidienojusio“ XXI-jo. Ir kodėl yra ne taip, kaip, pasak senų politologijos vadovėlių, turėtų būti.
Lenkų prezidento rinkimų kampanijos bruzdesiuose dėmesys užkliuvo už plakato, raginančio balsuoti už ateities Lenkiją ir ateities Europą. Spėkite, kuris kandidatas – liberalus ar konservatyvus, kosmopolitiškas ar tautiškas – buvo šitaip buvo reklamuojamas? Ir galiausiais ar jis laimėjo, ar laimėjo tas kitas? Kai manęs klausinėjo, kas gi yra Europos praeitis ir ateitis, atsakinėjau, kaip tik ir pristatydamas abu ponus, siekiančius šalies prezidento posto. Mano matymas ne vienam kėlė nuostabą – kaip gi taip? Bet taip. Pasidalinsiu ir su jumis.
Liberalams atrodo, kad jie visada jauni ir jiems priklauso šviesi ateitis, nors liberalizmas šiandien yra bene seniausia vis dar gyvuojanti „klasikinė“ politikos ideologija. Jos dogmos šios dienos politikams yra tiesiog „akmuo po kaklu“.
Rapolas Trzaskowskis, vadinąs save liberaliu kandidatu, kaip tik ir buvo tas „vakarykščios dienos“ politikas. Tokie buvo labai populiarūs Vakaruose, pasibaigus Šaltajam karui, kuomet rodėsi, kad valstybės valdymo moksle svarbiausias dalykas yra geras menedžmentas: politikas turi būti viešųjų reikalų tvarkymo inžinierius, ekspertas, valstybės, kaip didelio ūkio, žinovas, pasiruošęs analizuoti, atrinkti, finansuoti tinkamus projektus, pasirūpinti, kad į stoteles laiku atvažiuotų autobusai, o iš kiemo laiku „išvažiuotų“ šiukšlės, kad jų mylimas rinkėjas gyventų kuo paprastesnį, kuo nerūpestingesnį gyvenimą, kad jo nekvaršintų nei geopolitika, nei šalies gynyba, nei kokie kiti „nemalonūs“ įsipareigojimai, kad visada jaustųsi galįs ką nors pats išsirinkti.
Pagal tuo laiku madingą istorijos pabaigos konceptą reikėjo išmokti gyventi ilgai ir laimingai, be jokių ten karų ir konfliktų. Tad ar kas gali būti geresnis prezidentas, nei didelio miesto meras, juolab, kad Europoje ne vienas geras meras jau yra tapęs prezidentu.
XXI amžiuje vertingiausias ir mylimiausias tampa ne daugelio diplomų, sertifikatų ir lojalumo kortelių turėtojas, o žmogus, su kuriuo būtų tiesiog miela būti kartu.
Ir ką gi turime? Viską, ką tie istorijos pabaigos politikai siūlė. Norėjome, kad mūsų vaikai mažiau dirbtų ir būtų aprūpinti nuo pat kūdikystės. Dabar stebimės, kodėl neskuba eiti į darbą ir tikisi, kad kažkas (tėvai ar valdžia) jais pasirūpins. Norėjome, kad daugiau mokytųsi ir išmoktų, dabar stebimės, kad edukacija nesibaigia ir pasiekus ketvirtą dešimtį. Norėjome, kad ilgiau augtų su rūpestingais tėvais ir nesivalkiotų gatvėmis, dabar nebenukrapštome nuo savo sprando ir nepriverčiame kurti savo atsakingas šeimas. Norėjome, kad mūsų vaikai nekariautų, dabar stebimės, kad vengia net tėvynės ir amžinųjų vertybių gynimo…
XXI amžius, kaip jaučiame „savo kailiu“, visiškai ne toks. Liberalizmo kritikai visai nesidrovėdami pasakys, kad valdymo specialistai panašūs į mikrobangėje atšildytus vakarykščius kotletus. Specialisto nereikia rinkti, specialistą galima pasamdyti. Rinkti reikia lyderį – tą, kuriuo norisi pasitikėti, kuriam norisi pasiguosti, iš kurio laukiama ne paskolos, o padrąsinimo ir supratimo. XXI amžiuje vertingiausias ir mylimiausias tampa ne daugelio diplomų, sertifikatų ir lojalumo kortelių turėtojas, o žmogus, su kuriuo būtų tiesiog miela būti kartu.
Mums reikia meilės, o XX amžiaus politologija aiškino, kad meilės politikos, vadinamos moralia politika, iš tikro nėra, politika – tai kietas interesų realizavimo darbas, o sąjūdiniai moralistai buvo tiesiog atsitiktinumas. Europos integracija, su kokia susidūrė Vidurio Europos šalys, laikoma gal ekonominiu, gal politiniu, bet jokiu būdu ne moralinio lavinimo projektu. O tos moralės tai labai reikia…
Karolis Nawrockis yra visai ne politikos specialistas, regis, tokiu niekada ir netaps, bet tai XXI amžius, kuriame tiek daug proto ir taip trūksta širdies… Širdies trūksta ir tiems, kurie mano, kad jos nereikia. Technologijos mums tikrai padeda, nors protingesniais tai nepadaro (kai kas mano – jos mus kvailina), jos dažnai tampa naujos mūsų nelaisvės „auksiniais narveliais“
Taigi, viskas keičiasi. Savo studentus jau seniai atkalbinėjau nuo praeito šimtmečio politologijos vadovėlių skaitymo. Savotiškai džiaugiuosi, kai jiems visi įvykiai, paženklinti data 19xx, yra tolima praeitis.
Taigi, turi būti kitaip. Ir kitaip jau darosi, ne iš karto, per daugelį klaidų ir daugelį netikrų pranašų. Naujoji politika byloja: Europai laikas baigti su iliuzijomis, kad politiką galima pakeisti prekybiniais sandoriais, kad Komisijos narius ir užsienio politikos vadovus galima parinkinėti ne pagal kompetenciją, o pagal lytinius, partinius ir tautinius kriterijus. XXI amžius – tai nebe pragmatiško gyvenimo ir kvotų sistemos, o politinių svajonių amžius.
Vis daugiau europiečių pastebi, kad jiems labiausia trūksta ne rinkos laimėjimų, bankų sąjungos ar bendros valiutos. Net ne vertybių, kurias ne vienas vadina liberaliomis. Trūksta veikiau dorybių, kurias vadina krikščioniškomis. Auga nostalgija tikroms kalėdinėms eglutėms, tikėjimo bendrijoms, tautiškumui… Visa tai, buvo pamesta į šalį kaip niekiniai ar net žalingi dalykai, o jų taip išsiilgstama. Kol taip bus, turėsime politikoje iš ko juoktis ir ko gėdytis. O taip nebus, kai į politiką žiūrėsime kiek kitaip. Ne kaip į gėdą ar cirką, o kaip į savo viltį. Utopija? Iki tam tikro laiko.
Nemanau, kad tas lenkų Karolis yra kažkoks idealas, tuose prezidento rinkimuose matau nemažai politinio mąstymo virsmo elementų. Ir dar pastebėjau, kad jauni rinkėjai Europoje vis labiau renkasi tokius, kaip Karolis. XXI amžius.
