Pasibaigus pastarosiomis dienomis švęstoms Šeimų, vaikų ir senelių Jubiliejaus dienoms, Romoje birželio 2–3 d., pirmadienį ir antradienį, vyksta seminaras „Evangelizacija kartu su šiandienos ir ateities šeimomis. Ekleziologiniai ir pastoraciniai iššūkiai“, kurį surengė Pasauliečių, šeimos ir gyvybės dikasterija. Popiežius Leonas XIV pasiuntė sveikinimą seminaro organizatoriams ir dalyviams.
Pasak popiežiaus Leono, nors iš šalies tai galbūt nepakankamai aiškiai matoma, mūsų laikai pasižymi labai dideliu dvasingumo poreikiu. Ypač jauni žmonės trokšta autentiškų santykių ir patikimų gyvenimo mokytojų. Dėl šios priežasties krikščionių bendruomenė privalo toliaregiškai žiūrėti į ateitį, suprasti savo atsakomybę kintančių gyvenimo iššūkių akivaizdoje – padėti žmonėms ieškoti atsakymų į klausimus, glūdinčius kiekvieno širdyje.
Kalbėdamas apie šeimoms ir už šeimų sielovadą Bažnyčioje atsakingiems asmenims tenkančią atsakomybę, popiežius prašė ypatingą dėmesį skirti toms šeimoms, kurios dėl įvairių priežasčių yra nutolusios nuo krikščionių bendruomenės ir jai svarbių vertybių, kurios nesijaučia įsitraukusios į tikinčiųjų gyvenimą, kurios sako, kad joms tai neįdomu.
Su ypatingu rūpestingumu reikia kreiptis į tas šeimas, kurios jaučiasi atstumtos, bet vis dėlto norėtų kokiu nors būdu būti bendruomenės dalimi, norėtų keliauti kartu su ja ir joje augti. Popiežius prašė šeimų sielovadininkų visada atsiminti, kad šiandien labai daug žmonių paprasčiausiai nežino, jog Dievas ir juos kviečia į susitikimą.
Dėl šios pamatinės krikščionių tikėjimo tiesos nežinojimo nemažai žmonių, visai be blogos valios, bet nuoširdžiai trokšdami kuo nors gyvenime remtis, patirti džiaugsmą ir siekti laimės, pasikliauna netikromis atramomis, kurios neatlaiko giliausių žmogaus troškimų svorio. Žmonės, jomis rėmęsi, nuslysta žemyn, sudūžta jų svajonės ir jie nutolsta nuo Dievo. Tarp pastarųjų yra tėvų ir motinų, vaikų, paauglių ir jaunuolių, susvetimėjusių dėl iliuzinių gyvenimo modelių, kuriuose nėra vietos tikėjimui.
Prie tokių gyvenimo stilių sklaidos nemaža dalimi prisideda netinkamas naudojimasis priemonėmis, kurios pačios savaime gali būti geros – pavyzdžiui, socialinė žiniasklaida, – tačiau tampa žalingos, kai naudojamos klaidinančių žinių ir netikrų vertybių skleidimui.
Popiežius savo žinioje, skirtoje Pasauliečių, šeimos ir gyvybės dikasterijos surengto seminaro dalyviams, užsiminė apie santuokos krizę. Galbūt daugeliui jaunuolių, kurie mūsų dienomis vietoj krikščioniškos santuokos renkasi gyvenimą be oficialaus įsipareigojimo, iš tiesų reikia, kad kas nors konkrečiai ir suprantamai, ypač gyvenimo pavyzdžiu, parodytų, kas yra sakramento malonė ir kokia iš jos kyla stiprybė, rašo popiežius.
Reikia padėti jauniems žmonėms pamatyti ir suprasti pašaukimo mylėti ir tarnauti gyvybei, kurį Dievas suteikia susituokusioms poroms, grožį ir didybę. Panašiai ir tėvams, besistengiantiems ugdyti savo vaikų tikėjimą, reikia bendruomenių, kurios padėtų susitikti su Jėzumi.
Tikėjimas visų pirma yra atsakas į Dievo meilę. Didžiausia klaida, kurią galime padaryti kaip krikščionys, yra, pasak šventojo Augustino, manyti, kad Kristaus malonė – tai tik jo mokymas, o ne jis pats, kuris mums save dovanoja. Kiek kartų ir dar visai netolimoje praeityje mes elgėmės taip, tarsi būtume užmiršę tą tiesą, ir krikščioniškąjį gyvenimą pristatėme daugiausia kaip įsakymų, kurių reikia laikytis, rinkinį. Nuostabią susitikimo su Jėzumi – save mums dovanojančiu Dievu – patirtį pakeitėme moralistine religija, kuri yra sunki, nepatraukli ir dažnai neįgyvendinama kasdienio gyvenimo konkretume.
Popiežius rašo šeimų sielovadininkams, kad Bažnyčia turėtų pasiekti tas šeimas, kurios pačios pas ją neateina. Tam būtina skelbti Dievo gerumą, liudyti, kad jis vertina ir myli kiekvieno žmogaus istoriją. Į sudėtingus klausimus reikia ne duoti skubotus atsakymus, bet būti arti žmonių, jų klausytis, kartu su jais stengtis suprasti, kaip įveikti sunkumus; prireikus – būti pasirengusiems keisti vertinimo kriterijus ir veikimo būdus, nes kiekviena karta skiriasi nuo kitų ir turi savų iššūkių, svajonių ir klausimų.
Tačiau kartu visą laiką reikia atsiminti, kad tarp daugybės pokyčių Jėzus Kristus išlieka tas pats vakar, šiandien ir per amžius. Todėl, jei norime padėti šeimoms keliauti džiaugsmingu bendrystės keliu, pirmiausia turime puoselėti ir atnaujinti savo, kaip tikinčiųjų, tapatybę.
