Naujausias sociologinis tyrimas „Jaunimas Vokietijoje“ atskleidė netikėtą tendenciją: net 31 % jaunuolių nuo 14 iki 29 metų teigia tikintys asmeninį Dievą – tai daugiau nei tarp 30–49 metų amžiaus grupės (25 %) ir vyresnių nei 50 metų respondentų (24 %).
Tyrimą atliko Vokietijos sociologai, remdamiesi daugiau nei 6 tūkst. gyventojų apklausa, kurios rezultatus paskelbė portalas Evangelical Focus. Apklausa atliekama kasmet nuo 2020 m., o respondentai šįkart buvo tolygiai paskirstyti į tris amžiaus grupes.
Religija kaip tapatybės dalis
Tyrimas parodė, kad 55 % jaunimo (14–29 m.) save sieja su kokia nors religija. Dauguma jų (41 %) prisistato kaip krikščionys, 10 % – kaip musulmonai, o 45 % nurodė, kad nepriklauso jokiai religinei bendruomenei.
Nepaisant to, kad beveik trečdalis jaunuolių tiki asmeninį Dievą, tik 12 % apklaustųjų šią tikėjimo dimensiją įvardijo kaip reikšmingą jų gyvenimo prasmės šaltinį – tai vos vienuolikta vieta prioritetų sąraše. Pirmoje vietoje – šeima (60 %), po jos – partnerystė ir meilė (35 %), gyvenimo tikslai (30 %) bei draugystė (30 %).
Tikėjimas padeda išgyventi sunkumus
Įdomu, kad net 35 % jaunuolių sutiko su teiginiu „tikėjimas man padeda sunkiomis gyvenimo akimirkomis“. Tuo tarpu tarp vyresnių amžiaus grupių šis skaičius mažesnis: 26 % tarp 30–49 m. ir 25 % tarp 50–69 m.
Vis dėlto bendra tendencija išlieka aiški – religijos ir tikėjimo svarba šiuolaikinėje visuomenėje mažėja. Tyrimo autoriai atkreipia dėmesį, kad 2022 m. tikėjimą asmeniniu Dievu neigė 51 % jaunų žmonių, o 2024 m. – jau 60 %. Tarp musulmonų tikėjimas į asmeninį Dievą išlieka žymiai stipresnis nei tarp krikščionių.
Vertybės – tradicinės, bet ne religinės
Paklausti apie vertybes ir dorybes, jaunuoliai dažniausiai išskyrė šeimą, sveikatą, saugumą, sąžiningumą, patikimumą, geranoriškumą ir mandagumą. Vertinimų lentelės apačioje atsidūrė tokios sritys kaip karjera, religija ir ekologinis tvarumas – rodiklis, kad šios temos jauniems žmonėms šiandien nėra prioritetinės.
Tyrimas liudija apie augančią vertybinę diferenciaciją visuomenėje: iš vienos pusės – vis dar gyvas jaunosios kartos religinis jautrumas, iš kitos – ryškėjantis sekuliarėjimas ir tikėjimo marginalizavimas kasdienybėje. Religijos vaidmuo vis dar matomas kaip paramos šaltinis krizėje, bet ne kaip gyvenimo ašis ar esminė tapatybės dalis.
