Trys patarimai gavėniai

ŠaltinisFOMA

Siūlome jūsų dėmesiui Rusijos Ortodoksų Bažnyčios dvasininko Pavlo Velikanovo, Švč. Trejybės Sergijaus lauros Piatnickio vienuolyno bažnyčios vyresniojo, Maskvos dvasinės akademijos teologijos katedros vedėjo, apmąstymą apie gavėnios tikrąjį pasninką.

Dažnai sakome, kad gavėnia – tik įrankis ruoštis Velykoms. Tačiau pagal savo esmę ji yra Velykų įžanga. Tai giliausias iškvėpimas, be kurio neįmanoma įkvėpti. Todėl pasninku reikia pasinaudoti, kad atsikratytume nereikalingo balasto – iškvėpti. Ir įgytume tai, kas gali mus užpildyti, – įkvėpti. Trys patarimai padės gavėnią išgyventi autentiškai.

Pirmas: pažvelkite į savo vidų ir atsikratykite šlamšto.

Pasninkaudamas žmogus save apriboja trijose gyvenimo sferose, kurios nėra nuodėmingos, tačiau ir nėra gyvybiškai būtinos: mes nenumirsime, jei paprasčiau ir mažiau valgysime, mažiau miegosime ir labiau apkrausime kūną. Dažnai kasdieniame gyvenime mums stinga motyvacijos, kad apribotume save ir susitelktume į svarbiausius dalykus. Gavėnia kaip tik tam ir skirta: mums suteikiamas laikas ir galimybė pažvelgti į savo vidų.

Gavėnios liturgija teisingai nuteikia ir suteikia toną šiam ypatingam gyvenimo periodui. Pamaldų lankymas, išpažintis, Šv. Komunija skatina skirti daugiau laiko savo vidui.

Palaipsniui imame leistis į gilųjį savo sielos šulinį. Šis nusileidimas reikalauja pastangų, atsargumo, dėmesingumo. Idealiu atveju mes kasmet turime leistis vis gylyn ir gylyn – būtent ten, pačioje gilumoje, slypi ta bjaurastis, kuri mums užstoja Dievą. Savo kasdieniais neteisingais poelgiais mes, patys to nepastebėdami, metame į šulinį – kad ir kaip tai grubiai beskambėtų – savo gyvybinės veiklos padarinius. Ir mūsų užduotis per gavėnią – atverti šulinio dangtį ir išvalyti tai, kas ten susikaupė. Kai tik to imsimės, iškart pajusime atsiradusią vidinę šviesą – dar iki Velykų.

Šia prasme pasninką palyginčiau su revizija. Dažnai namie laikome tai, kas mums nereikalinga, bet gaila išmesti. Tos šlamšto krūvos būna tokios didelės, kad nebetelpa palėpėje. Ir jei kada nors panorėsime įsileisti į namus mylimą žmogų – jam paprasčiausiai nebus vietos. Tuomet jūs lengvai išmesite didžiąją dalį daiktų, kurie anksčiau atrodė būtini. Nes žmogų mylite labiau nei daiktus.

Panašiai ir su mūsų siela: šlamštas – tai mūsų aistros, iškreiptos sielos jėgos, kurios atsidūrė mūsų ego nelaisvėje. Tai nuodėmių magnetas. Nuodėmės kaupiasi, susivelia į kamuoliukus, kliudo dieviškai šviesai patekti į sielą. Pasninko užduotis – tuos kamuoliukus išpainioti, jų atsikratyti – nuversti sielos užgriozdinimus, kad pasiruoštume sutikti Kristų.

Antras: išsilaisvinkite nuo prisirišimų ir aistrų

Pasninkas moko žmogų atgniaužti pirštus, kuriais jis pastoviai bando ką nors sugriebti ir išlaikyti. Pasninkas – paleidimo patyrimas.

Žmogus nuolat blaškosi tarp dviejų priešingybių – turėti arba būti. Kuo daugiau jis turi, tuo labiau stengiasi išlaikyti – ar tai būtų pinigai, ar valdžia, ar žmogiškieji santykiai. Tai išsklaido jėgas ir skaldo širdį.

Ir tuomet atsiranda noras būti – susirinkti širdies gabaliukus, pabėgti nuo fragmentiškumo, vidinio susiskaldymo ir tapti vientisa asmenybe.

Aukso vidurys randamas tada, kai žmogus brangina viską, kas jam duota. Kai žiūri į jam svarbų dalyką ir jame mato ne daiktą, kurį reikia žūtbūt išlaikyti, o veidrodį, atspindintį Dievo šlovę. Tada jis džiaugiasi ne pačiu dalyku, o tuo, kad per jį mokosi atpažinti Dievą. Tokiame turėjime nėra priklausomybės – net jei ši tikrovė prapuola, džiaugsmo šaltinis pasilieka.

Aukso vidurys randamas tada, kai žmogus brangina viską, kas jam duota. Kai žiūri į jam svarbų dalyką ir jame mato ne daiktą, kurį reikia žūtbūt išlaikyti, o veidrodį, atspindintį Dievo šlovę.

Tačiau jei žmogus nuo kažko priklausomas, jis ima tam dalykui tarnauti kaip stabui. Pasninkas yra pasiūlymas jam atsisakyti stabų ir materialiame pasaulyje pabandyti įžvelgti dieviškos šlovės atspindį.

Stabu, priklausomybe dažnai tampa pinigai. Kai materialios gėrybės tampa savitikslės ir suvokiamos kaip nuosavybė, kaip tai, kas teisėtai priklauso jums, reikia sau priminti, kad, pirmiausia, tas gėrybes jums davė Dievas, ir, antra, davė laikinai turėti ir dabar stebi, kaip jomis naudojatės. Svarbiausia – visas lėšas panaudoti Jo garbinimui, grožiui, džiaugsmui ir lavinimuisi – ir per tai kurti santykį su Juo.

Jei žmogus priklausomas nuo apsirijimo aistros, o džiaugsmo ir laimės hormonai gaminasi tik skaniai valgant, ši aistra ypač išryškėja per pasninką. Atsisakydamas mėgstamų patiekalų žmogus greičiausiai nusimins, tačiau netrukus suvoks: be įprasto maisto kiekio gali išbūti ilgiau, nei tikėjosi, svarbiausia nukreipti dėmesį, ką nors dirbti. Taip atkeliauja išsilaisvinimas iš aistrų, kurios sieloje užima vietą, skirtą dieviškajai šviesai.

Trečias: pajuskite džiaugsmą atsivėrus laisvei

Dabar reikia išlaikyti laisvės, kuri atsivėrė sielai atsikračius šlamšto, pojūtį, neprarasti jos, nesileisti užvaldomam šurmulio. Kvėpuokite visa krūtine, vertinkite šias minutes, mėgaukitės jomis. Nebūtina kažką daryti: jei jūs tiesiog vaikščiojate ir apie nieką negalvojate – tai jau teigiamas pasninko poveikis.

Tik nereikia savęs versti veikti, keisti nepasninkinį šurmulį pasninkiniu. Nebandykite savęs užguiti. Pojūtis „ant nervinio priepuolio ribos“ – blogas ženklas: vadinasi, pasninkaujama neteisingai. Vadinasi, žmogus prisiėmė jam neįvykdomus įsipareigojimus. Jei neišlaikysite pusiausvyros tarp įtampos ir atsipalaidavimo, būtino jėgoms atgauti, galima pratrūkti ir save traumuoti – dvasiškai arba fiziškai.

Taip, pasninkas, viena vertus, tarsi užspaudžia mus, sukuria sieloje viršįtampį, o kita vertus – atveria perspektyvą, parodo, kuria kryptimi nukreipti sielos jėgas ir nutiesti kelią Dievo link.

Atminkite: Dievas veikia, padeda, bet mūsų pastangos labai svarbios – be žmogaus noro ir pasiryžimo išspręsti vidinius prieštaravimus, atsikratyti polinkių niekas neįvyks. Dievas negali mūsų paversti šventais per prievartą, bet visada nušvies mūsų sielą savo šviesa.

Iš rusų k. vertė Juozas Kamenskas

Būtume dėkingi, jei mus paremtumėte
Exit mobile version