Tėvas Anselmas Griunas OSB. Pažadinti kitame norą gyventi

Šią savaitę vedžiau lyderystės seminarą tema „Žmonėms vadovauti – pažadinti norą gyventi“. Ši tema aktuali ne tik vadovams. Tai liečia kiekvieną iš mūsų.

Klausimas, ar aš pažadinu gyvybę kituose žmonėse, ar vis dėlto trukdau jiems gyventi ir juos riboju. Bet kaip aš galiu pažadinti gyvenimą kitame? Pirmiausia, turėčiau įsijausti į kitą. Kur jis ar ji atsiskleidžia? Kur susigūžta? Kada matau jį gyvybingą? Kada jo veidas švyti? Kas jame nori užgimti?

Antra, turėčiau stebėti savo kalbą. Ar aš nekalbu priekaištaudamas? Tokiu atveju, aš kitą labiau versčiau užsisklęsti. O galbūt, mano kalba kitą žemina ar nenatūraliai aukština. Kaip turiu kalbėti, kad kitame pažadinčiau gyvenimą? Norėčiau tik keletą aspektų tokio kalbėjimo paliesti, kad jis skatintų, o netrukdytų gyventi.

Toks kalbėjimas turėtų būti asmeniškas, kylantis iš širdies, šiltas, verčiantis kitą jaustis priimtu ir mylimu. Šaltas kalbėjimas verčia kitą susikaustyti, o šilta kalba kitame kažką ištirpdo, kad jame kažkas prasiskverbtų ir sužydėtų. Tai turėtų būti kalbėjimas, kuris nemenkina, o pastebi tai, kas kituose gera ir gyva. Svarbu, kad kalbėčiausi su kitu žmogumi kaip su sau lygiaverčiu, nemokinčiau ir įkyriai neįkalbinėčiau jo, o prisiliesčiau prie jo asmens. Jei mano kalbėjimas palies kito širdį, jis pats savo jėgomis prasiskleis gyvenimui.

Aš kalbu ne tik burna, bet ir akimis. Svarbu žiūrėti į kitą žmogų taip, kad jame matyčiau tai, kas gera ir gražu, kad nenorėčiau jo pažeminti ar pasisavinti. Kad kitas žmogus pajaustų mano žvilgsnio šilumą ir pasijaustų priimtas.

Jėzus mums parodė, kaip tai daryti. Jis taip pažvelgė į Zachiejų, kurį kiti laikė nusidėjėliu ir kuris slėpėsi šilkmedyje. Graikiškas žodis anablepo reiškia, kad jis pažvelgė į dangų. Jis pažvelgė į Zachiejų lyg žvelgtų į dangų, į jo troškimą gėriui ir grožiui. Ir kalbėjo su juo nekritikuodamas ir negąsdindamas. Jis jam tepasakė: „Zachiejau, greit lipk žemyn! Man reikia šiandien apsilankyti tavo namuose.“ (Lk 19, 5)

Žvilgsnis, kuris Zachiejuje mato dangų, ir žodžiai, kurie nenuteisia, o suteikia Zachiejui pasitikėjimo, ir kuriais Jėzus išreiškia savo norą artimiau susipažinti su Zachiejumi, norą pasisvečiuoti pas jį, visiškai pakeičia žmogų. Jie pažadina jame naują gyvybę. Dabar jam jau nebereikia kuo daugiau uždirbti pinigų, kad būtų kitų gerbiamas. Dabar jis mato save tokį, koks yra iš tikrųjų, su savo ilgesiu, su meile, su savo geromis savybėmis.

Tad linkiu, kad ateinančią savaitę ir Jūs į artimus žmones pažvelgtumėte taip, kad atrastumėte juose dangų ir pažadintumėte juose Dievo ilgesį. Linkiu, atkreipti dėmesį į savo kalbą, kad savo žodžiais pažadintumėte žmonėse gyvybę, kad kreiptumėtės į žmones taip, kad jie patys įgytų pasitikėjimo ir norą gyventi.

vokiečių kalbos vertė Paulius Galubickas.

4 KOMENTARAI

Būtume dėkingi, jei mus paremtumėte
Exit mobile version