Palangos dekanato dekanas kunigas Kęstutis Balčiūnas, įkvėpęs savo dekanato kunigams uolumo dvasios šiandien patarnauti visiems dienos piligrimams, įkvėpė ir pastaruosius susivilioti pasiūlymu valandėlei pabėgti iš vieno kurorto į kitą – dvasingumo – kurortą.

Piligrimams kilnų tikėjimo pavyzdį rodė atlaiduose apsilankę abu Palangos dekanato merai: Palangos miesto vadovas Šarūnas Vaitkus ir Kretingos rajono savivaldybės galva Antanas Kalnius. Prie jų prisidėjo didelė dalis abiejų savivaldybių tarnautojų ir darbuotojų.

Ši diena buvo paskirta maldoms už žemdirbius, ūkininkus ir bitininkus. Kaip vėjas švelniai glosto pribrendusį vasarojų, kaip ūkininko akys maloniai gėrisi gausiu būsimu derliumi, kaip medaus lašas iš lėto tįsta perpildytu koriu, taip meiliai, jaukiai ir glotniai šiandien Šv. Mišių metu Dievą garbino ir kitus garbinti ragino Palangos kamerinis choras kartu su Palangos orkestru. Jų vadovas – Edmundas Jucevičius.

Kelialapiu į žemaitiško dvasingumo kurortą maloniai pasinaudojo ir Kaišiadorių vyskupas Jonas Ivanauskas, kartu su tikinčiaisiais šiandien šventęs Eucharistiją, dalyvavęs Kryžiaus Kelio Kalnų procesijoje ir pasakęs prasmingą homiliją.

Joje ganytojas priminė, kad susitikimo su Jėzumi patirtis, išgyvenama Žemaičių Kalvarijoje, yra ypatinga. Šį susitikimą su Jėzumi esą padeda išgyventi ir matoma tikrovė – Bazilika, malonėmis garsėjantis Švč. Mergelės Marijos – Krikščioniškų Šeimų Karalienės – paveikslas, Kryžiaus Kelio Kalnų koplyčios, ir nematoma – Eucharistija, girdimas Dievo Žodis, malda. Minėtas susitikimas, anot vyskupo Jono, nors ir yra mūsų trokštamas, visų pirma priklauso nuo Dievo Malonės, kuri mums teikiama veltui.

„Kiekvienas iš mūsų turi savo pašaukimą, kuris yra nepakeičiamas, unikalus, tik mums skirtas, – kalbėjo vyskupas, – nes mes kiekvienas esame skirtingi ir unikalūs, paties Dievo norėti. Mūsų gyvenimas su visais jo kryžiais ir sunkumais, su džiaugsmais ir nustebimais yra mūsų pakvietimas dalyvauti Dievo plane. Kiekvieną dieną mes esame reikalingi Dievo atgaivos.“

Anot pamokslininko, bendriausia prasme į Golgotos kalną Jėzus neša ne kryžių, bet mūsų gyvenimus, idant tie gyvenimai galėtų būti laimingi ir amžini, niekada nesibaigiantys.

Vysk. J. Ivanauskas taip pat apžvelgė ką tik perskaitytą Evangelijos ištrauką (Mt 9,18-26), kur esą koja kojon eina tikėjimas ir pasitikėjimas. Jo teigimu, kiekvieną kartą išgirsta Geroji Naujiena pasakoja apie praeitį, kuri turi reikšmę mūsų dabarčiai, kad mes turėtume prasmingą ateitį. „Šis tekstas, sąmoningai ar nesąmoningai, turi mus įkvėpti bet kokiomis gyvenimo aplinkybėmis pasitikėti Dievu. Bet pasitikėti nėra lengva. Tam reikalinga Dievo Malonė, reikalinga, kad Dievas atsiųstų į mūsų gyvenimus konkrečius įvykius ir ženklus, įgalinančius mus patikėti, jog Dievo ranka ir širdis yra su mumis.“

The post Žemaičių Kalvarijoje: kryžiai ir sunkumai, džiaugsmai ir nustebimai - pakvietimas dalyvauti Dievo plane appeared first on LAIKMETIS.

Dabartinis Kaišiadorių vyskupas Jonas Ivanauskas teikime savivaldybei pažymi, kad šiemet sukanka 150 metų nuo J. Kuktos gimimo.

J. Kukta (1873–1942) Kaišiadoryse gyveno du dešimtmečius – nuo 1922 iki 1942 metų. Iš pradžių jis buvo nepriklausomoje Lietuvoje likusios Vilniaus vyskupijos dalies administratorius, o nuo 1926 metų ėjo Kaišiadorių vyskupo pareigas.

J. Kuktos pastangomis Kaišiadoryse baigta parapinės bažnyčios statyba, vėliau ji pertvarkyta į katedrą, pastatyti vyskupijos administracijos pastatai, įkurtas sodas, tapęs miesto parku.

„Kaišiadorys tapo vienu iš šešių tuo metu Lietuvoje veikusių vyskupijų centrų, pritraukusių daugybę žmonių“, – teigiama J. Ivanausko rašte.

Jis atkreipė dėmesį, kad 1931 metais J. Kuktos organizuotame Eucharistiniame kongrese Kaišiadoryse dalyvavo daugiau kaip 30 tūkst. žmonių. Be to, kasmet mieste vyko katalikiškų organizacijų suvažiavimai, kiti renginiai.

Antrojo pasaulinio karo metais J. Kuktos rūpesčiu Kaišiadoryse veikė karo belaisviams skirta ligoninė.

Dvasininkais taip pat aktyviai dalyvavo visuomeninėje veikloje.

J. Kukta palaidotas Kaišiadorių katedros rūsyje.

Sprendimą dėl garbės piliečio vardo suteikimo priims Kaišiadorių rajono savivaldybės taryba.

The post Kaišiadorių garbės piliečio vardą siūloma suteikti vyskupui Juozapui Kuktai appeared first on LAIKMETIS.

Jis beveik 60 metų dirbo Kauno kunigų seminarijoje, eidamas įvairias, taip pat ir rektoriaus (1993–1996) pareigas, dėstė atkurtajame Vytauto Didžiojo universitete, o nuo 1953 metų iki pat mirties tarnavo ir Kauno arkikatedroje.

„Prisimename monsinjoro Pranciškaus Tamulevičiaus švento gyvenimo liudijimą ir meldžiame, kad gerasis Viešpats per jo pavyzdį drąsintų ypač jaunų žmonių širdis“, – sakė Kauno arkivyskupas Kęstutis Kėvalas Padėkos šv. Mišiose, kurias drauge koncelebravo dvasininkai, buvę jo studentais, dvasios vaikais ar tarnystės bendradarbiais.

Tai kardinolas Sigitas Tamkevičius SJ, arkivyskupas Lionginas Virbalas SJ, Kaišiadorių vyskupas Jonas Ivanauskas, Telšių vyskupas Algirdas Jurevičius, Vilkaviškio vyskupas Rimantas Norvila, prelatas Vytautas Steponas Vaičiūnas OFS, tėvas Algis Baniulis SJ, kunigas Gintaras Jonikas (Šiaulių vyskupija). Patarnavo VDU KTF dekanas diakonas Benas Ulevičius bei seminaristai. Giedojo solistas Mindaugas Zimkus.

„Mes matėme gražų tikėjimo liudijimą, kaip monsinjoras Tamulevičius ėjo Kristaus palaiminimų keliu. Jo gyvenimas, drįsčiau sakyti, buvo tarsi etalonas, koks turėtų būti dvasininkas ir kaip reikia skelbti Kristų“, – sakė kardinolas S. Tamkevičius SJ savo homilijoje  po paskelbtosios Evangelijos pagal Matą – Kalno pamokslo palaiminimų.

Kardinolas atkreipė dėmesį, jog P. Tamulevičius pradėjo rengtis kunigystei karo metais, o ją pradėjo, kai sovietinė prievartos mašina traiškė Bažnyčią Lietuvoje. Jaunas kunigas mažiausiai dėl to nerimavo, nes buvo apsisprendęs sekti Kristų.

„Kiekviename žmoguje jis matė Kristaus atvaizdą ir su kiekvienu elgėsi taip, lyg tai būtų ne studentas, ne eilinis katedros lankytojas, o pats Jėzus. Mums, seminaristams, jis buvo gyva, vaikščiojanti Evangelija“, – liudijo kardinolas, prisimindamas ir jo baimę būti pagirtam. Buvo nuolankus, nesiskųsdavo, kad yra neįvertintas, kad turi per daug pareigų. Jis viską darydavo su didžiausiu kruopštumu. Buvo tyros širdies. Po mirties nepaliko jokių turtų. „Mums, vyskupams ir kunigams, jo gyvenimas yra tarsi rekolekcijos, įkvepiantis liudijimas“, – sakė kardinolas.

Po šv. Mišių pasidalyta ir kitais autentiškais prisiminimais. Paminėjimą rengusios Kauno kunigų seminarijos rektorius kunigas Ramūnas Norkus, be kita, priminė, jog P. Tamulevičius buvo gyvas liudytojas, kaip sovietai elgėsi su nusavinta seminarijos bažnyčia – šventovę uždarius, monsinjoro akyse buvo sudaužyti vienuolika jos altorių.

„Nenusimink, Vytautai“, – šiuos tuometinio rektoriaus P. Tamulevičiaus padrąsinimus jaunam seminaristui prisiminė prelatas Vytautas Steponas Vaičiūnas. Tėveliukas penkerius metus buvo jo dvasios tėvas, kuris seminaristams buvo kilnus pavyzdys: jis visais domėdavosi, tėviškai pamokydavo, patardavo.

Įspūdį jiems darė ir nepaprastas pamaldumas, susikaupimas aukojant Mišias. Kai atkūrus Nepriklausomybę, prel. V. S. Vaičiūnas buvo paskirtas rūpintis tikybos mokytojų rengimu, jis pasikvietė į pagalbą P. Tamulevičių. Švč. Sakramento bažnyčioje, tada buvusio „Santakos“ kino teatro salėje, vos tilpdavo visi, kurie ateidavo paklausyti monsinjoro paskaitų. Be kita, prelatas priminė ir tėveliuko laidotuves Kauno arkikatedroje 2006-aisiais su daugiau kaip 100 Lietuvos kunigų, kai jis pats prakalbo apie lūkestį, jog  P. Tamulevičius bus paskelbtas šventuoju.

Kauno arkivyskupijos Kardinolo Vincento Sladkevičiaus memorialinio buto-muziejaus vedėja Irena Petraitienė pasidalijo apie susitikimą, kai, lankantis Kaune šv. Jonui Pauliui II, kaip „Kauno dienos“ korespondentė kalbino P. Tamulevičių. Iki dabar prisimena, jog visa pokalbyje buvo „pakylėta, skaidru, lengva“. Prisiminusi keletą dramatiškų seminarijos istorijų puslapių sovietmečiu, I. Petraitienė pabrėžė kardinolo V. Sladkevičiaus ir mons. P. Tamulevičiaus dvasinį ryšį.

Apie susitikimą su P. Tamulevičiumi dar vaikystėje paliudijo buvęs arkikatedros patarnautojas Kęstutis Ignatavičius. Šis dvasininkas jį „užkrėtė tikėjimu“. K. Ignatavičius mena, kaip susikaupęs P. Tamulevičius aukodavo Mišias tuomet paaugliui labai paslaptinga atrodžiusia lotynų kalba.

„Jo tarnystė reiškėsi įvairiais būdais, pagal Dievo duotus talentus“, – sakė Kaišiadorių vyskupas Jonas Ivanauskas, akcentuodamas, jog jo dvasios vaikams pirmiausia imponuoja šventas gyvenimas. Šis kunigas iš tiesų gyvenęs su Kristumi ir šiandien labai reikia tokio kunigystės pavyzdžio.

Ganytojo žodžiais, tikrai turime užtariantį draugą pas Viešpatį, gerai pažįstamą daugeliui kunigų visoje Lietuvoje. Be kita, žmonės nuolat rikiuodavęsi abipus tėvelio klausyklos arkikatedroje, nuolatinėje vietoje greta Švč. Mergelės Marijos altoriaus. Vyskupas J. Ivanauskas kvietė naujai atrasti šventumo prasmę ir pradėti mons. P. Tamulevičiaus beatifikacijos procesą.

Skambanti dovana 100-mečio proga  buvo solisto Mindaugo Zimkaus sugiedotos P. Tamulevičiaus kurtos giesmės.

Be pagrindinių teologijos, filosofijos disciplinų, P. Tamulevičius dėstė seminaristams ir bažnytinį giedojimą. Liudytojai sakė, jog seminarijoje tebestovi tas pats fortepijonas, prie kurio skambindavo tėvelis Tamulevičius. Jis mokėjo ir groti smuiku, o kartais skubėdavęs pavaduoti ir vargonininko arkikatedroje.

Šia proga buvo pranešta, jog Kauno kunigų seminarija kviečia teikti liudijimus apie monsinjorą PranciškųTamulevičių.

The post Kaune vyko monsinjoro Pranciškaus Tamulevičiaus gimimo 100-mečio minėjimas appeared first on LAIKMETIS.

Susirinkimo metu į dvasininkus kreipėsi iš Kaišiadorių atvykęs garbus svečias – Kaišiadorių vyskupijos vyskupas Jonas Ivanauskas. Jis išsamiai kalbėjo apie Atgailos sakramentą.

Atgailos sakramentas – ypatingas Dievo prisilietimas prie žmogaus šiame asmens, mąstymo, visuomenės, vertybių ir religijos destrukcijos laikais. Išpažintis tikinčiam žmogui būdas pažvelgti į ateitį, o kartu – žvilgsnis į ateitį.

Kunigo susitikimas su išpažintį atliekančiuoju turi būti persmelktas atidumo, pagarbumo ir įdėmaus klausymosi. Parapijose reikalingos katechezės ir katechetiniai pamokslai apie atgailos sakramentą.

Esminis išpažinties momentas – nuodėmių išpažinimas, nes tokiu būdu žmogus kovoja su moraliniu blogiu ir ugdo krikščionišką gyvenimą. Svarbu įvardinti nuodėmes, jų rūšį, sunkių nuodėmių skaičių ir dažnumą. Lengvas nuodėmės taip pat svarbu išpažinti išpažinties metu.

Išpažintys gali būti ir maldingumo praktika, jos taip pat turi prasmę ir yra dvasinio gyvenimo raiškos būdas. Vyskupas kalbėjo apie atgailos sakramento gerąją praktiką, tos praktikos palaikymą, šios tarnystės svarbumą ir reikalingumą.

Kunigui svarbu laikytis Bažnyčios doktrinos autentiškumo, laikantis Šventojo Rašto, teologijos ir Kanonų teisės nurodytų juridinių potvarkių. Lektorius visus aspektus išnagrinėjo išsamiai, detaliai ir pateikdamas pavyzdžių bei atsakydamas į pateiktus klausimus.

Po konferencijos, vyskupo Algirdo Jurevičiaus padėkos garbiajam svečiui ir einamųjų reikalų Telšių vyskupijoje aptarimo bei bendros maldos, po vyskupo palaiminimo, konferencijos dalyviai pietavo kunigų seminarijos valgykloje.

The post Telšių vyskupijos kunigai pagilino žinias apie Sutaikinimo sakramentą appeared first on LAIKMETIS.

Altoriaus dedikavimo apeigoms vadovavo Gintaras Grušas, Vilniaus arkivyskupas metropolitas, dalyvaujant Kolegijos bendruomenei, Lietuvos Respublikos atstovams, Romos lietuviams, svečiams ir Kolegijos mecenatams iš Lietuvos.

Į naująjį altorių įdėtos šventųjų ir palaimintųjų relikvijos – Lietuvos globėjo kunigaikščio šv. Kazimiero ir penkių kankinių: šv. Eufrazijos, šv. Praksėdos, šv. Andriejaus Bobolės, vyskupo šv. Juozapato Kuncevičiaus ir vyskupo pal. Teofiliaus Matulionio.

Altoriaus dedikavimo šv. Mišias su Vilniaus arkivyskupu koncelebravo Vilkaviškio ir Kaišiadorių vyskupai Rimantas Norvila ir Jonas Ivanauskas, mons. Rolandas Makrickas, Vatikano valstybės sekretoriato pareigūnas, Audrius Arštikaitis, Popiežiškosios Šv. Kazimiero lietuvių kolegijos rektorius, Andrzej Pakula, Marijonų kongregacijos vyresnysis ir apie dvidešimt kunigų, įskaitant kolegijos bendruomenės narius, tarp kurių šeši lietuviai, šeši indai, latvis, korėjietis ir ganietis.

The post Popiežiškojoje lietuvių kolegijoje arkivyskupas G. Grušas pašventinto naują altorių appeared first on LAIKMETIS.

Vyskupas Jonas Ivanauskas sakė, kad Lenkijos Kalvarijos šventovė yra ypatinga Dievo buvimo ir jo malonių vieta. Piligrimų kelionės į šią šventovę – tai ne tik tradicija, bet ir širdies poreikis. Privalome rūpintis, sakė vyskupas, kad mūsų santykiai su Kristumi būtų nuolat atnaujinami. Kiekvienam iš mūsų svarbu suvokti savo krikščioniškąją tapatybę, taip pat svarbu kartu melstis, stiprinti vieni kitų tikėjimą ir viltį, brandinti meilę Dievui ir artimui.

Lenkijos šventovėje vykusiuose atlaiduose dalyvavęs vyskupas iš Lietuvos drąsino sekti Jėzumi, nes tik jis mums rodo vienintelį teisingą kelią, vedantį į gyvenimą. Šis kelias yra kryžius. Nelengva šią žinią priimti. Net ir apaštalai iš pradžių nesuprato, ką reiškia Jėzaus mirties ir prisikėlimo žinia.

Tačiau visų sunkių ir nepaaiškinamų įvykių akivaizdoje mes turime vieną labai konkretų patarimą: visus įvykius turime saugoti širdyje, kaip tai darė Marija, ir, sekdami jos pavyzdžiu, viską apmąstyti Dievo žodžio šviesoje. Evangelija yra langas, pro kurį turime žvelgti į save, kitus žmones ir viską, kas vyksta šiandieniniame pasaulyje, kalbėjo vyskupas Jonas Ivanauskas.

The post Lenkijos šventovėje vykusiuose atlaiduose vyskupas J. Ivanauskas drąsino sekti Jėzumi appeared first on LAIKMETIS.

Po Šv. Mišių, jau tapo kasmetinė tradicija, grupė maldininkų į šventovę iškeliavo pėsčiomis, giedodami giesmes, kalbėdami Rožinį. Piligrimams vadovavo jau ne pirmus metus iš Klaipėdos su savo bičiuliais atkeliaujantis, piligrimystės tradiciją puoselėjantis, Klaipėdos Universiteto dėstytojas, istorikas doc. dr. Vacys Vaivada.

Prieš iškilmingas vakaro Šv. Mišias, Žemaičių Kalvarijoje vyko bazilikos kolegijinės kanauninkų kapitulos susitikimas su Telšių vyskupijos ganytoju vyskupu Algirdu Jurevičiumi. Susitikimo – posėdžio metu buvo aptariami su šventovės gyvavimu susiję reikalai, Didžiųjų atlaidų aktualijos, ateities planai ir kiti einamieji klausimai.

19 val. iškilmingai Šv. Mišių liturgijai vadovavo svečias iš Kaišiadorių – vyskupas Jonas Ivanauskas, koncelebravo Telšių vyskupijos ganytojas, šventovės kanauninkų kapitulos kanauninkai, atvykę iš kitų vyskupijų kunigai.

Liturgijoje patarnavo Kauno ir Vilniaus kunigų seminarijose studijuojantys seminaristai, giedojo iš Klaipėdos atvykę grigališkojo choralo ir tradicinio giedojimo studija, vadovaujama Vidmanto Budreckio ir Žemaičių Kalvarijos šventovės vargonininkė Kristina Kondratavičienė.

Pamaldų pradžioje visus esančius šventovėje ir Marijos radijo klausytojus pasveikino ir susirinkusiais pasidžiaugė Telšių vyskupijos ganytojas vyskupas A. Jurevičius. Jis priminė, jog šie metai ypatingi – lygiai 600 metų kaip Žemaitija, įkurtoji Žemaičių vyskupija buvo tiesiogiai globojama paties popiežiaus ir tai suteikė stiprų postūmį Bažnyčios ir krašto augimui.

Taip pat buvo priminta, jog šie metai Bažnyčioje – Šventojo Juozapo ir  Šeimų metai. Didžiuosiuose Žemaičių Kalvarijos atlaiduose šalia visų, kasdien vis kitų intencijų, piligrimai pakviesti melstis padėkos Dievui ir Visuotinei Katalikų Bažnyčiai bei šeimoms Dievo palaimos intencijomis.

Vyskupas Jonas Ivanauskas, sakydamas pamokslą pavadino Žemaičių Kalvarijos šventovę ir gyvąją, šimtametę maldingumo praktikos tradiciją – Žemaitijos ir visos Lietuvos brangakmeniu. Vyskupas, analizuodamas tos dienos Evangeliją, išryškino svarbą vykdyti Dievo valią savo gyvenime, ieškoti Dievo Karalystės ir semtis jėgų iš Dievo Žodžio, Kristaus kančios, mirties ir prisikėlimo – Šv. Mišių, dramatinio įvykio, tikrovės, kurie nėra vien tik liturgijos lygmenyje. Anot ganytojo, Žemaičių Kalvarijos Kalnai – giesmės ir kelionė kalneliais, yra pagalba į visa tai įsigilinti, įsigyventi ir išmokti dar vieną pamoką – gyvenimo ir tikėjimo esmė yra gyventi su Dievu kasdienybės ritme.

Po Šv. Mišių vyko eucharistinė procesija bazilikos šventoriuje, po kurios tęsėsi visą naktį trunkanti Švenčiausiojo Sakramento adoracija, kurią tiesiogiai transliavo Marijos radijas.

Didieji Žemaičių Kalvarijos atlaidai tik prasidėjo ir tęsis iki liepos mėnesio 12 dienos. Ypatingas laikas, ypatingos dienos. Tikintieji laukiami šventovėje, kad atvyktų ir atsinaujintų, kad išgyventų tikėjimo bendrystę ir dvasios atgaivą.

The post Telšių vyskupijoje prasidėjo Didieji Žemaičių Kalvarijos atlaidai appeared first on LAIKMETIS.

Kristus mirtimi ant kryžiaus, savo gyvybės auka ir dieviška galia nugalėjo mirtį, išlaisvino iš nuodėmės, Prisikėlimu atvėrė mums kelią į naują gyvenimą Dieve.

Jėzaus iš numirusių Prisikėlimas nėra mirusiojo atgaivinimas, sugrįžimas į žemiškąjį gyvenimą, į mirtingą biologinio kūno tikrovę, bet įžengimas į visiškai kitokį, naują gyvenimą - Dievo platybę.

Kristaus Prisikėlimas žmogui yra svarbiausias įvykis ir reikšmingiausia žinia. Tai krikščioniškojo tikėjimo esmė ir amžinojo gyvenimo Dieve pagrindas. Jėzaus Prisikėlimu įvyko išsiveržimas į visiškai naujo pobūdžio gyvenimą, kuris nepavaldus mirties ir tapsmo dėsniui, į gyvenimą, atvėrusį naują žmogaus būties matmenį. Tai dieviškas įvykis, asmeninis Kūrėjo meilės aktas, apdovanojantis neįsivaizduojama buvimo pilnatve.

Jėzaus Prisikėlimu pasiekiama visiems svarbi nauja žmogaus būties galimybė, žmonėms atverianti naujo pobūdžio ateitį. Tokią ateitį suteikti gali tik Dievas. Toks naujas buvimas, tai dalyvavimas asmeninio Dievo - Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios gyvenime.

Krikščioniui gyvybiškai svarbu giliai tikėti Kristaus prisikėlimu, juo tiesiog persiimti. Apaštalas Paulius jau Pirmajame laiške korintiečiams tai pabrėžė: "Jei Kristus nebuvo prikeltas, tai tuščias mūsų skelbimas ir tuščias mūsų tikėjimas. Tuomet mes liekame melagingi Dievo liudytojai <...> ir jūs dar tebeesate savo nuodėmėse. <...> Ir jei vien dėl šio gyvenimo dėjome viltis į Kristų, tai mes esame labiausiai apgailėtini iš visų žmonių. Bet dabar Kristus tikrai yra prikeltas iš numirusių kaip užmigusiųjų pirmgimis" (1 Kor 14 - 20).

Kristaus mirtis ant kryžiaus ir Prisikėlimas savo gelbstinčia galia jau dabar mus daro naujais žmonėmis ir ruošia tam naujam, visiškai kitokiam gyvenimui Dieve. Kristaus kryžius ir Evangelija atskleidžia tikrąją gyvybės ir šio žemiškojo gyvenimo vertę, žmogaus kūrybai ir veiklai suteikia prasmę. Dievo ir artimo meilė taurina, trapią ir laikiną būtį keičia į amžiną ir dievišką.

Jėzus yra Kelias, Tiesa ir Gyvenimas - mūsų vienintelis Mokytojas ir Viešpats. Šiuo Keliu eidami ir jo Tiesa vadovaudamiesi, mes teikiame jam šlovę. Tai reiškia, jog visa būtimi suvokiame, kaip jis mus myli, kokie brangūs jam esame. Giliai suprantame, kaip mums reikia Dievo - tik jame mūsų gyvenimo prasmė ir tikroji laimė. Tai kartu šventumo kelias, leidžiantis tvirtai įsikibti mylinčio Dievo ranką, jam vienam teikti garbę ir vykdyti jo valią.

Kristaus Prisikėlimas pasaulio istorijos lygmeniu į akis nekrinta, yra tarsi mažas, nereikšmingas grūdelis. Tačiau jis savyje talpina neaprėpiamą Dievo galybę, tiesiog neįtikėtiną tikrovę. Mažas grūdelis savyje turi tai, kas ateityje tampa didu. Ta dieviška tikrovė ir galia peržengia bet kokį žmogaus supratimą, vaduoja iš visų piktojo pinklių, kuriomis siekiama įtvirtinti senojo žmogaus, nuodėmės vergo būseną.

Tikėjimas Prisikėlusiu Kristumi neleidžia žmogaus sumenkinti, jo gyvenimą apriboti vien tik žemišku gyvenimu ir jo poreikiais. Tik toks tikėjimas leidžia suvokti tikrąją žmogaus vertę ir kilnumą, jo prigimtyje visada matyti Kūrėjo paveikslą ir panašumą. Atveria asmenį ir visuomenę Dievo planui, jo minčiai, begaliniam, amžinam gyvenimui su Viešpačiu.

Tikėjimas Kristaus Prisikėlimu yra ir pagrindinė krikščionių persekiojimų priežastis.

Tikėjimas Kristaus Prisikėlimu yra ir pagrindinė krikščionių persekiojimų priežastis. Giliai tikėdamas Kristaus Prisikėlimu, krikščionis niekada nesutiks su nuodėmės pasaulio logika ir jos struktūrų primetama sistema. Nesutiks su tamsybių kunigaikščio siūloma "geresne" žmogaus versija, galimybėmis pačiam save "perkurti". Atmes gundymą "būti kaip dievas", spręsti, kas yra gera ir kas yra bloga.

Kokia, brangieji, neįkainuojama Dievo dovana yra tikėjimas. Visada, o ypač išbandymų metu galime patirti jo svarbą. Gyvename labai neramiais laikais. Daugybė grėsmių žmogui ir visam pasauliui. Pandemija, mirties grėsmė, artimų žmonių netektys, įvairios nelaimės, sukrėtimai ir iššūkiai. Į ką žmogui atsiremti? Kaip gyventi? Kokia gyvenimo prasmė? Kokia ateitis?

Švenčiant Visuotinėje Bažnyčioje popiežiaus Pranciškaus paskelbtus Šventojo Juozapo ir Šeimos metus yra gera galimybė atsiversti, artintis prie Dievo, atnaujinti tikėjimą, pagarba ir meile grindžiamus tarpusavio santykius. Tai kvietimas daugiau melstis, švęsti Sakramentus, stiprinti save Dievo žodžiu, parapijų pastoracijoje vadovautis paskelbtų metų sielovados gairėmis.

Viešpats mus sukūrė laimei ir džiaugsmui. Davė gyvenimą, padovanojo nuostabų pasaulį, kad mes, jo vaikai - tarpusavyje broliai ir seserys, vadovautumės teisingumu, būtume solidarūs, jautrūs vieni kitiems, ypač vargstantiems. Nuostabūs žemiški namai įpareigoja prisiimti daugiau atsakomybės, gerbti ir saugoti gamtą.

Dievo Sūnus tapo žmogumi ir atėjo į žemę, "kad žmonės turėtų gyvenimą, kad apsčiai jo turėtų" (Jn 10,10). Tegul Prisikėlęs Kristus mums visiems duoda jėgų atsiliepti į jo malonę ir pasitikint Dievu su viltimi kurti ateitį.

Visiems, brangieji, prasmingų, Viešpaties palaimintų Kristaus Prisikėlimo švenčių! Kristus prisikėlė! Iš tiesų prisikėlė! Aleliuja!

The post Kaišiadorių vyskupas Jonas Ivanauskas sveikina visus su šv. Velykomis appeared first on LAIKMETIS.

Teisininkas Vygantas Malinauskas, krikščioniško naujienų portalo „Laikmetis“ vyriausiasis redaktorius Tomas Viluckas ir Etikos ir viešosios politikos centro prezidentas Ryan T. Anderson diskutavo apie religijos laisvę Lietuvoje ir pasaulyje.

Profesorius George Weigel kalbėjo tiek apie Vincentą Sladkevičių, tiek ir apie Joną Paulių II. Būtent Jonas Paulius II paskelbė Vincentą Sladkevičių kardinolu, tad šių dviejų asmenybių ryšys tampa tiltu, siejančiu Vincento Sladkevičiaus gimtąjį Kaišiadorių kraštą ir visą pasaulį.

The post Konferencija „Vincentas Sladkevičius ir religijos laisvė" appeared first on LAIKMETIS.