Sinodinis kelias yra „kažkas”, o ne „nieko” – Panevėžio koordinatorius G. Jankūnas

AUTORIUSSESUO J. M.

Gegužės 21 d. į Panevėžio Kazimiero Paltaroko gimnaziją Sinodinio kelio padėkos renginiui iš visos vyskupijos susirinko Sinodinio kelio moderatoriai, dalyviai ir visi, kurie nebuvo abejingi šiam procesui.

Dalinamės interviu su Panevėžio vyskupijos koordinatoriumi kunigu dr. Gediminu Jankūnu.

Panevėžio vysk. Linas Vodopjanovas OFM Jus paskyrė Panevėžio vyskupijos Sinodinio kelio koordinatoriumi. Kokia tai atsakomybė?

-Ji buvo aprašyta Sinodinio Kelio vademekume, bet trumpai, tai yra užduotis kuruoti patį procesą. Pirmiausia, dalyvauti nacionaliniu lygmeniu. Lietuvos Vyskupų Konferencija (toliau LVK) pagrindiniu koordinatoriumi ir proceso referentu Lietuvoje paskyrė vyskupą Algirdą Jurevičių ir koordinacinę grupę. Jiems padeda komanda, į kurią įeina ir vyskupijų koordinatoriai, jie yra konkrečios vyskupijos atstovai. 

Mes, kaip vyskupijų koordinatoriai, dalyvavome mokymuose, kuriuose gavome informaciją, kokia tai užduotis, ką reikia padaryti, kaip įvykdyti patį procesą. Galbūt esu daugiau viso šio proceso vadybininkas, nes reikėjo surasti dalyvius, jiems paaiškinti, kur ir kodėl popiežius kviečia ir, kaip galime kuo tinkamiau atsiliepti, dalyvauti bei visą procesą koordinuoti.

Tad tokios tai „skambios pareigos“, bet kartu ir savotiškai sudėtingas darbas, nes Sinodinis kelias, jo procesas, nėra toks pažinus ir man pačiam. Pradžioje buvau skeptiškas jo atžvilgiu, nes atrodė, kad kalbėjimas dėl kalbėjimo į nieką neveda, bet paskui atradau labai gražių vaisių, kurie mane pradžiugino. Tikiuosi, kad jie tikrai duos naudą Bažnyčiai ir Panevėžio vyskupijai bei kiekvienam įsitraukusiam ir dalyvavusiam, dalyvaujančiam. 

Sinodinis kelias buvo naujas, negirdėtas ne tik tikintiesiems, bet ir kunigams. Kokie buvo iššūkiai organizuojant susitikimus dekanatų centruose, parapijose?

-Iššūkiai buvo labai elementarūs ir paprasti. Kai kuriose mūsų parapijose yra didesnės bendruomenės, kurios turi didesnį bendruomeniškumą ir aktyvumą parapijoje, kitose tas aktyvumas mažesnis, o dar kitose, galima sakyti, jo iš viso nėra.

Yra ir taip, kad vienintelis parapijos veikėjas yra pats kunigas. Na, gal dar yra keletas žmonelių, kurie kažkokiu būdu jiems padeda, bet ta pagalba daugiau mechaninė: žolę nupjauti, žvakę uždegti, suolus pavalyti, bet tai nėra sielovadinė pagalba, kada mes suprantame, kad kunigas kartu su aktyviais bendruomenės nariais vykdo Bažnyčios misiją konkrečiai jam paskirtoje teritorijoje. Šito stoka ir yra trūkumas. 

Kai popiežius pakvietė žmones įsitraukti į mąstymą, refleksiją apie Bažnyčią, apie jos misiją, kaip ji turėtų atsiliepti į besikeičiantį pasaulį, iškilo klausimas, ar bus su kuo apie tai kalbėti ir kas kalbėsis.

Vis tik daug kas priklauso nuo toje parapijoje esančio kunigo, nuo klebono noro inicijuoti pokalbį ir tam tikros pokalbio vedimo parapijos bendruomenėje ir su bendruomene patirties. Jeigu jos nebuvo, tai nemanau, kad sinodinis procesas išprovokavo šitokį pokalbį. O ten kur jis buvo, tai sinodo dalyviai atpažino, kad tai nėra kažkas naujo – o dar vienas stimulas kalbėtis, ir kad ne tiktai kunigų balsas bei jų mintys apie Bažnyčią ir jos situaciją, misiją ir jos ateitį, bet ir Bažnyčios narių pasauliečių mintys yra svarbios. Tad sinodas leido jiems tai suprasti ir pajusti.

Didžiausias iššūkis ir buvo, kad kur nieko nevyko, tai ir nepradėjo vykti šio sinodo metu.

Didžiausias iššūkis ir buvo, kad kur nieko nevyko, tai ir nepradėjo vykti šio sinodo metu, o kur buvo kažkokios bendruomeninio gyvenimo užuomazgos, kur vyko kalbėjimas, diskusijos ir veiklos, tai jos gavo didesnį stimulą arba, vaizdžiai tariant, iš žiežirbos kilo liepsna, iš liepsnos – laužas. Ir, duok Dieve, kad ir toliau degtų. 

Ar teko girdėti, kad kurioje nors parapijoje dėl Sinodinio kelio susikūrė bendruomenė?

-Buvo toks liudijimas, kad kur buvo bendruomenės, jos dar labiau suartėjo, kitur jos susikūrė, dar kitur buvo užuomazgos, bet nebuvo to stimulo, dėl ko mes čia turime sueiti kartu.

Kita vertus, ne visi žmonės turi supratimą, kaip svarbu yra būti kartu. Sinodo susitikimai sudarė galimybes susitikti žmonėms ir pamatyti, kad gimsta tokia bendrystė, kuri, sakyčiau, turi šalutinį teigiamą efektą – yra gera būti kartu, gera kalbėtis ir kartu melstis.

Bendrystė, sakyčiau, turi šalutinį teigiamą efektą – yra gera būti kartu, gera kalbėtis ir kartu melstis.

Bažnytiniame gyvenime neužtenka Eucharistijos šventimo ir sakramentų, bet reikia ir bendražmogiškos bendrystės, kurią mes vadiname graikišku žodžiu agapė. Reikia šios agapės, dalijimosi, ir tai labai konkretūs dalykai: tinkama erdvė, patalpos, žmonės, kurie pagalvoja ir pasirūpina kėdėmis, lempomis, elementaria švara, užkaičia virdulyje vandenį. Ne visur tie pajėgumai yra.

Tad bendruomenėse reikia tai atrasti, atpažinti ir pakviesti. Žmonės liudijo, kad norėtųsi erdvių patalpų, parapijos namų ar kitos erdvės, kur būtų galima pratęsti tikėjimo bendrystę ne tik maldoje, bet ir paprastame pabendravime. 

Gal teko girdėti, kaip Sinodinį kelią priėmė tikintieji?

-Neslėpsiu, buvo skeptiškai į tai žiūrinčių. Nors aktyvesni parapijinių bendruomenių nariai bandė galvoti bei kalbėti apie Bažnyčios dabartį, jos ateitį, o, ypatingai, apie Bažnyčios situaciją Lietuvoje, visa tai jau vyksta nuo Nepriklausomybės atgavimo.

Atsirado mėginimų krikščioniškoje žiniasklaidoje (Laikmetis.lt, Bernardinai.lt) būti sensus fidelium – tikinčiųjų balsu. Tarsi paantrinti, paakinti mūsų ganytojus ir kunigus, išreikšti arba pakartoti Bažnyčios mokymo nuostatas ir pozicijas, bet lygiai tai pat buvo nemažai baimės: o kas čia dabar yra, kam popiežius pakvietė, tarsi popiežius nori pasitarti ir išgirsti kiekvieno balsą. 

Klausimas, ką pats popiežius nori išgirsti ir, ką nori, kad mes išgirstume bei atpažintume savo pokalbiuose. Išgirsti ir atpažinti tai, kad Šventoji Dvasia dalyvauja Bažnyčioje ir, kad Dievas yra arti kiekvieno iš mūsų, nepriklausomai nuo to, kiek toli esame nutolę nuo Vatikano, Šventojo Sosto, nuo savo vyskupijų katedrų.

Kiekviena, net pati mažiausia tikėjimo bendruomenė, parapija ar koplyčia, kur žmonės susirenka krikščioniškai maldai ir tiesai priimti, išgirsti ir ja gyventi – ten Šventoji Dvasia veikia, tik reikia išmokti ją girdėti, klausyti per Šv. Raštą, per Sakramentų ir liturgijos šventimą, Bažnyčios mokymą. 

Pasirodo, labai svarbus paties kunigo, konkrečios vietos ganytojo tikėjimo, asmeninio dvasinio gyvenimo santykis, bet kartu ir ryšys su jam pavestais žmonėmis, kuriuos jis gano ne kaip kažkokį turtą, kurį naudoja savo reikmėms, bet kaip tuos, kuriuos turi surinkti ir pakviesti į Kristaus kaimenę, ir kartu, labai brangia asmeninio gyvenimo ir tikėjimo kaina išlaikyti vienybėje. Turbūt, šitos patirties sinodinio kelio dalyviai labiausiai pasigesdavo. 

kartu buvo ir baimės. Tą baimę bandėm įveikti mokymais, pristatydami dekanatų susirinkimuose.

Tačiau kartu buvo ir baimės. Tą baimę bandėm įveikti mokymais, pristatydami dekanatų susirinkimuose: kas tai per procesas, kaip jam pasiruošti, kokios yra pagrindinės mintys ir klausimai.

Galiausiai tai, ką žmonės suprato, buvo „kažkas“, o ne „nieko“. Svarbiausia, kad žmonių susitikimuose buvo pokalbiai ir bendrystė, kur jie kalbėjo, ir nebūtinai tai, kas mums, organizatoriams, atrodė svarbu, bet tai, kas jiems svarbu. Sakyčiau, šioje vietoje popiežius labai griežtų gairių nepaliko. Jis paliko daug laisvės pačiam įvykiui – kokią patirtį atneš įvykis, ir kaip ją galima reflektuoti šio Sinodinio kelio šviesoje. 

Kokie Sinodinio kelio etapai? Kokie to etapo bruožai?

-Pirmasis etapas, kad mes tą Sinodinio kelio dokumentą – vademekumą, išvertėme į lietuvių kalbą. Šį darbą atliko nacionalinė taryba ir, paskui, mus koordinatorius sukvietė į Kauną pristatymui. Lietuva apsisprendė dešimt temų, kurios buvo pasiūlytos tame dokumente, sutraukti į septynias temas. 

Kitas žingsnis buvo tai, kad pasižiūrėjus į tam tikrą šių temų vertimą, man, kaip klebonui, kaip teologui, buvo akivaizdu, kad dalis mūsų katalikų bendruomenės taip lengvai nevaldo tų temų teologinių ir bažnytinių terminų, kurie buvo vertime.

Supratau, kad jeigu mes norėsime, kad klausimų turinys pasiektų lietuvišką katalikišką sąmonę, teks kažką pakeisti arba supaprastinti. Aš suderinau su mūsų vyskupu Linu, o ir nacionalinė taryba leido kiekvienai vietinei vyskupijai šiek tiek tą procesą, klausimyną adaptuoti, kad tas pokalbis vyktų ne apie kažką, kas žmonėms svetima, nepažįstama, bet apie tai, kas jiems sava ir pažįstama.

Po susitikimo Kaune buvo sudaryta nedidelė mūsų vyskupijos bendradarbių grupelė. Peržvelgėme temas, klausimus, maldų tekstus bei padarėm kai kurias korekcijas, manydami, kad tokiu būdu prideriname medžiagą savo žmonių gebėjimui atliepti ir suprasti.

Tekstai buvo pakoreguoti, supaprastintos kai kurios sąvokos, bet iš esmės nekeisti. Tuomet visa tai pristatėme vyskupijos dekanatuose. 

Pirmiausia, vyskupas Linas turėjo mintį, kad dekanai paskirtų savo dekanato žmogų į vyskupijos Sinodo tarybą. Tai buvo vyskupijos dekanų atsakomybė – su kuo jie dirba, ką jie mano esant pajėgius dalyvauti šiame procese, ir juos pakviesti į šią tarybą.

Spalio mėnesį vyko Sinodinio kelio atidarymo šv. Mišios vyskupijos katedroje, kuomet dekanatų koordinatorius pamatėme, sutikome ir iškilmingai į šį procesą pakvietėme. Kas ką turės daryti, dar nežinojome ir patys, tik paskui paaiškėjo, kad, pirmiausia, teks organizuoti mokymus dekanatuose. 

Suplanavome, paskelbėme, ir savaitės bėgyje aplankėme visą vyskupiją. Tai buvo lapkričio mėnuo, tad gyvenome karantino, pandemijos sąlygomis, kai nežinojom, kada vėl bus galimybė bendrauti tiesiogiai.

Nors prieš suplanuotus pristatymus Sinodinio kelio procesas buvo pratęstas iki rugpjūčio mėnesio vidurio, bet nusprendėme nebeatidėti šio pristatymo dekanatuose su iš parapijų atsiųstais moderatoriais ir kunigais, kad jie galėtų tą procesą jau pradėti vykdyti, jei vėl prasidėtų pandemija su draudimais judėti tarp savivaldybių ir tektų pereiti į nuotolinį susitikimą.

Taigi procesas parapijose vyko iki gegužės mėnesio. Dekanatų koordinatoriai buvo įpareigoti iki gegužės mėnesio pristatyti santraukas, dekanato parapijų ataskaitas, kartu pridedant konkrečias parapijų užpildytas anketas. 

Lygiagrečiai vyko ir nacionalinės tarybos paskelbta anoniminė anketa sinodo interneto svetainėje, žmonės galėjo bet kada ją užpildyti. Jei anketoje būdavo nurodyta Panevėžio vyskupija, aš, kaip vyskupijos koordinatorius, gaudavau tų žmonių atsakymus. 

Iki vyskupijos Sinodinio kelio Padėkos šventės (gegužės 21 d.) turėjome iš visų dekanatų gauti susistemintą medžiagą, ir buvo sutarta, kad aš, kaip vyskupijos koordinatorius, pristatysiu mūsų vyskupijos ataskaitą, apibendrintą iš dekanatų.

Informacijos kiekis, kurį gavome, nebuvo gerai susistemintas, jame buvo, sakykim, „žalios medžiagos“. Padėkos šventėje be savo asmeninių komentarų galėjau pristatyti tą „žalią medžiagą“, todėl visų dekanatų parapijų delegatai atvykę į šią šventę galėjo daugiau ar mažiau išgirsti vieni apie kitus ir save pačius.

Esame įsipareigoję iki birželio 20 d. atiduoti medžiagą nacionalinei tarybai, todėl šiuo metu rengiamas ir derinamas galutinis tekstas. Jį rengiame labai atsakingai, nes gal nėra taip svarbu, kiek to teksto ir turinio pateks į Lietuvos nacionalinę ataskaitą, kuri ir keliaus į Romą, tačiau daug svarbiau, kaip mūsų vyskupas Linas ir mes, šio proceso dalyviai, supratom, kad pirmiausia ta informacija yra svarbi mums. Jei mes mokėsime ją išskaityti ir įsiklausyti į Šventosios Dvasios balsą ir veikimą šiame procese, tai ta ataskaita, jos santrauka gali ir turėtų pasitarnauti kaip pastoracinės gairės mūsų vyskupijoje keleriems metams į priekį, bandant įgyvendinti Bažnyčios misiją. 

Kaip pavyko (ir ar pavyko) įtraukti ne tik praktikuojančius katalikus?

-Gerai pasakyta „praktikuojančius“ ir „nepraktikuojančius“. Praktikuojantį mes parapijoje sutikome ir į tą procesą jis įsitraukė, bet buvo mėginimų ir kitoms bendruomenėms priklausančius įtraukti į Sinodinį kelią.

Aš pats, būdamas Panevėžio apskrities policijos komisariato kapelionas, suorganizavau Sinodinio kelio susitikimą. Pokalbis vyko policijos bendruomenėje. Iš skirtingų rajono komisariato skyrių dalyvavo apie 40 žmonių. Su jais turėjome galimybę visą dieną apsvarstyti kai kurias Sinodinio kelio temas.

Panašiai vyko ir Utenos apskrities policijos komisariate. Su vyskupu Linu buvome suorganizavę susitikimą su Panevėžio miesto ir rajono žiniasklaidos atstovais Panevėžio vyskupijos kurijoje. Su jais įvyko labai gražus rytmetinis pokalbis pristatant ir supažindinant su Sinodinio kelio procesu, Sinodo idėja. Turėjome progą išgirsti jų įžvalgas, atsiliepimus, kaip jie patiria Bažnyčią kaip žiniasklaidos atstovai ir kaip pavieniai asmenys, kaip tikintys, nes tai ne tik jų darbas – kas jie yra savo asmeniniame gyvenime, asmeniniuose pasirinkimuose.

Buvo mėginimų kalbėtis su ligoninės bendruomene, susitikimus organizavo ligoninės kapelionas kunigas Pavel Andžejevski. 

Sinodiniai susitikimai buvo organizuojami mokyklose, daugiau su vyresnių klasių mokiniais arba su tais, kurie ruošiasi sutvirtinimo sakramentui. Kita graži Sinodinio kelio iniciatyva vyskupijoje – čia esančios vienuolijos susirinko kartu aptarti temų ir pateikė savo įžvalgas. Visas įžvalgas mes integruojame į galutinę vyskupijos ataskaitą.

Kurie klausimai ar temos buvo geriausiai ar aktualiausiai išsakytos, suprastos?

-Pirma tema buvo „Kelionės bendrakeleiviai“ – kas mes esam, kaip mes esame kartu. Pirmas susitikimas vyko prieš pandemiją, arba dažniausiai vykdavo kai jau buvo leidžiami kontaktiniai susitikimai. Nuo šios temos ir pradėdavo susitikimus parapijose, todėl normalu, kad ji daugiausiai ir buvo išdiskutuota.

Kita tema – šventimas, liturgija. Žmonės Bažnyčią daugiausiai patiria per liturgijos ir sakramentų šventimą. Daugiausia dalintasi patirtimi: kaip liturgija patiriama, suprantama, ko reikėtų, kad ji būtų jaukesnė, aiškesnė.

Vėlgi, buvo paliestas ir kunigų vaidmuo, jų tarnystės kokybė.

Dar viena tema, kuri buvo išsamiau išgvildenta – autoritetas ir sprendimų priėmimas Bažnyčioje. Šiuo klausimu atsakymai parodė atotrūkį tarp dvasininkijos ir pasauliečių. Pasauliečiai ne visada iki galo yra tinkamai informuoti, ir to priežastis gali būti, kad trūksta bendravimo. Žmonės nežino kas, kur ir kaip vyksta. Galbūt tuomet nusivilia kunigais, per mažai aiškumo, kaip priimami sprendimai, kaip, pavyzdžiui, naudojamos lėšos ar kažkokie kiti prioritetai pasirenkami tam tikrų darbų nuveikimui.

Iš kitos pusės, kunigai ne visada turi tą supratimą, kokiu būdu jie gali prieiti prie savo parapijiečių, juos tinkamai įtraukti į bendrą veikimą. 

Ar kunigams trūksta kompetencijos darbe su pasauliečiais? 

-Tikriausiai trūksta ne pasiruošimo, juk jie buvo tinkamai paruošti, bet nebūtinai paruošti tokiai Bažnyčios situacijai, kokioje mes dabar gyvename. Tos pastangos yra – kas mėnesį vyskupas organizuoja susitikimus vyskupijos kunigams.

Žinoma, paskutinius du metus dėl pandemijos šie susitikimai reguliariai nevyko. Regis, atsirado didelis kunigų atotrūkis nuo pajautimo, kur dabar yra Bažnyčia, kaip jie kviečiami, kokia forma atsiliepti į tą veikimą.

Yra asmeninių kunigų iniciatyvų ugdytis ar kažką daryti, bet jos ir lieka asmeninėmis. Nebuvo visuotinio Panevėžio vyskupijos presbetorato dvasininkijos pasitarimo, kalbėjimo kartu su vyskupu, kokiomis gairėmis vadovaujantis ta pastoracija turėtų vykti.

Viešpats yra atlaidus ir gailestingas. Jis tikrai supranta, kad gyvenant kūne yra tam tikri ribotumai, kurie anksčiau ar vėliau mus ištiks. 

Gerai pastebėta, kad trūksta elementarios edukacijos ir laiko, skirto reflektuoti tas patirtis ir galvoti, kaip mes čia ir dėl ko atsidūrėme, ką mes turime daryti, kad, atrodo, iš mirties taško, pajudėtume.

Popiežius, manau, taip pat turėjo mintį, kad Visuotinė Bažnyčia negali turėti bendrų, universalių atsakymų. Misija nepakitusi nuo Bažnyčios įsisteigimo laikų, bet jos įvykdymo forma skirtinguose pasaulio kraštuose šitame laikmetyje skiriasi.

Kiekvienas kraštas, kiekviena vietinė Bažnyčia turi, bendradarbiaudama su Šventąja Dvasia, atrasti tuos būdus, kuriais mėgins tą misiją įgyvendinti. Tam reikia atvirumo, kūrybiškumo, kartu ir nuolankumo, ir, kaip popiežius sako, nepasiduoti baimei suklysti. Viešpats yra atlaidus ir gailestingas. Jis tikrai supranta, kad gyvenant kūne yra tam tikri ribotumai, kurie anksčiau ar vėliau mus ištiks. 

Kokia Padėkos šventės užduotis ir prasmė? Kam jos reikėjo? Nežiūrint, kad buvo „nuleista iš viršaus“, kaip ši diena buvo suorganizuota?

-„Iš viršaus“ – tai taip, bet jei yra pradžia, turi būti kažkokia pabaiga. Nors sako, kad sinodas nesibaigia, Bažnyčia visada ėjo ir eina sinodiškumo keliu. Jei ir neįvardinama šiuo skambiu „Sinodinis kelias“ pavadinimu.

Mūsų organizatorių nuomonė kartu su vyskupu buvo, kad ši šventė – tai proga pamatyti tuos žmones, kurie buvo neabejingi šiam procesui. Sudaryti galimybę jiems pamatyti vieni kitus. Taip pat visiems kartu pasidžiaugti, kad mes ta „druska“, ta „šviesa“, ta „kokybinė mažuma“.

Yra neabejingų ir norinčių, nepaisant tos skeptiškos nuotaikos, netikrumo baimės dalyvauti tame sinodiniame procese. Man buvo labai gražu matyti, kad apie šimtas žmonių iš vyskupijos atvyko į šią šventę. Šios šventės tikslas buvo, kad jie vieni kitus išgirstų.

Tai pat ir per mano pristatymą. Kad negalvotų, kad „mes vieni susiduriam su šiom problemom“, „mes vieni unikaliai paženklinti kokia tai nesėkme“. Buvo svarbu, kad išgirstų ir pamatytų, kad ir kiti susiduria su tom pačiom problemom, iššūkiais, rūpesčiais ir džiaugsmais. Taip pat tai buvo galimybė išgirsti ir pavyzdžius, kur vienaip ar kitaip įvairūs dalykai yra sprendžiami. 

Po pietų mes vėl pakvietėme juos sudalyvauti sinode, išgirsti vieni kitus ir suprasti, kad „mūsų parapijos bėdos ar iššūkiai“ nėra tokie unikalūs, kaip mums atrodė. Buvo svarbu, kad dalyviai atsivertų didesnei bendruomenei bei pajustų tą universalumą, Bažnyčios visuotinumą.

Žmonės registracijos metu išsiskirstė į septynias grupeles ir pusantros valandos su moderatoriais kalbėjosi, permąstė sinodines temas. Dar kartą ir giliau atliepti tai, ką išgirdo darbiniame pristatytame raporte ar papildyti, kas jų manymu svarbaus jame dar turėtų atsirasti. 

Šventę užbaigėme Šv. Mišiomis Panevėžio Kristaus Karaliaus katedroje. Mane nuoširdžiai nustebino žmonės. Jie buvo atvykę į šventę iš kitų vyskupijos vietų ir atėjo į katedrą, į vyskupijos motininę bažnyčią, kurioje kartas nuo karto vyksta vyskupijos lygio šventės.

Buvo puiki proga parodyti ir patirti, kad kai mes manom, kad Bažnyčia yra kažkas kitas, pasirodo, kad Bažnyčia esu aš.

Dalyviai tikriausiai, tikėjosi, kad tiesiog pabus svečiais, radę vietos prie ar už kolonos, nes katedra bus pilna vietos bendruomenės, kuri į visus vyskupo kvietimus bei šventes pirmieji atsiliepia ir visur dalyvauja, ypač liturgijoje.

Tačiau paaiškėjo, kad nebuvo nė vieno atsitiktinio žmogaus. Visi delegatai buvo šios šventės dalyviai: skaitė skaitinius, giedojo psalmę. Buvo puiki proga parodyti ir patirti, kad kai mes manom, kad Bažnyčia yra kažkas kitas, pasirodo, kad Bažnyčia esu aš. Kiekvieno mūsų asmeninis dalyvavimas yra nepaprastai svarbus. Nereikia savęs nei numenkinti, nei taip pat per daug sureikšminti. 

Kokios įžvalgos ar temos darbo grupelėse galėtų būti aktualios Lietuvos Bažnyčiai, Panevėžio vyskupijai? Buvo kažkas naujo ir negirdėto, ką pats pristatėt susirinkusiems?

-Nepasakyčiau, kad kažkas visiškai naujo ar negirdėto. Mums rengiant galutinę ataskaitą tai buvo nebloga santrauka. Kuo galiu tikrai pasidžiaugti, kad susipažindamas su ta medžiaga, bent ta, kuri atėjo iki manęs, atradau, kad žmonės labai pozityviai atsiliepia apie Bažnyčią. Jei atsiliepia apie skaudulius arba liūdesius, tai tikrai ne su pykčiu, ar pagieža, bet su, sakyčiau, rūpesčiu, viltingumu ir atsargumu, kad nesame tikri, ar galime tai pasakyti, bet „mums šioje vietoje skauda“. Tad tas pozityvas buvo jaučiamas iš visų dalyvavusių sinode.

Netgi kai nacionalinė tarnyba paleido anoniminę anketą, tai galvojom, kad visi interneto anonimai surašys viską, ką žino ir ko nežino apie Bažnyčią, apie kunigus ar vyskupus. Arba, kad bus visokių nuoskaudų, pykčio. Nieko panašaus nenutiko. Jei buvo kritika, tai ji buvo „pasverta“, „subalansuota“. Juk buvo galimybė žmonėms savo blogąsias patirtis „nuleisti“ per šią anketą, bet tai neįvyko.

Ypatingai viltingai Padėkos šventėje mane nuteikė žmonės ir jų meilė Bažnyčiai. Vieną dalyką aš įtariau, ir šita sinodo medžiaga tai patvirtino: kad pas mus Lietuvos katalikybei, tuo pačiu ir Panevėžio vyskupijos tikinčiuose trūksta kristocentriško tikėjimo. Tikėjimas daugiau paprotinis, kultūrinis.

Kalbame apie Dievą, Bažnyčią, bet kažkodėl tuose kalbėjimuose ir mąstymuose praleidžiama centrinė Bažnyčios ir mūsų tikėjimo figūra – tai žmogumi tapęs Dievas – Jėzus Kristus. Būtent santykis su Juo, su Jo asmeniu, per Jo Įsikūnijimą, per Jo istorinį veikimą, per Jo pasilikimą su mumis Jo įsteigtoje Bažnyčioje, Dievo Žodyje, Sakramentuose, bendruomenėje, dvasininkijoje, kad tai yra svarbiausia ir, kad turime tą santykį užmegzti ir kuo gyviau palaikyti. Šio santykio palaikymo ir intymumo su Kristumi auginimui yra reikalinga Bažnyčia, jos bendruomenė, Dievo Žodis, dvasininkija.

Tarsi ir nujaučiama, kad tie dalykai yra svarbūs, bet ne visada žinoma, dėl ko jie svarbūs, kam jie tarnauja, kad jie tarnauja santykiui su Jėzumi. Turime suprasti, kad žmonėms trūksta mokymo, trūksta katechezės, suaugusiųjų katechezės. Dėl neišmanymo ir nežinojimo skleidžiama neteisinga informacija apie Bažnyčią, jos misiją, užduotis, liturgiją, apie Bažnyčios autoritetą.

Dvasinei vadovybei ir mums turėtų būti akstinas suprasti, kad būtent trūksta mokymo. Mes nepadarėme visko, kad jie geriau žinotų, ir matydami, kur katechezėje yra silpnos vietos, turėtume grįžti prie tų temų, klausimų, nes niekada nevėlu atrasti tiesą, ją išgirsti, jai atsiversti ir pradėti ja gyventi. 

Pastoracija ne nuo altoriaus?

-Kai aš, kaip kunigas, esu prie altoriaus, zakristijoje ir pas mane ateina, o aš laukiu – tai šitoks modelis nebeveikia. Popiežius Pranciškus tą seniai perspėjo pirmame savo apaštališkame paraginime Evangelium Gaudium – dabar reikia kitokio veikimo.

Arkivyskupas emeritas Lionginas Virbalas SJ yra sakęs, kad šiandien ne su tinklais tenka žvejoti, bet su meškere, ir reikia įdėti daug asmeninių pastangų. Kiekybiškai tie rezultatai gal ne tokie dideli, bet Jėzus irgi perspėjo, kad kiekybės nesitikėkim, nes, ko gero, būtų pavadinęs mus smėliu pajūryje, bet pavadino druska. Ne nakties tamsa pavadino, bet šviesa, taigi proporciškai kokybė visai kitaip pasiskirsto. 

Vyskupas Linas po Velykų inicijavo, kad kunigai irgi susirinktų dekanatuose: jie gavo temas, gavo vieną iš septynių, kurias turėjo išgvildenti, o kitą temą galėjo patys pasirinkti. Jų santraukos buvo pristatytos gegužės mėnesį vykusiame kunigų susirinkime Panevėžio kurijoje.

Kai kurie kunigai džiaugėsi, kad šitas sinodinis susitikimas dekanatuose buvo inicijuotas, ir kad jie galėjo dalyvauti šiame procese. Tai tikrai džiugina. O akstinas tam, kad Vatikano Sinodo atsakingieji parašė specialų laišką, kuriame ir pakvietė kunigus nelikti abejingais ir pasinaudoti proga išsakyti ir savo įžvalgas, nes jie irgi yra Bažnyčios dalis, ne tiktai atsakingoji, ir tarnaujanti, bet ir ta, kuri dalyvauja Bažnyčios misijoje, kad pasiektų Kristaus dovanotą išganymą.

Tai pat džiugu, kad dekanai ar dekanatų atstovai pristatė savo dekanato kunigų atsakymus kitiems kunigams, ir nebuvo didelio replikavimo ar vertinimo, bet pagarbiai išklausėme tas nuomones, įžvalgas, su kuriomis galbūt ne visi norėtų sutikti arba galėtų ginčytis ir aiškintis, bet vyskupas pažadėjo, kad tam bus proga kunigų šventėjimo dienoje, kuri vyks Truskavoje birželio 21 d.

Ten susipažinsime su pabaigtu vyskupijos raportu ir, ypatingai, su tomis vietomis, kurios liečia kunigų vaidmenį Bažnyčioje bei ką žmonės yra atliepę, kas jiems svarbu, kad mes, kunigai, kažkaip priimtume, viduje reflektuotume, ir pradėję malda bei saviugda savo tarnystėje imtumės konkrečių veiksmų. Tiek pavieniui, tiek kartu kaip presbiteratas, kaip šios vyskupijos dvasininkija. 

Kokia tolimesnė Sinodinio kelio dokumentų eiga?

-Iki birželio 20 d. turime pateikti vyskupijos ataskaitą, santrauką nacionalinei tarnybai. Iki birželio 29 d., kada bus baigiamasis renginys Kaune, bus peržiūrėta ir patvirtinta vyskupų plenariniame posėdyje ir nacionalinė tarnyba mums pateiks tą formą, kurią ir siųs į Romą.

Manau, kad visa tai nebus trumpas procesas. Savo vyskupijoje po birželio 29 d. paviešinsime vyskupijos ataskaitą mūsų bendruomenei turėdami tikslą, kad ji taps mūsų vyskupijos pastoracijos veikimo gairėmis.

Ateities kunigų formacijos ar sielovadinių sprendimų planuose turės būti atsižvelgta į tai, ką mes esame surinkę, kad tai yra teisėti lūkesčiai, reikalaujantys katechezės, ugdymo, mokymo momentų ir kaip tai bus realizuota, nes vyskupija ruošiasi švęsti savo 100 metų gyvavimo jubiliejui 2026 metais.

Šventė turėtų būti ne su fejerverkais, bet kad iki 2026 m. vyskupija būtų su ta Bažnyčios misija, kuri yra duota vyskupijos teritorijoje gyvenantiems žmonėms.

Turiu viltį, kad ganytojas ir Panevėžio vyskupijos kunigija bei aktyvūs pasauliečiai ir toliau dalyvaus Sinodiniame kelyje, kuris pirmiausia turėtų pasitarnauti mūsų pačių Bažnyčios patirčiai ir praktikai. Tai viltis, kuri turėtų mirti paskutinė. 

Kaip ir kas įgyvendins Sinodinio kelio pastebėjimus, įžvalgas? 

-Čia jau paliekame Šventajai Dvasiai vadovauti ir vesti. Aš manau, kad pats pagrindinis atsakingas asmuo už sinodo įžvalgų įgyvendinimą bei proceso organizavimą yra vyskupas, mūsų atveju vyskupas Linas, mūsų vyskupijos ganytojas. Kokiu būdu jam Šventoji Dvasia prabils ir kaip kitos Visuotinės Bažnyčios padės ordinarams, galbūt LVK žmonės padės įgyvendinti tuos dalykus.

Negalime žinoti, bet turime vilties, kad vyskupas Linas tą medžiagą galės studijuoti ar vienas pats individualiai, ar su kažkokia grupe. Be to, jis gauna į kurijos archyvą visų dekanatų ir visų parapijų užpildytas anketas, kaip archyvinę medžiagą.

Tuo tarpu, aš, kaip Sinodinio kelio Panevėžio vyskupijos koordinatorius, po birželio 29 d. baigiu savo tarnystę. Neturiu nei įgaliojimų, nei minties ką fantazuoti. Aišku, aš kaip kunigas, kaip žmogus, tikrai neliksiu abejingas tai medžiagai, nes tai Dievo Apvaizdos man duota bei dovanota patirtis. Jei nepavyks tos patirties panaudoti platesniu mastu, tai gal pavyks kažką įgyvendinti kaip kunigui, klebonui, ten kur aš esu, su ta bendruomene, kuri man duota. Žinant, kokios įžvalgos, kokie akcentai, kokie prioritetai yra ir galėtų būti.

Ačiū už pokalbį.

9 KOMENTARAI

Būtume dėkingi, jei mus paremtumėte
Exit mobile version