Prof. dr. Liudvika Meškauskaitė. Kodėl reikia prižiūrėti savo sieną feisbuke?

ŠaltinisTEISĖ.PRO

Šiek tiek istorijos.

2013 m. internetinę žiniasklaidą sukrėtė EŽTT sprendimas byloje Delfi AS prieš Estonia. Strasbūro teismas nusprendė, kad pareiškėjo Delfi AS saviraiškos laisvė nebuvo pažeista, kuomet Estijos teismai priteisė neturtinę žalą iš portalo verslininkui, kuris buvo minimas publikacijoje apie netinkamą kelio tiesimą.

Nors straipsnyje nebuvo jokių teiginių, pažeidžiančių  šio asmens garbę ir orumą, tačiau prie publikacijos anoniminiai komentatoriai parašė beveik du šimtus komentarų, iš kurių apie dvidešimt buvo įžeidžiančio pobūdžio arba susiję su grasinančiais pasisakymais verslininko atžvilgiu. Taigi, pirmą kartą EŽTT jurisprudencijoje už anoniminius komentarus atsakinga buvo pripažinta bendrovė, valdanti internetinį portalą.

EŽTT nuomone, ne tik skelbiamos publikacijos, bet ir trečiųjų asmenų parašyti anoniminiai komentarai yra „žurnalistinė veikla”, o portalo valdytojas yra viešosios informacijos skleidėjas ir jam taikoma atsakomybė ne tik už žurnalistų sukurtas publikacijas, bet ir už anoniminius komentarus.

EŽTT atmetė Delfi AS argumentą, kad atsakomybė už šmeižikiškus komentarus turėtų būti taikoma jų autoriams, nes portalas ėmėsi būtino atsargumo tam, kad nebūtų pažeistos trečiųjų asmenų teisės, t. y. įdiegė pranešimo apie netinkamą komentarą sistemą, automatiškai šalindavo tam tikrą šaknį turinčius žodžius, skelbė komentavimo taisykles ir patalpino nuorodą, įspėjančią, kad komentarai nėra portalo nuomonė, o už jų turinį yra atsakingi patys komentatoriai.

2013 m. sprendime buvo konstatuota,  kad straipsnių publikavimas yra Delfi AS profesinė veikla ir kad ji suinteresuota komentarų skaičiumi, nes  nuo to priklauso bendrovės pelnas. Ši aplinkybė yra lemiamas veiksnys, sprendžiant dėl Delfi AS atsakomybės.

EŽTT sprendė, kad portalas turėjo technines galimybes kontroliuoti komentarų aplinką taip, kad kitų asmenų teisės nebūtų pažeistos, tačiau bendrovė savo pasirinkimu nereikalavo komentatorių atskleisti tapatybės, todėl atsakomybė už anoniminių komentarų turinį tenka jai, o teisė pasirinkti kam pareikšti ieškinį, t. y. anoniminių komentarų autoriui ar juos paskelbusiam portalui, yra asmens, kurio teisės buvo pažeistos, diskrecijos laisvė.

Nors Lietuvos žiniasklaida vengė plačiau komentuoti tokį EŽTT sprendimą, tačiau labai greitai pajutome šios jurisprudencijos pasekmes – beveik visi internetiniai portalai atsisakė anoniminių komentarų.

Apie atsakomybę už komentarus socialiniuose tinkluose

Šių metų gegužės 15 d. EŽTT Didžioji kolegija trylika balsų prieš keturis priėmė ne mažiau svarbų sprendimą dėl atsakomybės už komentarus socialiniame tinkle „Facebook”.

Byloje Sanchez v. France pareiškėjas – vietos tarybos narys, kandidatavęs į parlamentą – skundėsi saviraiškos laisvės (Konvencijos 10 straipsnis) pažeidimu, kuomet Prancūzijos teismai jį nuteisė baudžiamąja tvarka trijų tūkstančių eurų bauda už  neapykantos kurstymą prieš grupę ar asmenį dėl religijos.

Šis pažeidimas pasireiškė tuo, kad rinkiminės kampanijos į parlamentą metu pareiškėjas, turintis beveik du tūkstančius sekėjų socialiniame tinkle „Facebook”, nesiėmė skubių veiksmų ir neištrynė paskelbtų ant jo paskyros sienos trečiųjų asmenų komentarų, kurie buvo įžeidžiančio pobūdžio ir nukreipti prieš musulmonus ir jų religiją. Tiesa, pareiškėjas buvo paskelbęs pranešimą, kuriame prašė komentatorių „būti atsargiems su komentarų turiniu“, tačiau savo sekėjų paskelbtų komentarų neištrynė.

Didžioji Kolegija savo sprendime priminė, kad feisbuko taisyklių 2.4. punkte yra nurodyta: „Kai skelbiate turinį ar informaciją naudodami viešąjį nustatymą, tai reiškia, kad leidžiate visiems, įskaitant žmones, nepriklausančius feisbukui, pasiekti ir naudoti tą informaciją bei susieti ją su jumis“.

Nors tuo metu nebuvo jokios teisinės nuostatos, įpareigojančios asmeninės paskyros socialiniame tinkle turėtoją nustatyti bet kokį automatinį kitų asmenų paskelbtų komentarų filtravimą, tačiau socialinis tinklas leido asmeninėse paskyrose įgyvendinti trečiųjų šalių paskelbto turinio moderavimą (lot. moderare – valdyti, vesti), t. y. ištrynimą.

Šioje byloje trečiuoju asmeniu įstojusi Slovakijos Vyriausybė atkreipė dėmesį į tai, kad socialinių tinklų era perkėlė viešas diskusijas į internetą, kad pasikartojantys išpuoliai prieš demokratinius principus, žmogaus orumą ir privatų gyvenimą, slepiami po saviraiškos laisvės skraiste, turėtų būti neįtraukti į apsaugos sritį, kad valstybei turėtų būti leista kovoti su tokiais išpuoliais kriminalizuojant neapykantą kurstančią kalbą.

Kalbėdama apie labai didelį socialinės žiniasklaidos poveikį ir politikų naudojimąsi ja, Slovakijos vyriausybė pastebėjo, kad socialiniai tinklai tapo politinės kovos ir visuomenės įtakos įrankiu. Norėdama iliustruoti šį argumentą, ji pateikė statistinius duomenis, pagal kuriuos 5,45 mln. gyventojų turinčioje Slovakijoje trys žinomiausi politikai 2021 m. surinko atitinkamai 11, 4,2 ir 4,1 mln. komentarų auditoriją.

Panašiai 2020 m. 5000 gyventojų turinčio Slovakijos miestelio meras, žinomas dėl savo pasipriešinimo vyriausybės priemonėms, susijusioms su COVID-19 pandemija, savo feisbuko puslapyje turėjo 125 000, o 2021 m. – beveik 1,5 mln. sekėjų. Atsižvelgdama į tai, Slovakijos vyriausybė manė, kad politikų baudžiamosios atsakomybės už neapykantą kurstančią kalbą, skleidžiamą socialinėje žiniasklaidoje, klausimas turėtų būti sprendžiamas itin atsargiai.

Čekijos Vyriausybė, kuri taip pat buvo įtraukta trečiuoju asmeniu šioje byloje, laikėsi nuomonės, kad socialinio tinklo ar platformos atsakomybė negali būti pamiršta, tačiau asmeninės paskyros tokiame tinkle valdytojui neturėtų būti užkraunama neproporcinga našta, t. y. prievolė trinti kitų asmenų parašytus komentarus. Ji taip pat iškėlė klausimą, kad dėl baudžiamųjų sankcijų, ypač rinkimų kontekste, būtina numatyti alternatyvias procedūras ir švelnesnes priemones.

Media Defense ir Electronic Frontier Foundation teigė, kad Delfi AS v. Estonia sprendimo principai neturėtų būti taikomi skaitmeninių platformų (tokių kaip Facebook) naudotojams. Jų nuomone, įvairūs socialinės žiniasklaidos naudotojai neturėtų būti įpareigoti nuspręsti, ar trečiųjų šalių įrašai jų paskyrose yra teisėti ar ne, nes tai yra tik nacionalinių teismų reikalas, taip pat jie negali būti įpareigoti stebėti trečiųjų šalių sukurtą turinį. Tokia atsakomybė galėtų kilti tik tuo atveju, kai yra  įrodyta, kad jie žinojo apie neteisėtą turinį. Tarkim, teismas yra priėmęs sprendimą, kad komentaro turinys yra kurstantis neapykantą arba pažeidžiantis kitų asmenų garbę ir orumą ar privatumą.

Europos informacinės visuomenės instituto (EISI) nuomone, feisbuko sienos savininko patraukimas baudžiamojon atsakomybėn už tai, kad jis nesiėmė skubių veiksmų ir nepašalino trečiųjų asmenų komentarų, buvo neproporcinga priemonė, galinti sukelti atšalimo efektą, t. y. atgrasinti žmones reikšti savo nuomonę.

EISI tvirtino, kad socialinės žiniasklaidos platformoms būdingos savybės yra nesuderinamos su redakcine kontrole, kuri taikoma spaudoje, ir kad neįmanoma reikalauti, kad būtų stebimi visi komentarai per pirmąsias dvidešimt keturias paskelbimo valandas, nes tai yra neproporcinga našta paskyros socialiniame tinkle valdytojui.

Nepaisant minėtų pasisakymų, EŽTT šioje byloje priėmė kitokį sprendimą ir nenustatė Konvencijos 10 straipsnio pažeidimo. Jis pabrėžė, kad  nors politinės kalbos reikalauja aukštesnio lygio apsaugos, politinių diskusijų laisvė nėra absoliuti, todėl kiekvienas asmuo, dalyvaujantis viešose diskusijose neturi peržengti tam tikrų ribų, ypač susijusių su pagarba kitų žmonių reputacijai ir teisėms, leidžiamas tam tikras perdėjimas ar net provokavimas.

Didžioji  Kolegija 2023 m. gegužės 15 d. sprendime apibendrino pagrindinius kriterijus, į kuriuos turi būti atsižvelgiama, siekiant nustatyti neapykantą kurstančią kalbą: ar pareiškimai ir komentarai buvo pateikti įtemptoje politinėje ar socialinėje aplinkoje (1); ar teiginiai interpretuoti ir įvertinti tiesioginiame ar bendresniame kontekste, ar jie gali būti laikomi tiesioginiu ar netiesioginiu raginimu smurtauti, ar pateisinančiu smurtą, neapykantą ar netoleranciją (2); koks yra pareiškimų pateikimo būdas ir koks yra tokių pareiškimų gebėjimas – tiesioginis ar netiesioginis – sukelti žalingas pasekmes (3).

EŽTT sprendime akcentuojama, kad labai svarbu, jog politikai, reikšdami savo nuomonę viešai, vengtų komentarų, galinčių skatinti netoleranciją, kad išpuoliai prieš atskirus asmenis gali pasireikšti ne tik tam tikros gyventojų dalies ar konkrečias jų grupes įžeidinėjimu ir šmeižimu, bet taip pat išjuokimu arba diskriminacijos kurstymu.

Internetas tapo viena iš pagrindinių priemonių, kuriomis asmenys įgyvendina savo teisę į saviraiškos laisvę. Atsižvelgiant į svarbų interneto vaidmenį didinant visuomenės prieigą prie naujienų ir apskritai palengvinant informacijos sklaidą, tinklaraštininkų ir populiarių socialinės žiniasklaidos vartotojų funkcija gali būti prilyginama žiniasklaidos, kaip „visuomenės priežiūros institucijos“, funkcijai. kiek tai susiję su Konvencijos 10 str. numatyta apsauga.

EŽTT Didžioji Kolegija konstatavo, kad internetas paskatino „piliečių žurnalistikos atsiradimą“, nes politinis turinys, kurio nepaiso tradicinė žiniasklaida, dažnai platinamas per socialinių tinklų svetaines daugeliui vartotojų, kurie vėliau gali peržiūrėti įrašus, dalintis jais bei juos pakomentuoti.

EŽTT Didžioji Kolegija konstatavo, kad internetas paskatino „piliečių žurnalistikos atsiradimą“.

Didžioji Kolegija sprendime laikėsi nuomonės, kad internetas tapo viena iš pagrindinių priemonių, kuriomis asmenys realizuoja savo teisę į saviraiškos laisvę, todėl kišimasis į naudojimąsi šia teise turi būti nagrinėjamas ypač atsargiai, nes toks poveikis gali turėti „atšaldymo“ efektą ir kelti  savicenzūros pavojų.

Nepaisant to, EŽTT sprendė, kad paskyrų valdytojų atleidimas nuo bet kokios atsakomybės gali palengvinti arba paskatinti piktnaudžiavimą, įskaitant neapykantą kurstančią kalbą ir raginimus smurtauti, taip pat manipuliavimą, melą ir dezinformaciją, todėl socialinio tinklo paskyros valdytojas negali reikalauti jokios teisės į nebaudžiamumą naudodamasis internete prieinamais elektroniniais ištekliais. Toks asmuo turi taip pat pareigą elgtis taip, kad nebūtų pažeidžiamos kitų asmenų teisės.

Nors joks reglamentas nereikalauja automatinio komentarų filtravimo, tačiau pareiškėjas galėjo laisvai nuspręsti, ar padaryti prieigą prie savofeisbuko paskyros viešai prieinamą savo pasirinkimu, ar ne.

Taigi, EŽTT Didžioji Kolegija atsižvelgė į tai, kad pareiškėjas savo Facebook  sieną padarė prieinamą plačiajai visuomenei. Pastaruoju atveju kiekvienas, o ypač politikas, patyręs komunikacijoje su visuomene, turi suvokti didesnę riziką dėl perteklinių ir netinkamų komentarų ir todėl jam taikoma atsakomybės ne tik už jo paties sukurtą turinį, bet ir už trečiųjų asmenų paskelbtus komentarus.

3 KOMENTARAI

Būtume dėkingi, jei mus paremtumėte
Exit mobile version