Rugpjūčio 17-ąją kunigas Rytis Baltrušaitis inauguruotas naujuoju Balbieriškio Rožinio Švč. M. Marijos bei Naujosios Ūtos Šv. Vincento Pauliečio parapijų klebonu. Tačiau R. Baltrušaitis eina ne tik kunigystės pašaukimo keliu, jis dirba ir psichoterapeutu.
Kaip jaučiatės pakeitęs darbo vietą ir atvykęs į Balbieriškį?
– Jaučiuosi gerai. Tik tiek, kad dar nepažįstu žmonių. Tiesiog tuos, kurie bažnyčioje aktyvesni, tai jau iš veidų žinau, vardų kelis žinau. O šiaip jaučiuosi gerai, bažnyčia puiki, čia gyventi yra puiku. Tikrai teigiamas įspūdis.
Prienuose anksčiau vadovavote jaunimo būreliui. Į kokias veiklas bandysite įtraukti jaunimą Balbieriškyje?
– Balbieriškyje tokią mintį, kad reikia apie teatrą pamąstyti, pasiūliau ne aš, o Kultūros ir laisvalaikio centro vadovas Giedrius. Žiūrėsiu, kaip susidėlios mano savaitės darbų užimtumo tinklelis. Jeigu bus laiko, bus norinčiųjų, tai mielai. Be to, aš Prienuose dirbau nuo 2001-ųjų iki 2006-ųjų. Gal krikščioniška teatro studija Prienų „Žiburio“ gimnazijoje ir buvo įsimintiniausia veikla. Tai buvo labai prasminga.
Kodėl Jums įsiminė šis teatras?
– Tas santykis tarp manęs ir jaunų žmonių labai daug reiškė. Organizavome įdomių piligriminių kelionių ir išvykų į teatrus. Viskas prasidėjo nuo to, kai tuometinis direktorius Juozas Padvelskis pasakė man: „Ryti, paruošk kalėdinę pamoką moksleiviams“. Pradėjom su Škėmos kūriniu „Kalėdų vaizdelis“, tikrai buvo labai sėkminga. Ir po to atėjo mintis, kodėl gi netęsti. Iš viso pastatėm septynis spektaklius. Vaidindavo vyresniųjų klasių gimnazistai, parvažiavę studentai ir ateidavo jaunimo iš kitų mokyklų, nugirdo, kad čia truputėlį kitas formatas. Toks tikras teatras. Pavyzdžiui, spektaklis dviejų dalių, su pertrauka. Mes savaitgaliais repetuodavom, dirbdavom, rodydavom spektaklius.
Labai įdomi buvo mūsų teatro erdvė. Tai buvo gimnazijos rūsys. Dar nebuvo renovuota gimnazija. Tas rūsys buvo autentiškas, labai tiko spektakliams. Tiesa, vieną spektaklį pagal Ričardo Bacho „Džonatanas Livingstonas Žuvėdra“ mes rodydavom Prienų kultūros centre, nes reikėdavo daug erdvės. Nemažai pakeliavom su tais spektakliais: esam vaidinę ir Kaune, Lėlių teatro scenoje, esam važinėję po įvairius miestelius. Įsimintina ne pats spektaklio parodymas, bet mūsų bendravimas kuriant spektaklį. Mes tikrai labai daug kalbėdavomės, gerdavom arbatą, vakarodavom.
Ar Alytuje tęsėte šią veiklą?
– Ne, dėl darbo krūvio neturėjau galimybės užsiimti teatru. Tiktai Alytaus žmones pradėjau vežti į profesionalius spektaklius. Paprastai nėra jokios problemos surinkti 50 žmonių išvažiuoti autobusu. Aš dabar Balbieriškyje, bet mes važiuosime į spektaklį spalio mėnesį, tada lapkritį, paskui gruodį – dar į koncertą.
Rugsėjo 22 d. Balbieriškyje minėsite 24-ąsias kunigystės metines. Kaip ši kelionė pakeitė Jus?
– Kitais metais – sidabrinis kunigystės jubiliejus. Tie dvidešimt ketveri metai buvo labai turiningi. Teko dirbti įvairiose vietose: Prienai, tada išvykau į Romą trejiems metams, tuomet grįžau, trumpai dirbau Marijampolėje, Katechetikos centre – septynerius metus, vėliau – mažoj Keturvalakių parapijėlėje penkerius metus. Tada dvejus metus dirbau gimnazijos direktoriumi Kaune, septynerius metus – Alytaus Šv. Kazimiero parapijoj, taip pat teko intensyviai bendrauti su Šv. Benedikto gimnazija, buvau jos tarybos narys ir dar atsakingas už Alytaus krašto suaugusiųjų ruošimą sakramentams: krikštui, sutvirtinimui, komunijai.
Tad, žinoma, labai pasikeičiau nuo pradžios, sakykim, aš tokio greito reagavimo, smarkaus būdo ir kartais ne visada jaunystėj viskas būdavo pasverta. Dabar aš savo žodžius ir veiksmus labiau apmąstau, bet nesu sustabarėjęs, tikrai ne, tiktai branda tam tikra atėjo. Jaučiu, kur, kada, ką galiu sakyti, bet nebijau sakyti nepatogių dalykų, nebijau sakyti tiesos, nesislepiu kam nors už nugaros arba nepatyliu galvodamas, o jeigu man čia pakenks ateityje, gal čia aš kažkokios vietos negausiu, darbo, tarnystės. Tai šito aš nebijau, nes kitaip aš būčiau netikras, ne savimi. Labai daug patirties, labai daug pamačiau, daug supratau, pačią Bažnyčią labiau pažinau, save taip pat. Sutikau žmonių, kurie tikrai mane daug ko išmokė.
Jeigu grįžtumėt 24 metus atgal ir sutiktumėt save, ką sau patartumėte?
– Būk tvirtesnis studijuodamas. Paimk iš studijų ką gali. Jau tapęs kunigu aš buvau pasirinkęs dvejas studijas, dabar – studijuoju trečiąsias. Tai pirmosios – buvo Vilniuje, psichologijos magistrantūroje, antrosios – Romoje ir dabar – psichoterapijos studijos. Tai toks būtų patarimas: labiau paimk iš tų aplinkų, labiau atsiverk. Labiau išsunk ne tik save, bet ir savo dėstytojus, ir paskaitas.
Kaip kunigystė dera su psichoterapija?
– Labai dera, kadangi kiekvienam kunigui labai svarbu turėti elementarių psichologinių žinių. Tarkim, ateina žmonės dėl laidotuvių. Jautresnėse laidotuvėse (ar staigi mirtis, ar jaunas žmogus) neužtenka formaliai užpildyti laidotuvių knygą ir sutarti dėl palaidojimo laiko, bet svarbu ir prakalbinti ar bandyti išgirsti.
Klausykloj tas pats, nes ten labai daug psichologinių dalykų: santykiai tarp vyro ir žmonos, tėvai, vaikai ar kažkokios žmogaus savybės. Man atrodo, kad kunigui yra labai svarbu kuo giliau pažinti žmogų, norint jį lydėti tikėjimo kelionėje. Reikia pažinti žmogaus psichologinį lauką, jo pajėgumą, temperamentą, charakterį, būdą, jo tempą. Netgi sakyčiau, kad tempas yra labai svarbus, nes vienas žmogus labai greitai nusprendžia, o kitas – lėčiau, nori pamąstyti, keletą kartų klausia.
Kunigų psichoterapeutų šiuo metu Lietuvoje esame dviese. Bet Lietuvos istorijoje tikrai yra buvę atvejų, pavyzdžiui, vyskupas Mečislovas Reinys (praeito amžiaus pradžia). Jis – pirmasis lietuvis, kuris į lietuvių kalbą išvertė psichologijos vadovėlį. Taip pat kunigas Kęstutis Trimakas ir, ypač kunigas Antanas Paškus, – visą gyvenimą dirbo psichiatrinėse ligoninėse, konsultavo žmones. Taigi, sakyčiau, kad abu dalykai dera, tik labai svarbu suderinti savo tiesioginę kunigo tarnystę su psichoterapija.
Kuo skiriasi egzistencinė psichoterapija nuo kitų rūšių?
– Egzistencinėje terapijoje neduodami jokie patarimai. Čia esminis dalykas yra būti kartu, lydėti žmogų terapijoje. Labai svarbus momentas yra kuistis ne tik po vaikystę ar po paauglystės skausmingas patirtis, bet ir atsižvelgti į tai, kas vyksta dabar. Labai svarbi dalis yra ir darbas su jausmais. Tai esminė egzistencinės psichoterapijos šerdis. Kartais žmonės klausia, jeigu nieko nepatarsi, tai kaip man čia daryti. O kaip tu norėtum daryti pats?
Kas paskatino Jus imtis egzistencinės psichoterapijos?
– Mane paskatino noras labiau padėti žmonėms. Svarsčiau, kad norėčiau išbandyti kažką labai konkretaus. Žinoma, darbe neužtenka noro, neužtenka gerumo, pasiryžimo ar entuziazmo, bandymo įsijausti ir padėti, bet reikia ir stiprių bazinių psichologijos žinių. O įvairių konsultacijų ir praktikų yra daug – ir individualių, ir grupinių.
Norint tapti psichoterapeutu, svarbiau įgimtos savybės ar savęs ugdymas?
– Aš manau, kad įgimti dalykai labai padeda: socialinė komunikacija, gebėjimas klausyti, išgirsti, ką žmogus sako, neskubėjimas vertinti, bandymas nedėti į trafaretines lentynėles. Bet ir psichoterapijos studijos labai padeda. Kartais žmogus galvoja, kad nesugebės konsultuoti, kad išsigąs, užsiblokuos, susijaudins, bet tose studijose yra labai daug praktikos, todėl žmonės „prasilaužia“ ir sako, jog savęs neatpažįsta.
Ar jaučiate perdegimą išklausydamas žmones per išpažintis ir psichoterapijos konsultacijas?
– Jeigu sakyčiau, jog labai jaučiu perdegimą, tai – ne. Išpažintyje aš esu tiktai pagalba, įrankis, tik Dievo vardu teikiu atleidimą žmogui. Psichoterapijoje labai geras dalykas tai, kad mes turim supervizorius – su profesionaliu psichoterapeutu sutartu laiku aptariu sunkesnius atvejus. Pavyzdžiui, man kliento tema yra nepažįstama. Tada supervizorius pataria, kuria kryptimi judėti, kur nepaskubėti. Jeigu supervizoriaus nebūtų, tuomet labai daug atsakomybės užsikraučiau sau.
Taip pat – svarbus fizinis aktyvumas, būtinybė išvėdinti tas mintis. Pradėjau atrasti Balbieriškio miškus, taip pat baseine plaukioju, dviračiu važinėju. Tad tas fizinis krūvis padeda. Be to, mes, psichoterapeutai, mokomi nesusilieti su klientu. Reikia įsijausti, būti empatiškam, bet taip pat turi suprasti, kad visgi čia yra to žmogaus gyvenimas, tai nėra apie mane. Aš tik esu tas, kuris galiu padėti sveikti ir pagyti.
Jeigu per išpažintį ar psichoterapijos konsultacijoje žmogus prisipažįsta padaręs ką nors, kas būtų baudžiama kaip kriminalinė veikla, ką darytumėte?
– Mane, kaip kunigą, saisto išpažinties paslaptis. Galėčiau apeliuoti į žmogaus sąžinę ir sakyti, kad privalo žalą atitaisyti. Jeigu žmogus sako, aš neatsilyginsiu, aš netaisysiu, tuomet negaliu duoti išrišimo, nes jis neatgailauja, nenori keistis. O psichoterapijoje yra dalykų, apie kuriuos terapeutas privalo pranešti tarnyboms. Man tokių nepasitaikė. Tarkim, pavyzdys – skausminga pedofilijos tema. Jei žmogus sakytų, kad yra pedofilas, kad tai daro, tai aš turėčiau pranešti tarnyboms.
Kitas pavyzdys – ūmus suicidinis atvejis. Jeigu ateitų pasakyti, kad viskas, dabar pasikarsiu, nusiskandinsiu – aš privalau iškviesti greitąją pagalbą. Bet jeigu žmogų tik aplanko suicidinės mintys, tai jam padėti yra psichoterapeuto rūpestis. Jeigu jaučiu, kad psichoterapijos nepakanka, tada galiu nukreipti pas tam tikrą specialistą, pavyzdžiui, pas psichiatrą. Galbūt klientui gili depresija, gal netgi šizofrenijos epizodai – aš negaliu skirti vaistų, nesu medikas. Kai situacijos labai labai sunkios, derinama psichoterapija ir psichiatrinis, medicininis gydymas.
Ar konsultacijose žmonėms sunku būti atviriems?
– Nėra lengva. Ypač pradžioje, nes žmogus vis tiek turi susipažinti su psichoterapeutu, prisijaukinti jį. Kartais būna, kad nepriima. Tiesą sakant, man nebuvo tokios situacijos, gal nesakė, bet buvo atvejų, kai žmogus lankėsi kelis kartus ir paskui nepasirodė. Tai įprasta mūsų praktikoje. Daugeliu atvejų psichoterapija – ta vieta, kur žmogus sako: aš su jumis vieninteliu ir pirmu žmogumi gyvenime esu toks atviras, atvira.
Kartais problemos būna susijusios su kalte ir gėda, tada dar sunkiau žmogui yra atsiverti. Bet kai jaučia terapeuto palaikymą, be vertinimo ir smerkimo, tada žmogus atsiveria. Gijimas – tik visiškas atvirumas. Žmonėms padeda tai, kad terapija yra konfidenciali.
COVID-19 pandemijos metu su žmonėmis susirašinėjote popieriniais laiškais. Kur žmonės atviresni: laiškuose ar gyvame pokalbyje?
– Pandemijos metu tikintieji negalėjo į bažnyčią ateiti. Supratau, kad kai kuriems žmonėms labai sunku būti namuose, ne tik vyresniems, bet ir jaunesniems… Aš pasiūliau, kad galėtų man parašyti. Tai buvo pasiūlymas absoliučiai kiekvienam lietuviškai rašančiam žmogui bet kuriame Lietuvos krašte. Aš tuomet dirbau Alytuje. Iš alytiškių sulaukiau gal kokių dviejų laiškų, o kiti laiškai buvo atsiųsti iš kitų Lietuvos miestų arba kaimų. Su kai kuriais žmonėmis užsimezgė susirašinėjimas – savotiška terapija laiškais. Laiške žmogus turbūt atviresnis, nes jis manęs nesusitinka, nemato – jam paprasčiau.
Psichoterapijos pradžioje gal kai kuriems sunkiau, bet paskui, kai įpranta, tampa visiškai atviri. Taigi gyvo kontakto, žmogaus pažinimo (ir psichologine, ir fizine prasme) niekas negali atstoti. Kita vertus, yra žmonių, kurie gyvena mažam kaimely, ir pas psichoterapeutą mieste jiems nuvažiuoti yra sudėtinga. Be to, terapinės konsultacijos yra mokamos, o laišką siunčiant – tik už pašto ženklą reikia susimokėti.
Kai kurie žmonės vis dar bijo kreiptis psichologinės pagalbos dėl įsisenėjusių stereotipų ar savų baimių. Kaip padrąsintumėt šiuos žmones?
– Patarčiau kreiptis, neslėpti turint tokį stereotipą, kad pas psichologus tiktai kvailiai eina… Tiesa, sakyčiau, kad toks įsitikinimas provincijoj labiau gyvas. Didesniuose miestuose jau yra silpnesnis, tai žmonės drąsesni. Pasitaiko įvairių atvejų, pavyzdžiui, nugaišta žmogaus šuo, kurį daugelį metų turėjo. Vienišam žmogui, kuriam tas šuniukas buvo viskas, kartais reikia trumpalaikės terapijos, dviejų – penkių kartų, kad priprastų prie minties, kad dabar yra visiškai vienas arba viena.
Tačiau yra ir tokių psichoterapinių kelionių, kurios trunka ne vienerius metus. Padrąsinti kreiptis į specialistą galėtų visokios tinklalaidės, kuriose žmonės dalinasi patirtimi, ką jiems davė psichoterapija. Arba kitas būdas – parašyti man laiškelį ar skambinti telefonu. Nors vis dar labai gaji baimė, ką pasakys žmonės, ją reikia vyti šalin – juk čia yra mano reikalas, mano gyvenimas. Apie bet kokį įvykį vieną kitą dieną pašneka, ir tuo baigiasi. Man atrodo, reikia drąsiai pasirūpinti savimi.
Ar egzistuoja gero gyvenimo receptas?
–Nesu tokio girdėjęs. Šypseną kelia visos knygos, kuriose aprašoma 100 būdų būti laimingam. Aš 100 būdų turiu, va, nesiskubinant išgerti arbatos, apžiūrėti gražiai žydinčias gėles šventoriuj…
Ką aš norėčiau patarti, tai mažiau save graužti dėl to, kas nepavyko ar pavyko ne taip, ar dėl to, kad gyvenime kažko nepasiekta. Pradėti su dėkingumu žvelgti į tai, ką žmogus turi. Ir kai jis stabteli, pasižvalgo, pamato, kad turi kartais labai kukliai, kartais labai nedaug, bet labai tikrų, autentiškų dalykų: porą labai gerų draugų, tėvus, sesę, brolį, mylimą darbą, keliones, galimybę nusipirkti knygą ar gaminti savo mėgiamus patiekalus. Tad svarbu pabandyti įvertinti į gerus dalykus savo kasdienybėje.
Aš pats taip stengiuosi. Pavyzdžiui, dirbau didelėj miesto parapijoj, kažkas sako: o, dabar į miestelį, į kaimą… Bet čia yra tiek privalumų. Neskubėjimas, laiko turėjimas, apmąstymas, jau antrą knygą baigiu skaityti. Tas receptas – mažiau save ėsti, labiau pasidžiaugti paprastais dalykais, kuriuos darai, ir turėti drąsos kažką keisti, jeigu tie dalykai per ilgą laiką užknisa.
