Iš visų pasaulio religijų nė viena taip tvirtai nepabrėžia žmogaus orumo kaip krikščionybė. Kartu su mūsų broliais ir seserimis žydais tikime, kad mumyse slypi imago Dei – mūsų Kūrėjo atvaizdas. Ir jei šis teiginys nebūtų pakankamai nepaprastas, krikščionybė žengia dar vieną žingsnį toliau ir teigia, kad kiekvienas pakrikštytasis yra ir mylimas Dievo Tėvo vaikas, Šventosios Dvasios šventykla bei Kristaus bendraįpėdinis.
Tai reiškia, kad Tėvas mus priėmė įvaikiais iš meilės ir suteikė paveldą, kurį Paulius apibūdina kaip „visokeriopa dvasine palaima danguje“ (Ef 1, 3). Tėvo žodžiais iš sūnaus palaidūno palyginimo, Dievas primena, kad esame Kristaus bendraįpėdiniai, nes „visa, kas yra mano, yra tavo“ (Lk 15, 31). Krikščionys tiki, kad šį nuostabų paveldą – Dievo sūnų ir dukterų orumą – mes jau patiriame dabartyje, tačiau visus jo vaisius pilnatviškai išgyvensime ateityje, kurią mums yra parengęs Dievas.
Žmonijos istorijoje šis dieviškai suteiktas žmogaus orumas ne kartą buvo sumenkintas ar visiškai ignoruotas, sukeldamas tragiškas pasekmes. Galima paminėti daugybę pavyzdžių, tarp jų – ir Antrojo pasaulinio karo siaubus. Po šio konflikto pasaulis sunkiai susitaikė su matytais barbariškos žmogaus nežmoniškumo pavyzdžiais.
Reaguodamos į tai, 1948 m. Jungtinės Tautos paskelbė Visuotinę žmogaus teisių deklaraciją. Bažnyčioje 1950 m. lapkričio 1 d. popiežius Pijus XII Romoje paskelbė Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų dogmą. Daugeliui tuo metu tai atrodė tik patvirtinimas to, ką krikščionys jau šimtmečiais tikėjo – jog Marija, pasibaigus jos žemiškajam gyvenimui, buvo su kūnu ir siela paimta į dangų. Tačiau galbūt net iki galo nesuvokdama, Bažnyčia paskelbė itin svarbią žinią ne tik apie Marijos orumą ir pašaukimą, bet ir apie kiekvieno žmogaus orumą bei likimą. Tai buvo žinia, kurios pasauliui tada labai reikėjo – kaip ir dabar.
Nuo akimirkos, kai Jėzus pradėjo vystytis Marijos įsčiose, Viešpaties ir Jo motinos ryšys buvo unikalus. Marijos gyvenimas ir siela buvo giliai sujungti su Sūnumi meilės ryšiu, pranokstančiu bet kokį pasakojimą. Dėl šios didelės meilės ir tikėjimo Jėzumi Marijos gyvenimas ir likimas buvo susieti su Jo gyvenimu ir likimu. Kaip ji dalijosi Jo gyvenimu ir kančia Žemėje, taip dalijosi ir Jo šlove danguje – šlove, kurią Jis pelnė jai ir visiems.
Marijos Ėmimas į dangų reiškia, kad, pasibaigus jos žemiškajam gyvenimui, Sūnaus Prisikėlimo galia ji buvo visiškai sujungta su Dievu visu savo buvimu – kūnu ir siela. Joje matome tikėjimo moterį, kuri pasiekė Dievo jai pažadėtą likimą, kur visas jos gyvenimas spindi Dievo šviesa dangaus garbėje. Marijoje regime įgyvendintą Tėvo planą, kuriame Kristus buvo prikeltas iš numirusių ir šiuo nauju gyvenimu suvienys visus, kurie Juo tiki. Kaip moko šv. Paulius, šis naujas gyvenimas Kristuje įvyks „kiekvienas pagal savo eilę. Pirmasis bus Kristus, tada priklausantys Kristui jo atėjimo metu.“ (1 Kor 15, 23). Iš „priklausančių Kristui“, pirmą vietą užima Marija – pirmoji mokinė ir Viešpaties Motina. Todėl visiškai dera, kad ji pirmoji visiškai dalyvautų savo Sūnaus Prisikėlime kūnu ir siela.
Marijoje regime įgyvendintą Tėvo planą, kuriame Kristus buvo prikeltas iš numirusių ir šiuo nauju gyvenimu suvienys visus, kurie Juo tiki.
Nuo 1950 m. Marijos Ėmimas į dangų imtas suprasti ne tik kaip asmeninė jos privilegija, bet ir kaip visos žmonijos vilties ženklas. Vatikano II susirinkime mokymas apie Mariją buvo įtrauktas į konstituciją apie Bažnyčią, pabrėžiant, kad ji yra Bažnyčios dalis ir jos pavyzdys. Tai reiškia, kad žvelgiame į ją su viltimi dėl savo būsimojo likimo su Dievu. Kur ji nuėjo, ten tikimės nusekti ir mes. Jos dabartis yra susieta su mūsų ateitimi. Kaip teigia Katalikų Bažnyčios katekizmas: „Švenčiausiosios ir nedaliosios Trejybės garbei“ susibūrusi „į vieną Dievo tautą“, sutiks tą, kurią gerbia kaip savo Viešpaties ir savo pačios Motiną“ (KBK 972).
Marijos Ėmimas į dangų primena mums, kad begalinis Dievo troškimas yra, jog būtume su Juo amžinai. Pats Jėzus atskleidė šį troškimą, kai meldėsi: „Tėve, aš noriu, kad tavo man pavestieji būtų su manim ten, kur ir aš“ (Jn 17, 24). Štai Dievas, kuris myli mūsų draugiją – Tėvas, mylintis savo vaikus ir norintis, kad jie visada būtų su Juo. Per Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų šventę Dievas kviečia mus: „Štai mano šlovė – čia noriu, kad būtumėte. Čia jūsų ateitis ir jūsų išsipildymas. Niekada nenukreipkite akių nuo savo gyvenimo kelionės tikslo ir nenuklyskite nuo kelio, kuris čia veda.“
Marijos Ėmimas į dangų taip pat byloja šiuolaikiniam pasauliui apie prigimtinį kiekvieno žmogaus orumą – kūno ir sielos. Tai žinia apie orumą, kuris po praėjusio amžiaus karo baisumų buvo „pakeltas“ po to, kai buvo paniekintas. Dievas nori, kad žinotume apie šį orumą, jį brangintume savyje ir gerbtume kituose. Jis nori, kad suprastume, iš kur kyla mūsų orumas ir kas jį mums suteikė.
Marijos išaukštinimas kūnu ir siela yra ženklas, kad kiekviena mūsų gyvenimo dalis Dievui yra svarbi ir paliesta Jo gelbstinčios Dvasios. Kristaus mums iškovotas išganymas byloja ne tik apie sielos patekimą į dangų ateityje, bet apie viso mūsų buvimo pašventinimą jau dabar taip, kad tai vestų į ateities pilnatvę. „Visas mūsų buvimas“ reiškia kiekvieną mūsų dalį – praeitį, dabartį ir ateitį, kūną, sveikatą, protą, valią, jausmus, lytiškumą, prisiminimus, giliausius troškimus ir viską, kas žmogiška. Visa tai Kristus jau dabar atpirko ir ateityje išpildys.
Būtent dėl to Holokausto įvykiai buvo tokie baisūs – milijonai žmonių patyrė kūno, proto ir dvasios kankinimus, o jų ateitis masiškai sunaikinta. Mes esame kūno ir sielos, kūno ir dvasios vienybė. Kai visi šie aspektai yra pripažįstami, saugomi ir gerbiami, pasireiškia Dievo gelbstinti galia. Žmogaus orumas yra „paimamas“ ir pakeliamas arčiau savo ateities Dievo artumoje drauge su Marija, kurios gyvenime prisikėlimo sėkla jau visiškai sužydėjo. Dėl to Marija yra gili vilties dėl kūno bei sielos gydymo Žemėje simbolis.
Marijos Ėmimas į dangų nukreipia mus į ateitį ir ragina niekada nepamiršti kelionės tikslo, kurio siekiame kaip žemiškieji piligrimai. Marija, paimta į dangų, yra grožio langas, kuriame regime visą savo būtį, perkeistą ir spindinčią Dievo garbe – tai jau dabar iš dalies tikra ir pilnatviškai įvyks ateityje.
Ši šventė įkvepia mus ginti žmogaus teises ir orumą, ypač tų, kuriems gresia netekti savo ateities dėl smurto ar abejingumo. Kiekvienoje epochoje tamsios jėgos bando sumenkinti žmogaus orumą arba įtikinti krikščionybę, kad jos reikalavimai dėl gyvybės šventumo yra pernelyg aukšti. Marijos Ėmimas į dangų mums vėl primena nuostabią Evangelijos tiesą ir nuostabų orumą, į kurį Dievas išaukštino žmoniją.
