Tarp vis dažniau pasirodančių pranešimų apie dvasinį atsinaujinimą ir atgimimą įvairiose pasaulio vietose naujas plataus masto pasaulinis tyrimas piešia gerokai blaivesnį dabartinės krikščionybės raidos vaizdą.
Nors kai kuriose šalyse Bažnyčios kalba apie jaunimo judėjimų augimą ir atnaujintą uolumą, autoritetingo JAV tyrimų instituto duomenys rodo, kad krikščionybė patiria vieną sparčiausių nuosmukių tarp pagrindinių pasaulio religijų.
Kaip praneša Christian Today, remdamasis Pew Research Center praėjusią savaitę paskelbtu tyrimu, krikščionys dažniau nei kitų religijų atstovai atsisako tikėjimo, kuriuo remiantis buvo auklėjami.
Pagal duomenis iš 117 šalių ir teritorijų, apimančių 92 % pasaulio gyventojų, tyrimas atskleidė, kad tik 83 % žmonių, vaikystėje buvusių auklėti kaip krikščionys, ir suaugę tebelaiko save tokiais. Šis rodiklis gerokai mažesnis nei musulmonų ir hinduistų, iš kurių 99 % išlaiko tikėjimo tapatybę. Dar blogesnė padėtis – tik tarp budistų (78 %).
Tyrime pabrėžiama auganti „religijos keitimo“ tendencija – žmonės suaugę atsisako vaikystėje turėtos religijos tapatybės. Tačiau dauguma jų ne pereina į kitą religiją, bet visiškai nutolsta nuo bet kokio tikėjimo. Apie 17 % vaikystėje kaip krikščionys auklėtų žmonių dabar save laiko ateistais, agnostikais arba tiesiog „nepriskiriančiais savęs jokiam tikėjimui“.
Ši tendencija ypač ryški dideles pajamas gaunančiose šalyse. Valstybėse, kuriose žmogaus raidos indeksas (HDI) siekia 0,8 ar daugiau, vidutiniškai 18 % jaunesnių nei 55 metų suaugusiųjų pakeitė religiją, dažniausiai tapdami nepriklausomais nuo bet kokios religijos. Tuo tarpu mažų pajamų šalyse, pasižyminčiose konservatyvesnėmis kultūrinėmis ir teisinėmis normomis, religijos keitimo lygis tesiekia apie 3 %.
Įdomu tai, kad tyrimas parodė, jog tiek krikščionys, tiek budistai yra labiausiai linkę tapti religiniu požiūriu nepriklausomais. Iš kiekvieno 100 žmonių, užaugusių be religijos, beveik 17 vėliau prisijungia prie „neafiliuotųjų“, o tai rodo, kad sekuliarėjimo tendencija reiškia ne tik išėjimą iš religijos, bet ir augantį patrauklumą visiškam religijos atsisakymui.
Šie pokyčiai turi toli siekiančių pasekmių. Be Bažnyčios gyvenimo, jie daro įtaką politikai, švietimui, socialinei sanglaudai ir šeimos struktūroms. Daugelyje Vakarų šalių religingumas vis labiau asocijuojamas su vyresnio amžiaus, konservatyvesnėmis visuomenės grupėmis, tuo tarpu jaunesnės kartos toliau tolsta nuo institucinio tikėjimo.
Daugeliui krikščionių lyderių šio tyrimo rezultatai gali tapti ir įspėjimu, ir kvietimu permąstyti savo veiklą. Nors kai kur vis dar kalbama apie atgimimą, dažnai grindžiamą vietiniais ar regioniniais dvasiniais atsinaujinimais, pasaulinė situacija atrodo kur kas sudėtingesnė. Mokinystė, evangelizacija ir bendruomeninis gyvenimas, regis, reikalauja naujo požiūrio, ypač atsižvelgiant į tai, kad išsivysčiusiose visuomenėse sekuliarizacija, panašu, toliau įsitvirtina.
Nors šie duomenys gali pasirodyti nepalankūs, jie kartu suteikia aiškumo. Vietoje pasikliovimo pavieniais pasakojimais, Bažnyčios vadovai ir krikščioniškos žiniasklaidos atstovai turėtų drąsiai pažvelgti į kartos, augančios sekuliarizmo epochoje, realijas.
Ar mes iš tiesų kalbame Z kartai? Jei ne – kaip turėtų pasikeisti mūsų žinia, kad ji būtų prasminga jų pasaulyje? – klausia straipsnio Christian Today autoriai.
Užduotis, kuri laukia krikščioniškosios Bažnyčios, yra ir sunki, ir aiški: suprasti ir pasiekti naująją kartą, jei norima turėti ateitį.
