Kauno arkivyskupas Kęstutis Kėvalas. Kryžiaus prakalbinimas

Dalinamės Kauno arkivyskupo metropolito Kęstučio Kėvalo homilija, sakyta Verbų sekmadienį balandžio 2 d.

Šiandienos liturgija, o ypač skaitytas Dievo žodis kviečia mus tarsi patiems įžengti į tuos įvykius Jeruzalėje tik prasidedant Velykų šventėms. Į jas atvyksta Jėzus. Kad žmonės taip iškilmingai sutinka į Jeruzalę įžengiantį Kristų, yra suprantama. Garsas apie Jį jau sklido visame krašte, o ką jau kalbėti apie tuos pastarųjų dienų įvykius, kai visi sužinojo, kad Jis prikėlė iš numirusių savo bičiulį Lozorių. Tik Dievo galybė gali tai atlikti. Tai Jis yra tas ilgai lauktasis Mesijas, Dievo Sūnus, Viešpaties pateptasis! Tai pats Dievas įžengia į žmonių tarpą, į jų miestą, į jų širdis.

O žmogaus širdis yra pasidalijusi. Žmonės ką tik pasitiko savo Viešpatį džiaugsmingais „Osana Dovydo Sūnui“ (Mt 21, 9) ir netrukus jau šaukė „Ant kryžiaus jį!“ (Mt 27, 22). Viskas vyksta tame pačiame mieste, tos pačios minios lūpomis skamba ir pagarbinimas, ir pasmerkimas. Šiandienos skaitiniai yra apie Viešpaties įvykius, vykusius to meto Jeruzalėje. Tačiau jie yra ir apie mus, šiandien gyvenančius Lietuvoje ir pasaulyje.

Laiškas filipiečiams primena: „Jis, turėdamas Dievo prigimtį, godžiai nesilaikė savo lygybės su Dievu, bet apiplėšė pats save, priimdamas tarno išvaizdą ir tapdamas panašus į žmones“ (Fil 2, 6–7). Kodėl Dievas leidosi taip žeminamas? Kodėl jis neparodė tos dieviškosios, galios, kuri gali nusikaltėlius siųsti į pelenus? Viešpaties kančia ir mirtis, Kryžiaus paslaptis – visa yra mums skirtas Dievo kalbinimas atsiversti. Jis nori mūsų širdžių atsivėrimo. Jis nenori mūsų pražūties. Juk meilės negali laimėti prievarta. Meilė laimima pasiaukojimu ir savęs dovanojimu.

Tai, ką Kryžiaus galia reiškia, mes galime suprasti iš evangelisto Mato pastebėjimo: „Šimtininkas ir kiti su juo sergintys Jėzų, pamatę žemės drebėjimą ir visa, kas dėjosi, labai išsigando ir sakė: „Tikrai šitas buvo Dievo Sūnus!“ (Mt 27, 54) Tai Kryžiaus galia! Tai Viešpaties pergalė! Jis laimėjo širdį žmogaus, kuris vadovavo egzekuciją vykdančiai kuopai.

Mums didelė paslaptis, kas vyksta šiomis dienomis Ukrainoje. Kodėl Dievas leidžia tokią kančią ir tokius nuostolius? Tik Kryžiaus paslaptis gali paaiškinti, kur yra Dievas. Jis yra ant kryžiaus, Ukrainos žemėje. Jis nori prakalbinti pasaulio žmonių širdis. Jis rodo, kad jei žmogus neįsileis į savo gyvenimą Dievo – beprasmiškai žus. Tokia yra Verbų sekmadienio ir prasidėjusios Didžiosios savaitės žinia. Žmogus be Dievo yra žuvęs.

Kryžiaus slėpinys kalbina ir mus kiekvieną, brangieji. Jums ir man reikia atsiversti. Jėzus savo kryžiaus kančia kalbina kiekvieną mūsų asmeniškai. Kas aš esu, ką veikiu, kur esu? Šiandien yra labai daug progų, kaip Petrui, išsigandusiam, kad bus atpažintas, išsiginti: „Aš nepažįstu to žmogaus!“ (Mt 26, 72). Tai gali nuskambėti ir mūsų darbovietėse, bendraujant su draugais, net mūsų šeimose. Aš jo nepažįstu, palikite mane ramybėje! O tada stebimės, kad mūsų reikalai prastėja. Atrodo, pasakyti kokį nepadorų juoką yra drąsiau, negu pasakyti, kad aš tikiu į Kristų.

Šiandienos liturgija neskirta mūsų gėdinti ar žeminti. Ji skirta mums prakalbinti. Viešpats kreipiasi į mus prašydamas Jo neišsigąsti, priimti Jį į savo širdį skiriant laiko maldai, Šv. Mišioms, išpažinčiai. Jis kviečia domėtis Jo gyvenimu ir Jo mokymu. Jis prašo patyrinėti savo širdyse amžinojo gyvenimo pasiūlymą.

Šiandien daug skiriame laiko savo buitiniams, profesiniams, finansiniams klausimams, ir tai yra gerai. Bet nepalikime savo supratimo apie Dievą tik Pirmosios Komunijos pamokėlių apimtyje! Juk Jis kalba mums šiandien – ką daryti su mūsų neviltimi, nuovargiu, prasmės stoka, prėskais santykiais, nesutarimais, priklausomybėmis. Jis nori prabilti į mus asmeniškai. Ar prisibeldžia Jis į mano širdį, dažnai apsunkusią nuo kasdienybės rūpesčių?

Leiskimės, brangieji, šios Didžiosios savaitės keliu į Velykas, kurios tebūna mūsų asmeninio susitikimo su Kristumi šventė! Dėl šios priežasties Jėzus ėjo iki galo, godžiai nesilaikydamas savo lygybės su Dievu ir aplankydamas mus tarno išvaizdos. Jis nori veikti mūsų širdyse, šeimose, mūsų Tėvynėje ir pasaulyje. Te mūsų lūpos dažnai ištaria maldą: „Jėzau, tu myli mane, aš pasitikiu Tavimi.“ O tada palaukime, nes Jis prabils. Jo veikimas yra galingas. Jis nugali mirtį ir dovanoja gyvenimą. Jis dovanoja mums savo meilę!

8 KOMENTARAI

Būtume dėkingi, jei mus paremtumėte
Exit mobile version