Šventajame Rašte yra užrašyti keli atvejai, kai žmonės būdavo stebuklingai pamaitinami. Vienas iš jų – kai Mozė vedė tautą iš Egipto nelaisvės ir keliaudami per dykumą žmonės pradėjo stokoti maisto. Mozė maldavo Dievą pagalbos, ir Dievas ilgą laiką stebuklingai maitino žmones mana, kurios rytais prisirinkdavo tiek, kiek reikėdavo dienai prasimaitinti.
Evangelistai yra užrašę kitą įvykį, kai Jėzus stebuklingai padaugino kelias žuveles bei kelis duonos kepalėlius ir pamaitino tūkstantinę klausytojų minią (žr. Jn 6, 1–15). Po duonos padauginimo stebuklo Jėzus kalbėjo miniai: „Aš esu gyvybės duona. Jūsų tėvai dykumoje valgė maną ir mirė. Duona, kurią aš duosiu, yra mano kūnas už pasaulio gyvybę. Kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, tas pasilieka manyje, ir aš jame“ (Jn 6, 48–49.51.56).
Ši Jėzaus kalba apie jo kūną ir kraują, kaip valgį ir gėrimą, anuomet daugelį klausytojų papiktino, ir jie kalbėjo: „Kieti jo žodžiai, kas gali jų klausytis!“ (Jn 6, 60). Nuo to meto nemažai žmonių pasitraukė ir daugiau su Jėzumi nebevaikščiojo. „Tada Jėzus paklausė Dvylika: „Gal ir jūs norite pasitraukti?“ Simonas Petras atsakė: „Viešpatie, pas ką mes eisime?! Tu turi amžinojo gyvenimo žodžius“ (Jn 6, 67–69).
Evangelijoje ir Pirmajame laiške korintiečiams pasakojama, kaip Jėzus prieš savo kančią valgė su mokiniais vakarienę ir jos metu įsteigė Eucharistijos sakramentą: „Viešpats Jėzus tą naktį, kurią buvo išduotas, paėmė duoną ir, sukalbėjęs padėkos maldą, sulaužė ir tarė: „Tai yra mano kūnas, kuris už jus duodamas. Tai darykite mano atminimui.“ Taip pat po vakarienės jis paėmė taurę ir tarė: „Ši taurė yra Naujoji Sandora mano kraujyje. Kiek kartų gersite, darykite tai mano atminimui“ (1 Kor 11, 23–25).
Atkreipkime dėmesį, kad Jėzus, paliepdamas valgyti jo kūną ir gerti jo kraują, įsakė mokiniams tai daryti jo atminimui. Šį paliepimą šventai vykdė Jėzaus mokiniai ir bėgant amžiams tebevykdo Bažnyčia. Kiekvieną kartą, kai švenčiamos Mišios, yra konsekruojama duona ir vynas, kurie tampa Jėzaus Kūnu ir Krauju. Tai tikėjimo slėpinys.
Mūsų akys nemato to stebuklingo duonos ir vyno pasikeitimo į Kristaus Kūną ir Kraują, bet mes tikime Kristaus žodžiais ir vykdome, ką jis įsakė daryti jo atminimui. Visai nesvarbu, kur Mišios švenčiamos: ar katedrose, ar lageriuose bei Sibire, kaip tai darė mūsų kaliniai kunigai, Jėzus Mišių metu stebuklingai apsigyvena po trapiais duonos ir vyno pavidalais, kad pamaitintų mūsų dvasią ir kad turėtume jėgų savo žemiškoje kelionėje į Tėvo namus.
Šventąsias Mišias turime branginti labiau už didžiausius turtus ir mes tai darome sekmadieniais ar šiokiadieniais susirinkdami kaip bendruomenė į savo bažnyčias ir dalyvaudami Mišių šventime. Pilnutinai dalyvaujama tuomet, kai Mišių metu priimame šventąją Komuniją. Pasitikrinkime, ar sąmoningai švenčiame šį didžiausią tikėjimo slėpinį. Juk lengvai gali nutikti, kad tai darytume tiesiog iš įpročio, mažai susimąstydami, kad esame maitinami Kristaus Kūnu ir Krauju.
Švęsdami Kristaus Kūno ir Kraujo šventę, apmąstome šį tikėjimo slėpinį, kaip Dievas maitina mus Eucharistija – savo Kūno duona. Padėkokime Dievui už šią neįkainojamą dovaną.
