Kad nekiltų abejonių ir nebūtų kokių insinuacijų ir kaltinimų, pasakau iš karto – šį tekstą parašiau pats, savo pirštais paspaudžiau visus raidžių klavišus, sudėjau kablelius ir palikau tarpus. Rašiau, tiesa, kompiuteriu, bet tai juk seniai įprasta. Jokio dirbtinio intelekto, ar ko nors, kas tais žodžiais vadinama.
Dirbtinį intelektą vadina tokiu vardu visiškai neteisingai, bet neteisingas pavadinimas nėra pirmas kartas žmonijos istorijoje. Su dirbtiniu intelektu bendrauju seniai, beveik nuo tos dienos, kai jis pasirodė.
Dirbtinis intelektas dirba man daug ir produktyviai – verčia tekstus, rašo didelių straipsnių santraukas, iš storų knygų „išlesioja“ ir gražiai sudėlioja mane dominančias detales bei citatas, palygina skirtingų autorių pažiūras į tą patį reiškinį, formuoja duomenų lenteles ir grafikus… Pažaidžia sudoku ir paskaičiuoja optimaliausią maršrutą į darbą spūsčių metu. Dar daug ką padaro. Žinia, kartais suklysta ir „paklysta“, tačiau juk… klysti žmogiška, pasakytų. Bet nesako. Nesiteisina kaip koks žmogus, kuris niekada nekaltas, tik aplinka kalta.
Aš gi savo bičiulio (veikiau, tarno) autorystės taip pat nesišalinu, tad mudu abudu harmoningai gyvename savo kūrybinį gyvenimą. Iš tiesų, tai kūryba mano, o dirbtinio intelekto tik tarnystė. Jei tarnas darbštus, o ponas sumanus, viskas gerai, atvirkščiai – paskaitykite literatūros klasiką, pavyzdžių apstu…
Tačiau tačiau… Dirbtinio intelekto baimės šmėkla klaidžioja po Europą ir kur kas plačiau, dideles baimės akis matau ne vieno žmogaus veide, net jei tas veidas ir visai ne paikas. Akademikai ir profesoriai nuogąstauja, kad studentai kažką nusirašys, kažkas iš dirbtinio intelekto pasiglemš autorines teises; biurokratų būrys ima klykti iš skausmo, kad neteks darbo, nes jų sėdėjimą kontorose pakeis… robotai.
Šiose baimėse yra savotiško pavydo ir nepasitikėjimo savimi scenos. Pirmoji asociacija, ateinanti į galvą, yra pasaulį „apvertęs“ Johanneso Gutenbergo išradimas. Knygų spausdinimas (nuo žodžio „spausti“), atsirado taip, kad net nepatikėsite – iš aliejaus ir vyno spaustuvų, ant kurių po darbo likdavo sunkiai nuplaunamos dėmės. Matyt, tai ir buvo impulsas.
Knygų atsiradimas sukėlė daug pavojų: pavojus, kad išnyks garbinga knygų perrašinėtojų ir saugotojų profesija, pavojus, kad nebesukontroliuosi, kas ir kada, ką skaito – o tai jau pavojinga. Labai panašu į dabartį: nukentės tie, kurių protinis darbas ne toks jau ir protinis; nukentės tie, kurie mano esą tikrieji intelekto nešėjai ir saugotojai.
Taigi, mielieji, jeigu jus gali pakeisti mašina, apsičiupinėkite, gal patys jau esate mašinos, tik to dar sau neprisipažinote.
Vėliau atėjo laikai, kuomet manyta, kad dėl televizijos išnyks knygos, kad kompiuteris… Kai kas įvyko, kai kas neįvyko, bet geros knygos neišnyko, o geriems žmonėms kompiuteris ir internetas tik padeda. Sakoma, kad bėda ne ta, kad mašina tampa panaši į žmogų. Bėda ta, kad žmogus ima panašėti į mašiną ar tampa jos dalimi. Taigi, mielieji, jeigu jus gali pakeisti mašina, apsičiupinėkite, gal patys jau esate mašinos, tik to dar sau neprisipažinote.
Ne paslaptis, kad teko ir tenka bendrauti su moksleiviais, studentais ir jų mokytojais bei dėstytojais. Tenka pripažinti, kad čia pavydo ir panikos tikrai nestinga. Kaip įvertinsime mokinio ar studento žinias, jei jis pasinaudos tuo dirbtiniu intelektu? Kaip sutvarkysime tuos, kurie intelekto pagalba (o ne savo nuopelnais) taps išradėjais ar šiaip intelektualais?
Pirma – nepavydėkite, dirbtinis intelektas visai ne intelektas. Tai veikiau sumanus idiotas. Jo turtas žinios, bet ne išmintis. Išmintimi žinios tampa tada, kai jose atsiranda vadinamas žmogiškasis faktorius. Antra – mieliems mokslininkams (kai kas ir mane tokiems priskiria), teks suvokti, kad jie turi būti ne formaliai protingi, o žmogiškai išmintingi. Skirtumas – lyg tarp senos knygos perrašinėtojo ir naujos rašytojo. O studentus teks vertinti ne pagal tai, kaip jie geba popieriuje dėstyti dalykų esmes. Teks grįžti prie betarpiško bendravimo su kiekvienu iš jų ir tikrinti ne jų atminties ląstelių skaičių. Reikės tikrinti išmintį. Nelengva? Bet juk esate akademikai ir intelektualai ne tam, kad jums viskas būtų lengva.
Reikės tikrinti išmintį. Nelengva? Bet juk esate akademikai ir intelektualai ne tam, kad jums viskas būtų lengva.
O jei proto pasaulį pakeistų išminties pasaulis? Gal visai gerai būtų, net baisu įsivaizduoti, kaip gerai. Baimė keistis irgi yra baimė, ji savotiškai pamatuota.
Gali nutikti ir taip, kad pasirodysime sau pernelyg išmintingi, galintys ne tik kalnus kilnoti, bet keisti gamtos dėsnius. Tokių požymių, visi žinome, jau esama: vienas po kito griaunami fizikos ir biologijos dėsniai, juos ima keisti nutarimai ir politiniai sprendimai, kad gyvenime bus ne taip, kaip mokė protingi (ir išmintingi) mokslo klasikai.
Susigalvoti galima visko, bet, kaip teigė veikiau liūdnos nei šviesios ateities pranašas George Orwellas, jei jums dukart du yra penki, tai nė namo nepastatysite, nei su lėktuvu pakilsite. Šiame kontekste pastebėjau, kad dirbtinis intelektas yra tikras šaunuolis – jo „išmąstymai“ beveik visada remiasi patikrintomis mokslo žiniomis ir santykinai objektyvia istorijos traktuote.
Tad netrūksta dirbtinį intelektą kaltinančių rasizmais ir nacionalizmais, netrūksta verkiančių, kad dirbtinis intelektas nelaiko visuomenės progresu jokių ten Stambulo konvencijų, lyties keitimų, tautinių ir rasinių kvotų, nelaiko progresu kai vienas Žemės „galas“ šaldomas šildant kitą. Taigi, turi savo nuomonę apie progresą. O jei kas turi nuomonę, tai (dėmesio!!!), gali turėti ir kažkiek išminties…
Intelektui aišku, o ir mums turėtų būti aišku, kad tikrasis progresas yra ne technikos naujienos ir ne sukauptų žinių kiekis, o mūsų atsakomybė, mūsų moralė, mūsų išmintis, kuri kyla ne iš technologijų. Kyla iš tų trijų dalykų, kurios žino ir manasis dirbtinis pagalbininkas.
Anądien taip keistai paklausiau jo, ko labai protingam organizmui, lotyniškai Homo sapiens sapiens, reikia iki laimės. Gavau atsakymą, kad reikia tikėjimo, vilties ir meilės. Žinojau, nereikėjo ir klausti.
Suprantu, kad su dirbtiniu intelektu lengva nebus, tačiau jį sutramdyti galima.
Kur kas sunkiau bus kovoti su visiškai natūraliu žmogišku kvailumu. Jo ribos – kur kas toliau nei mokslo horizontai ar išminties gelmės. Va čia tai yra ko bijoti.
