Dovilas Petkus. B. Johnsono ir D. Trumpo faktorius arba kaip du žmonės keitė istoriją

2014 m. pristatydamas savo knygą „Čerčilio veiksnys. Kaip vienas žmogus lėmė istoriją“ Borisas Johnsonas teigė, kad būtent tokių politikų, kaip Vinstonas Čerčilis egzistavimas nulėmė, jog mes nebeturime tokių laikų, kuriuose reikėtų „naujų Čerčilių“.

Visgi, sveiko proto ribas pasiekusi ideologinė kova Vakaruose ir nuo Antro pasaulinio karo nematyta karinė agresija, kurią šiandien matome Ukrainoje, diktuoja, kad sunkūs laikai jau šalia vartų. Šis laikas sukūrė tokius politikus, kaip B. Johnsonas Britanijoje ar D. Trumpas kitapus Atlanto. Tai politiniai veikėjai, kurie jau pakeitė istorijos eigą, tik žvelgiant dabarties akimis mes dar negebame to įvertinti.

Abu politikai savo šalyse tapo labiausiai poliarizuojančiomis asmenybėmis. Po „Brexito” referendumo už Britanijos pasitraukimą agitavęs Borisas Johnsonas, anot apklausų, tapo tuo pačiu metu mėgstamiausiu ir nekenčiamiausiu politiku šalyje. D. Trumpas 2016 m. rinkimuose sukėlė bent pusės JAV valstijų neapykantą, tačiau surinko daugiausiai respublikonų balsų per visą rinkimų istoriją.

Abu lyderiai buvo pabrėžtinai antipolitkorektiški, kaltinami dėl savo pasisakymų apie LGBT asmenis, musulmonus ar kitas etnines mažumas, gėdinami dėl savo chaotiško asmeninio gyvenimo ir, be abejo, savo šukuosenų.

Tačiau asmeninio gyvenimo peripetijų, aštrių pokštų ar išvaizdos aptarinėjimo kakofonijoje nutylėti lieka fundamentalūs šių politikų pasiekimai, lemiantys, ir dar nulemsiantys, milijonų žmonių ateitį bei įspūdingos pergalės, suteikusios Vakarų demokratijai naują impulsą.

Privertė kapituliuoti Europos Sąjungą

2016 m. Britanijai svarstant apie pasitraukimą iš ES niekas nemanė, kad tai realu. Euroskeptikų lyderis N. Faragas rinkimų naktį net pripažino pralaimėjęs. Tačiau būtent Boriso Johnsono vaidmuo ir konservatorių rinkėjų balsai lėmė tiek Britanijos, tiek visos ES tolesnę ateitį.

2019 m. nebesugebėdami rasti kompromiso dėl pasitraukimo iš ES, britų konservatoriai nebeturėjo kito pasirinkimo, kaip tik kreiptis į „Brexito” kampanijai atstovavusį B. Johnsoną, raginant jį užimti premjero postą. Borisas ne tik padėjo laimėti užtikrintą daugumą išankstiniuose rinkimuose 2019 m. pabaigoje, tačiau ir pasiekė istorinį susitarimą su ES, priversdamas kapituliuoti visus Briuselio derybininkus.

B. Johnsono dėka britai gavo sutartį, pagal kurią, nors ir traukdamiesi iš ES ir nebūdami pavaldūs Briuseliui, vis tiek turės galimybę naudotis Europos rinkų privalumais. Briuselio biurokratų grasinimai sunaikinti Britanijos ekonomiką ir atskirti ją nuo ES rinkų baigėsi precedentu, demonstruojančiu, kad galima ir kitokia, ne tik vokiškai – prancūziška, sąjunga. Pasirodo, kad yra įmanoma tarpvyriausybiškumu ir laisva prekyba, o ne tik eurofondais ir Briuselio direktyvomis sukonstruota Europa. Borisas išsprendė tai, kas kitiems jo kolegoms atrodė neišsprendžiama, ir įžiebė diskusiją visoje ES, kokiu keliu toliau turėtų žengti Sąjunga. Pokytis, kuris nulėmė Jungtinės Karalystės likimą, dar daugybę metų veiks visos ES politiką.

Pasirodo, kad yra įmanoma tarpvyriausybiškumu ir laisva prekyba, o ne tik eurofondais ir Briuselio direktyvomis sukonstruota Europa.

Dar daugiau, Rusijai patikėjus, kad niekas Vakaruose neišdrįs padėti Ukrainai, B. Johnsonas sulaužė šį stereotipą, ir nuo pirmųjų karo Ukrainoje momentų principingai stojo Kijevo pusėn. Kai Prancūzijos ar Vokietijos lyderiai iki šiol dvejoja, kokią pagalbą suteikti kariaujančiai Ukrainai, britai pirmieji siuntė karinę pagalbą, apmokė ukrainiečių karius ir privertė likusį Vakarų pasaulį taikyti sankcijas V. Putino režimui.

Rusijai nepavyko vienu ypu okupuoti Ukrainos, o kad ir stringanti, bet, visgi, keliaujanti, parama Ukrainai leidžia kalbėti ne tik apie Rusijos invazijos stabdymą, bet ir galimą ukrainiečių pergalę ateityje.

Staigi B. Johnsono reakcija sutelkė Vakarus, padarė milžinišką įtaką Ukrainos žmonių likimui, apnuogino kitų europiečių veidus ir metė iššūkį visai V. Putino imperijai. Tikėtina, kad šio karo rėmuose B. Johsnono iškelti pasiūlymai dėl glaudesnio britų, skandinavų ir Vidurio Europos šalių bendradarbiavimo gynybos srityse taip pat suras savo vietą istorijoje.

Tikrasis D. Trumpo kadencijos palikimas

Kitapus Atlanto laimėjęs D. Trumpas taip pat, rodos, atliko tai, kas buvo neįtikėtina. Negrįžtami politiniai procesai, besikeičianti demografija ir naujojo pasaulio statyba rodė, kad tokiems kaip D. Trumpas vietos politikoje neatsiras.

Ir visgi D. Trumpas triumfavo, įrodydamas, kad išankstinės prognozės ar įsitikinimas apie politinį determinizmą nėra visagaliai. Ir tai buvo ne tik pergalė prieš „meinstryminę“ žiniasklaidą ar demokratų politinį elitą, bet ir pergalė atvėrusi kelią žmogaus gyvybės apsaugai.

„Roe prieš Wade’ą” sprendimo panaikinimas JAV Aukščiausiame Teisme, kuris išaiškino, kad nėra konstitucinės teisės į abortą, yra tikroji D. Trumpo pergalė, praėjus dvejiems metams po to, kai demokratų pastangomis klastojamuose rinkimuose jis buvo patrauktas iš prezidento posto.

D. Trumpo pastangos paskiriant net tris JAV Aukščiausiojo Teismo teisėjus leido iš naujo pažvelgti į žmogaus gyvybės apsaugą JAV, o kartu – ir visame pasaulyje. Valstijoms vėl sugrąžinta teisė nuspręsti, kaip jos traktuos žmogaus gyvybės apsaugą, o visame pasaulyje prasidėjo nauji maršai už gyvybę.

Nuo 1973 m. trukusi kova už gyvybę savo atomazgą pasiekė tik dabar – po penkių dešimtmečių – ir lemtingą rolę čia suvaidino D. Trumpas. Jo politinis palikimas pakeitė istorijos vagą net ir tada, kai jo prezidento poste jau nebuvo. Politiniai pokyčiai, po to, kai tavęs nebėra politikoje, yra neabejotinai geriausias įvertinimas lyderiams.

B. Johsnonas ir D. Trumpas privertė vėl tikėti, kad Vakarų civilizacija dar gyva, ji kaunasi už savo išlikimą, gali duoti atkirtį agresoriams, o politikoje viskas kinta. Jeigu daugelyje kitų Vakarų pasaulio šalių esminiai pokyčiai atrodo nebeįsivaizduojami, anglosaksų pasaulis pastaraisiais metais įrodė, kad baltos vėliavos Vakaruose iškelti dar nereikia. Jeigu visa kontinentinė Europa yra tiesiog persismelkusi nuobodaus politinio konformizmo, į partines viršūnes deleguojančio beveidžius funkcionierius, britai ir amerikiečiai vis dar turi asmenybių, keičiančių istoriją.

Tiesa, poliarizuojantys lyderiai paprastai nebūna apdovanojami ilgais valdymo metais. Juodosios technologijos rinkimuose arba partinės sąmokslo teorijos neretai patraukia juos iš postų anksčiau laiko. Bet liūdėti dėl to neverta, reikia džiaugtis, kad šiais sunkiais laikais tokie žmonės atsirado, padarė mūsų politiką kur kas įdomesne ir pakeitė istorijos eigą. Yra istorijos stebėtojai ir yra istorijos iešmininkai, kuriais pastaraisiais metais tapo B. Johnsonas ir D. Trumpas.

Ir kas galėtų paneigti, kad tai – paskutinis šių politikų akordas. Stebint demokratų partijos politinį bankrotą ir jų prezidento J. Bideno protinę demenciją, vis daugiau kalbama apie D. Trumpo sugrįžimą 2024 m. Jungtinėse Valstijose. Klausimas kyla ir ar britų konservatoriai, dabar entuziastingai besimatuojantys išversto lyderio batus, ateityje vėl neatsigręš į Borisą darkart, kuomet politinės įtampos taps didesnės už juos pačius.

V. Čerčilis pralaimėjo rinkimus iškart po Antrojo pasaulinio karo, nors karą laimėjo. Ir į premjero postą 1940 m. Vinstonas atėjo praėjus keliems dešimtmečiams po to, kai buvo politiškai palaidotas po nesėkmingos britų invazijos Dardanelų sąsiauryje Turkijoje. Atsitraukę nuo dabarties triukšmo ir pažvelgę iš toliau, galime konstatuoti, kad mūsų laikmetyje irgi netrūksta didžiūnų. Laikai išties sudėtingi, tad galime neabejoti, jie vėl pareikalaus Boriso, Trumpo arba tokių, kaip jie.

7 KOMENTARAI

Būtume dėkingi, jei mus paremtumėte
Exit mobile version