Česlovas Iškauskas. Antilietuviškos tiesos ieškotojai

ŠaltinisVORUTA

Tiesa yra neginčijamas gėris. Tačiau tiesa, kaip tas nelemtas koronavirusas, turi įvairias atmainas, iškreipiančias pagrindinį tiesos sakymo tikslą – atskleisti visapusišką asmenybę, istorinį faktą, kiek įmanoma, išvengiant subjektyvumo ir kažkieno interesų raiškos.

Jau keleri metai tokia tariama tiesa stimuliuojama ir žinomo antisovietinio rezistento, garsaus kovotojo su okupaciniu režimu Jono Noreikos – generolo Vėtros atžvilgiu. Nesiimu priminti visos šios „bylos“ istorijos, bet vėl prie jos grįžti paskatino vienas įvykis.

Spalio pabaigoje Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejuje vyko knygos „Nacio anūkė: kaip aš sužinojau, kad mano senelis — karo nusikaltėlis” (The Nazi’s Granddaughter: How I Discovered My Grandfather was a War Criminal) pristatymas bei diskusija. Ši Čikagoje gyvenančios lietuvių kilmės amerikiečių pedagogės, žurnalistės ir rašytojos Silvijos Foti (Silvia Foti, mergautinė Kučėnaitė) knyga lietuvių kalba bus pristatyta 2022 m. vasario mėnesį vyksiančios Vilniaus Knygų mugės metu atnaujintu pavadinimu „Vėtra lietaus šalyje”.

Knygos „Nacio anūkė: kaip aš sužinojau, kad mano senelis — karo nusikaltėlis” viršelis / Voruta.lt nuotr.

Renginyje dalyvavo pati knygos autorė. Kaip teigiama muziejaus pranešime spaudai, ji „pristatė skaudžią asmeninę patirtį tyrinėjant savo senelio, generolo Jono Noreikos-Vėtros veiklą bei atrastus kolaboravimo su nacistiniu okupaciniu rėžimu Lietuvoje faktus. Autorė atvirai išdėstė savo požiūrį į senelio vykdytą nusikalstamą veiklą ir apgailestavo, kad Lietuvoje jis vis dar yra pristatomas kaip sektinas pavyzdys ir herojus.“

Diskusijoje dalyvavo nedaug žmonių, tarp jų buvo ir Nepriklausomybės Akto signataras, Tarptautinės komisijos nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams tirti pirmininkas Emanuelis Zingeris, Tarptautinės komisijos nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams tirti direktorius Ronaldas Račinskas bei Vilniaus universiteto profesorė dr. Jurgita Verbickienė bei Užsienio reikalų ministerijos Komunikacijos ir kultūrinės diplomatijos departamento direktorius ambasadorius Marius Janukonis.

Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky diskusijos metu spėjo pasiskųsti: „Net neabejoju, kad nors žiniasklaida ir nesusidomėjo šia diskusija, bet po šio renginio išgirsime daug kritiškų vertinimų iš čia nebuvusiųjų. Bet daug kartų jau esu sakiusi ir pakartosiu darsyk: Lietuvos vardą teršia tie, kurie slepia tiesą, o ne tie, kurie kalba tiesą. Ir, žinant p. S. Foti knygos istoriją, tikrai reikia turėti labai daug drąsos ir nuoširdumo apie artimą savo šeimos narį, apie savo senelį, parašyti tiesą, kuri tokia ir nemaloni ir pribloškianti. Tad galime ir privalome už tai padėkoti”.

J. Noreikos vaikaitę piktina, kad J. Noreiką dalis Lietuvos visuomenės vis dar garbina kaip herojų – jo vardu yra pavadinta mokykla gimtuosiuose Šukionyse, čia yra ir jo vardu pavadinta gatvė, keliuose miestuose kabo jam skirtos atminimo lentos. Beje, kaip rašo istorikai, būtina pabrėžti, kad S. Foti motina dr. Dalia Noreikaitė-Kučėnienė, profesionali mokslininkė – tyrinėtoja, knygų autorė, surinkusi medžiagą ir pradėjusi rašyti monografiją apie savo tėvą (dėl ankstyvos mirties darbo užbaigti nespėjo), buvo visiškai priešingos nuomonės, negu tą medžiagą paveldėjusi jos dukra.

F. Kukliansky ir S. Foti Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejuje / J. Česnavičiaus nuotr.

Dar 2019 metais Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centras (LGGRTC) sulaukė nuožmios kritikos dėl dviejų paskelbtų dokumentų apie J. Noreikos veiklą. Juose centras teigė, esą J. Noreika nežinojo apie žydų žudynes, okupacinis nacių režimas Lietuvoje buvo unikalus, o pats J. Noreika prisidėjo prie žydų gelbėjimo. Jis pridūrė, kad S. Foti pateikti vieno išeivijos lietuvio prisiminimai neatitinka istorinių faktų, o „nacių okupacinei valdžiai nepavyko įtraukti J. Noreikos į Telšių aps. Plungės vls. vykusią žydų naikinimo operaciją“.

S. Foti kritikos J. Noreika sulaukė ir dėl 1933 m., dar jam būnant jaunam, vos 23-jų Lietuvos armijos karininkui, parašytos brošiūros „Pakelk galvą, lietuvi“, kurioje randame ne tik antisemitizmo ir pataikavimo į valdžią Vokietijoje atėjusiam Hitleriui apraiškų, bet ir, pavyzdžiui, raginimų lietuvių jaunimui mokytis, plėsti lietuvišką prekybą, gerinti žemės ūkį ir neparduoti žemės svetimtaučiams. Bet štai prie čikagietės prisijungė ir holokaustą Lietuvoje tyręs vokiečių istorikas Christophas Dieckmannas (beje, prieš mėnesį viešėjęs Lietuvoje Vilniaus universiteto kvietimu), kuris interviu LRT.lt rėžė be užuolankų, kad J. Noreika buvo fašistas, ir nėra ženklų, kad būtų priešinęsis holokaustui.

pagrindinIS tiesos sakymo tikslAS – atskleisti visapusišką asmenybę, istorinį faktą, kiek įmanoma, išvengiant subjektyvumo ir kažkieno interesų raiškos.

Kiek anksčiau prie šios kompanijos prisijungė ir Pietų Afrikoje įsikūręs ir Los Andžele gyvenantis litvakas Grantas Arthuras Gochinas, kuris 2018 m. centrui nusiuntė „Užklausą dėl Jono Noreikos nusikaltėlių gaujos”. Visiems jiems centro istoriko Arūno Bubnio paviešinti KGB dokumentai, kad „KGB įrašuose nėra duomenų, jog Jonas Noreika būtų susijęs su žydų tautybės asmenų žudymu”, pasirodė nieko verti. Mėgindamas paspausti Lietuvą, G. A. Gochinas kelis kartus apskundė LGGRTC, bet teismas šiuos skundus atmetė. Kartu centras, radęs naujų istorinių šaltinių, pažymoje paskelbė, kad J. Noreika aktyviai prisidėjo prie Lietuvos žydų gelbėjimo ir kad jis laikytinas antinacinio pasipriešinimo dalyviu nuo pat savo darbo Šiaulių apskrities viršininku pradžios.

Atrodo, kad žydų aktyvistams palankios tiesos paieškos turėtų liautis, tačiau jie neatlyžta. Štai sausio pabaigoje S. Foti respektabiliame Amerikos laikraštyje „The New York Times“ paskelbė straipsnį apie savo senelį, kurį išvertęs noriai persispausdino „Lietuvos rytas“. Kažkodėl ji pamiršo paminėti kunigo Jono Borevičiaus paliudijimus JAV teisme, duotus 1986 m., kuriuose dvasininkas prisimena J. Noreikos prašymą padėti Šiaulių gete esantiems žydams.

Jonas Noreika-Generolas Vėtra / Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro nuotr.

Dergti Generolo Vėtros atminimą padeda ne tik visas tuntas žydų veikėjų Lietuvoje bei užsienyje, bet ir kai kurie istorikai bei politikai. Antai, pamenu dar 2018 m. spalį transliuotą TV laidą, kurioje Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto docentas Norbertas Černiauskas, remdamasis jauno Lietuvos kareivio atsišaukimu „Pakelk galvą, lietuvi“, pylė apibendrinimus, jog tai apskritai rodė lietuvių neigiamą požiūrį į žydus.

Semitiniai radikalai, pasinaudodami miglotais, dažnai dar neatskleistais istorijos tarpsniais, plečia kampaniją prieš Lietuvą.

Grupė Lietuvos Sąjūdžio, kalinių ir tremtinių organizacijų veikėjų 2019 m. gegužę pasirašytame viešame laiške pastebėjo, kad dirva Lietuvos laisvės kovotojų, paaukojusių savo gyvybes už Tėvynės laisvę, šmeižimui rengiama labai kryptingai. Skandalingai pagarsėjęs Rūtos Vanagaitės ir Efraimo Zurofo duetas, valstybei paskelbus 2018 metus Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio Ginkluotųjų pajėgų vado Adolfo Ramanausko-Vanago metais, bandė sumenkinti jo šviesų atminimą. Tik LGGRTC dėka, suradus išniekintus palaikus, padedant pilietinei visuomenei, pavyko apginti jo garbingą vardą ir deramai su valstybės pagarba iškilmingai palaidoti. Šio laiško signatarai primena, kad nėra atsitiktinumas, jog būtent 2019 m. Vasario 16-ąją Nacionalinė literatūros ir meno premija buvo įteikta rašytojui Mariui Ivaškevičiui, romane „Žali“ išsityčiojusiam ne tik iš partizanų vadovo Jono Žemaičio-Vytauto, kankinto ir sušaudyto Maskvoje, bet ir iš viso Lietuvos partizaninio judėjimo atminimo.

Liberali Lietuvos valdžia, o ir pats Prezidentas, nuolaidžiai stebi antirezistencinių aistrų kurstymą. Dar to betrūktų, kad aukščiausi šalies pareigūnai priimtų ir spaustų ranką mūsų šalyje šmirinėjantiems antilietuviško judėjimo propagandistams. O gal mes daug ko dar nežinome?

3 KOMENTARAI

Būtume dėkingi, jei mus paremtumėte
Exit mobile version