Br. Jokūbas Marija Goštautas OP. Malda už mirusius

Kai gyvenau Romoje, vienas brolis papasakojo tokią istoriją. Kartą jis vaikščiojo garsiosiose Campo Verano kapinėse. Tam tikromis dienomis, kai jos nėra labai gausiai lankomos, tai labai rami vieta pasivaikščioti. Bevaikščiodamas jis sutinka senyvą vyriškį ir jo klausia: „Ar atėjote pasimelsti už savo mirusiuosius?”. Jis atsako: „Mes turime melstis už gyvuosius, mes čia vargstame, o mirusiems viskas gerai!“ „Iš kur žinote, kad jiems viskas gerai?” „Tai aišku! Jie išėjo ir nė vienas iš jų negrįžo, vadinasi, jiems viskas gerai“. Senukas garsiai nusijuokė iš savo paties pokšto ir nuėjo savo keliu.

Tačiau jei rimtai apie tai pagalvosime, kas yra malda už mirusius? Net tie, kurie nelanko bažnyčios, mirusiųjų dieną eina į kapines ir bent jau padaro kryžiaus ženklą prie savo mirusiųjų kapų. O kai kas nors nebemoka melstis, bent jau paprašo kito, kad pasimelstų bažnyčioje, arba, kaip kad dažniausiai girdime, „užprašo Mišias“ pas kunigą. Atrodo, kad krikščioniškos laidotuvės ir mirusiųjų minėjimai yra paskutinis ryšys, kuris juos dar laiko pririšęs prie Bažnyčios.

Tačiau laidotuvių apeigos skirtos ne tik krikščionims. Jau ikikrikščioniškais laikais buvo praktikuojami tam tikri papročiai, kurie buvo laikomi šventais, pavyzdžiui, mirusįjį nuplauti, aprengti šventiniais drabužiais ir su žibintais surengti procesiją, kai mirusysis buvo vežamas laidoti. Krikščionys kai kuriuos iš šių papročių išsaugojo, suteikdami jiems naują prasmę, o kitus tiesiog pakeitė. Pavyzdžiui, moterų raudas dėl mirusiojo pakeitė psalmių giedojimas, rožinio kalbėjimas ar giedojimas, Žemaitijoje per šermenis yra giedami “Žemaičių Kalvarijos Kalnai”…

Aplink Viduržemio jūrą gyvenančios tautos rengdavo laidotuvių vakarienes ne iš karto laidotuvių dieną, o po trijų, septynių ar trylikos dienų. Pagonys tam priskirdavo savą prasmę: nematomu būdu kviesdavo mirusįjį paskutinį kartą valgyti su savaisiais. Krikščionys šiose vakarienėse, vadinamose “refrigerium”, įžvelgė būsimo dangiškojo stalo Dievo puotoje simbolį. Kad pagonys per tokias vakarienes ne visada elgdavosi garbingai, galima spręsti iš to, jog Milane šventasis Ambraziejus, gyvenęs IV amžiuje, uždraudė šį paprotį. Kai kuriose šalyse vis dar gyvuoja paprotys per laidotuves kaip amžinosios laimės įvaizdį įdėti į karstą sumuštinių ir bandelių.

Kai pagalvojame apie šiuos archajiškus laidotuvių papročius, visada kyla abejonių. Ar tai buvo maldos, paprasti prisiminimai, ar prietaringas noras bendrauti su mirusiaisiais? Tai ne visada aišku. Egipte ir Afrikos liaudies papročiuose buvo praktikuojamos tam tikros maldos. Filosofas Platonas manė, kad jos visiškai nenaudingos. Anot jo, mirusieji išsivadavo iš kūno svorio, yra palaiminti ir kviečia mus sekti paskui juos – lygiai taip pat po mirties išsilaisvinti ir nebegrįžti į „kūno pančius“.

O kaip yra Šventajame Rašte? Senajame Testamente žinome tik vieną tekstą apie maldą už mirusiuosius – antrojoje Makabiejų knygoje (12, 38-46), kur skaitome, kad Judas Makabiejus liepė surinkti mirusiuosius ir palaidoti juos šeimos kapuose. Tuomet jis surengė rinkliavą, kurioje surinko apie du tūkstančius drachmų sidabro, kurias nusiuntė į Jeruzalę, kad būtų atlikta išperkamoji auka nuodėmėms atleisti.

Krikščionys taip pat pradėjo melstis už mirusiuosius. Tačiau jie aukojo ne Senojo Testamento auką, o Eucharistiją, Mišias. Šiandien mes galbūt tai pamirštame ir galvojame, kad piniginė auka už Mišias ir yra ta išperkamoji auka, tačiau prasmė yra būtent pačios Mišios. Iš Tertulijono sužinome, kad per liturgiją buvo vardijami mirusieji. Nebuvo žinoma, kaip ši malda padėdavo mirusiesiems. Tačiau nuo pat pradžių žmonės buvo įsitikinę, kad sielos apvalymas nesibaigia paskutinio atodūsio akimirką. Perėjimas iš šio gyvenimo į amžinybę yra svarbus mūsų egzistencijos etapas. Šventasis Grigalius Didysis moko, kad tikinčiųjų maldos sutrumpina apsivalymą, t.y. Skaistyklą, šio perėjimo metu.

nuo pat pradžių žmonės buvo įsitikinę, kad sielos apvalymas nesibaigia paskutinio atodūsio akimirką.

Šių maldų galia slypi vienybėje su Kristaus auka, kuri nuplauna, nuskaistina blogio ir nuodėmės pažymėta mūsų prigimtį. Štai kodėl IV a. buvo įvestas paprotys, kai tik įmanoma, mirštančiajam duoti šventąją Komuniją. Nikėjos Susirinkimas 325 m. šiai komunijai įvardyti suteikė pavadinimą “viaticum” – dovana keliui. Pamaldieji kartais persistengdavo, duodami mirštančiajam šventąją Komuniją net kelis kartus per dieną, kad šis mirtų su ostija burnoje, panašiai kaip pagonys, kurie mirusiajam į burną įdėdavo monetą Keltininkui, kad šis būtų perkeltas į mirusiųjų karalystę. Tačiau krikščionys tiki, kad eucharistinė duona tarnauja perėjimui ne į mirusiųjų, o į gyvųjų karalystę – ji užtikrina, kad tas, kuris yra regimai miręs, grįš prisikėlęs su Kristumi.

Kokią išvadą darome? Krikščioniškos maldos už mirusiuosius nėra atsisveikinimo maldos, jos išreiškia būsimą susitikimą, ne paskutinis „sudiev“, bet „iki pasimatymo“. Todėl rekomenduojama, kad laidotuvių apeigos neturėtų pernelyg gedulingo aspekto. Bizantiškos liturgijos apeigyne rekomenduojami balti kunigo drabužiai. Po Vatikano II Susirinkimo liturginėse instrukcijose rekomenduota naudoti violetinę spalvą, naudojamą per adventą ir gavėnią – atgailos simbolį. Negalime išleisti iš akių, kad mirtis yra nuodėmės pasekmė ir sukelia liūdesį mirusiojo artimiesiems. Tačiau atgaila įveikia nuodėmę ir jos padarinius. Todėl ji taip pat yra paguodos išraiška. Kai kur Rytų bažnyčiose yra įvestas paprotys po užtarimo Mišių už mirusiuosius giedoti Velykų Aleliuja kaip būsimojo prisikėlimo viltį.

Su šia gražia religine atmosfera nesiderina teatrališkos frazės ir pompastiški pamokslai. Laidotuvės ir Mirusiųjų diena yra geriausia proga išpažinti savo krikščioniškąjį tikėjimą kryžiumi ir amžinojo gyvenimo viltį.

Amžinąjį atilsį duok mirusiems, Viešpatie, ir amžinoji šviesa jiems tešviečia!

Būtume dėkingi, jei mus paremtumėte
Exit mobile version