Tolerancijos trūkumą pabrėžiantys aktyvistai save pristato kaip itin supratingus, empatiškus žmones, kurie kovoja prieš tuos, kuriems, esą, tokių savybių trūksta. Tačiau po „love is love” ir „tilpsime visi” slepiasi radikali moderniosios kairės ideologija, realybėje neturinti jokios atjautos ar pakantumo kitaminčiams. Kuo tokios tolerancijos reikalavimai baigiasi galėjome įsitikinti praėjusią savaitę JAV, nužudžius Charlie Kirką.
Po tolerancijos burtažodžiu besislepianti kairioji ideologija lengvai randa kelią į politines organizacijas, mokyklas, būrelius. Mokyklose skelbiamos tolerancijos dienos ar net savaitės. Atjautos vardu vaikai iš mokesčių mokėtojų kišenės auklėjami pritarti gėjų santuokoms, masinei imigracijai, tautiškumą keičiančiam globalizmui. Bandantys tokį procesą stabdyti ar jį kvestionuoti apšaukiami tolerancijos priešais.
Jeigu prieš gerą dešimtmetį tolerancija reikalavo ignoruoti savo įsitikinimus, kai jie prasilenkia su kairiųjų reikalavimais – nekritikuoti gėjų santuokų, net jei esi įsitikinęs, kad šeima gali būti tik tarp vyro ir moters arba ignoruoti masinę imigraciją nepaisant to, kad nori gyventi homogeniškoje visuomenėje, tai šiandien tolerancija tiesiog užčiaupia, o jei tu neužsičiaupi – žudo.
„Cancel culture” arba lietuviškai „atšaukimo kultūra” yra Vakaruose užgimęs ir suklestėjęs reiškinys, kai žmonės už išsakytą „neteisingą“ nuomonę pašalinami iš darbo ar verslo santykių, taip pat iš viešojo gyvenimo, jeigu yra jo dalyviai. Dėl savo politiškai nekorektiškos nuomonės verslininkai praranda partnerius ir užsakymus, darbuotojai – darbo vietas, menininkai – užsakymus, o viešieji asmenys – medijų eterį.
Atšaukimo kultūros esmė – sukelti baimės atmosferą. Konkretus pašalinamas asmuo nėra jos galutinis taikinys. Galutinis taikinys yra kiti „neteisingai“ mąstantieji, kurie turi susiprasti ir susipranta, kad, jeigu neteisingai kalbės, sulauks tokio paties likimo – pašalinimo.
Dėl savo politiškai nekorektiškos nuomonės verslininkai praranda partnerius ir užsakymus, darbuotojai – darbo vietas, menininkai – užsakymus, o viešieji asmenys – medijų eterį.
Akivaizdu, kad šiuolaikinė tolerancija įkvėpimo semiasi tikrai ne iš liberalų manifestų, bet neomarksistų terpės. Praėjusio amžiaus septintajame dešimtmetyje, marksistas Herbertas Marcuse‘as parašė nepaprastai įtakingu tapusį veikalą „Represyvi tolerancija“.
Jame jis teigė, kad įprasta tolerancija, leidžianti kalbėti visiems ir gerbianti visas nuomones, yra represyvi, nes įtvirtina esamus galios santykius ir nepadeda iškilti iki šiol marginalizuotoms idėjoms.
Tikroji tolerancija (!) privalo aktyviai tildyti dominuojančias pažiūras (tradicinė šeima, homogeniška visuomenė) ir padėti iškilti naujoms (gėjų santuokos, multikultūralizmas).
To reikia, nes tik taip naujosios normos gali iškilti, įsitvirtinti ir išstumti tas, kurios amžiais buvo laikomos savaime suprantamomis tiesomis. Tai taikyta pirmiausiai moralės normoms, požiūriui į šeimą, gyvybę, kontracepciją, tautinę ir rasinę įvairovę JAV.
Įvykiai už Atlanto mums yra įspėjimas kaip toli gali nueiti šie radikaliosios tolerancijos siekiai. Todėl likti abejingais politikai ir tam, kas vyksta mūsų švietimo sistemoje yra tiesiog savižudiška. Kai kitą kartą jums bus kalbama apie toleranciją, atsiminkite vilką ėriuko kailyje.
