Vasara yra skaitymo metas. Dėl šviesos, temperatūros ir kiek lėtesnės gyvensenos šis laikas tam tinkamiausias. Savo miestelyje turiu gal tris skaitymo vietas kur, progai pasitaikius, ganau juodas avis urbanistinėse pievose.
Dažniausiai tai knygos, bet literatūrinė spauda savaip žavi. Analoginė žiniasklaida (šiuo atveju kultūrosklaida) yra nuostabus atavizmas be kurio visuotinis kvailėjimas dar greičiau užkariautų piliečių smegenis. Šią „atgyveną“ reikia tausoti, puoselėti ir mylėti. Kad tie, kurie vis dar skaito tekstus popieriuje, išliktų kaip lėtoki mąstantys dinozaurai mitresnių ir ėdresnių roplių apsuptyje.
Toliau itin subjektyviai įvertinsiu popieriuje spausdintus leidinius, kurie galėtų tapti vasarotojo palydovais nekvailėjant prie upės, ežero ar kokio vandenyno. All inclusive (angl. viskas įskaičiuota) kelionė pilnutinė tik tuomet, kai „įskaičiuotas“ ir skaitymo malonumas.
„Kultūros barai“ vasarai, ko gero, nelabai. Kartais skaitau, bet tai išimtiniai atvejai, kai sužinau, jog esama kažko įdomaus. Akademiniai literatūrologiniai tekstai ir kita itin specializuota rašliava glaudėmis apsitempusiam ponui ar maudymosi kostiumėliu kerinčiai poniai netinka. Arba tik iš dalies.
Suprasdamas, kad provokuoju ir sąmoningai nusikalbu, švelninu situaciją: puikus leidinys, tik skaitau retokai, nes jis skirtas tiems, kurie gyvena tekstais. Mano pasaulis kiek kitoks ir tekstai nuolat įgauna vaizdo, garso ar jausmo išraišką.
„Šiaurės Atėnai“ — pirmoji ir, įtariu, paskutinė meilė. Kaip pradėjau nuo atsiradimo, taip ir varau iki šiol. Suprantama, šio leidinio antrojo aukso amžiaus jau vargu bau ar sulauksime (publikavosi Gintaras Beresnevičius, Sigitas Geda, Giedra Radvilavičiūtė, Gintarė Adomaitytė ir t.t.), bet tai nereiškia suprastėjimo.
Labai patiko buvusios redaktorės Giedrės Kazlauskaitės parenkami tekstai. Esu veik radikalus dešinysis, tad Šatėnus tuo metu skaitydavau dėl nuosaikaus kairuoliškumo. Tikras malonumas, kai jauti jog protingėji, nes kitu atveju tokių tekstų tiesiog nepaimtum į rankas. Dabartinė leidinio kryptis kiek pasikeitė, bet vistiek fainai skaitosi.
Minusas — tai laikraštis. Vėjui pučiant nepatogu. Bet kai jį skaičiau traukinyje net kelis kartus buvau fotografuojamas. Pasijutau it koks britų džentelmenas. Atsilikėlis dinozauras pačia geriausia prasme.
„Nemunas“ yra pirmasis rimtas kultūrinis leidinys, kuris krito į akį dar mokykloje. Ten publikuotas fotomenas išgraužė smegeninėje skylę, kuri peršti iki šiol. Galiu prisiekti, kad šį žurnalą ne kartą pirkau už tėvų duodamus pinigus pietums mokykloje. Suprantama, dėl neregėtų nuogų moterų, kurios anuomet gan gausiai blizgėjo leidinio puslapiuose.
Tai tobulas leidinys vasarai: patogus, iliustruotas, stipriai intelektualus ir tuo pat metu neperspaustas specializuotais tekstais. Mūsų miestelio gyventojai jį turėtų prenumeruoti iš solidarumo. Kaunas be „Nemuno“ it Kaunas be Nemuno.
„Metai“ — dar viena meilė. Kokybiški publicistiniai tekstai ir gerų romanų ištraukos yra šio žurnalo vertė. Poezijos rasite saikingai, bet dėl kokybės neabejokite. Baisiai patogus leidinys: forma kaip knygos, gali skaityti bet kur, net pučiant uraganui. Storas, tad ir sueis už knygą. „Literatūra ir menas“ niekaip nelimpa. Ir taip galvojau, ir anaip. Skaičiau ir išsimiegojęs, ir bemiegis – ne mano. Tik dabar, rašydamas šį tekstą, supratau kodėl. Ten nemažai rašoma apie teatrą. Kam jis – teatras – įdomus, imkit ir skaitykit.
„Naujasis Židinys–Aidai“ taip pat priklauso tai leidinių grupei, kuriuos skaitau nuo jaunumės. Solidus, patikimas ir be įkyrumo krikščioniškas. Jį rekomenduoju vasarotojams „prie tikėjimo“. Rasite visko. Šią vasarą į pliažą jo neimsiu, nes norisi kažko naujo, netikėto, tiesiog naujų autorių. Tai rudens žurnalas.
Bet iki jo dar toli. Pats laikas ką nors paskaityti.
