Prancūzijoje fiksuojamas augantis išpuolių prieš krikščionis ir jų maldos vietas skaičius kelia vis didesnį susirūpinimą. Pastarosiomis savaitėmis šalyje registruoti fiziniai išpuoliai prieš kunigus, grasinimai padegti bažnyčias, šventovių išniekinimai ir vandalizmas – visa tai kai kurie komentatoriai vadina vis stiprėjančios „krikščionofobijos“ apraiškomis.
Vienas ryškiausių atvejų įvyko gegužės 10 d. vakare Monfavės mieste, netoli Avinjono. Po vakaro Mišių į vietinę bažnyčią atėjo apie dešimties jaunuolių grupė, tariamai išreiškusi norą pasikrikštyti ar apsilankyti bažnyčioje. Tačiau patekę vidun, jie pradėjo šaukti užgaulias frazes apie krikščionybę, skandavo „Alahu Akbar“ ir grasino sugrįžti bei padegti šventovę. Kunigas Laurent‘as Millanas apie incidentą pranešė policijai, o sekmadienio Mišių metu bažnyčią saugojo pareigūnai.
Tai nebuvo pirmas incidentas tame pačiame mieste – prieš kelias dienas grupė asmenų jau buvo įsiveržusi į parapijos susirinkimą, šaukė ir trankė į langus. Kunigas pabrėžė, kad išpuoliai nebuvo asmeniški, bet nukreipti prieš katalikų tikėjimą.
Tuo pačiu laikotarpiu visoje Prancūzijoje fiksuoti ir kiti išniekinimai. Naktį iš gegužės 4 į 5 d. Sent Ekiulfe (pietų Prancūzijoje) įsilaužta į bažnyčią – buvo išplėštas tabernakulis, pavogta Švenčiausioji Eucharistija. Diocezijos vyskupas François Touvet šį veiksmą pavadino sąmoningu šventvagystės aktu. Dar keli vandalizmo atvejai užfiksuoti Morepase, Renuose, Normandijoje ir Paryžiuje, kur vyras su peiliu įėjo į bažnyčią likus kelioms minutėms iki Mišių pradžios. Laimei, policija sureagavo laiku ir niekas nenukentėjo.
Kovo mėnesį Kambrė mieste du užpuolikai sumušė ir apiplėšė 96 metų kunigą – jį surišo, atėmė liturginius indus ir meno kūrinį. Balandžio 18-ąją, Didįjį penktadienį, Lizjė ir Taraskono miestuose du kunigai buvo fiziškai užpulti. Vienam grasinta, kitam – suduota antausis.
Nepaisant augančio išpuolių skaičiaus, dauguma jų aptariami tik vietos ar konservatyviose žiniasklaidos priemonėse. Vidaus reikalų ministras Bruno Retailleau, atsakingas ir už religijų klausimus, kol kas viešai šių išpuolių nekomentavo.
Tyrimų duomenimis, 2024 m. 31 % visų religijos pagrindu padarytų nusikaltimų Prancūzijoje buvo nukreipti prieš krikščionis. Antisemitiniai incidentai sudarė 62 %, o antimusulmoniški – 7 %. Užfiksuota, kad krikščioniškų maldos namų padegimų skaičius išaugo nuo 38 atvejų 2023 m. iki 50 atvejų 2024 m. – tai 30 proc. augimas. Nors dalis jų įvyko Prancūzijos užjūrio teritorijoje Naujojoje Kaledonijoje, dauguma incidentų užfiksuoti žemyninėje Prancūzijoje.
Vienas iš ryškiausių išpuolių prieš krikščionišką paveldą įvyko kovo mėnesį pietvakarių Prancūzijoje esančiame kaimelyje. Ten per vieną naktį buvo apgadintos 58 kapavietės, bažnyčios durys ir Pirmojo pasaulinio karo atminimo paminklas. Užrašai arabų ir prancūzų kalbomis skelbė: „Pakluskite Alahui“, „Linksmų Ramadano švenčių, nemusulmoniai“, „Prancūzija jau priklauso Alahui“, „Koufars“ (netikintieji) ir „Ramadan Mubarak“.
Nors Avinjono arkivyskupas François Fonlupt pabrėžė, kad dalis šių išpuolių gali būti susiję su socialine atskirtimi ir skurdu, kai kurie komentatoriai kritikuoja tokį aiškinimą, laikydami tai bandymu pateisinti nusikalstamus veiksmus.
Ši situacija dar labiau komplikuojama didėjančios migracijos iš Afrikos Šiaurės ir pietinės dalies. Pasak naujausio žvalgybos pranešimo, tiek legali, tiek nelegali migracija pasiekė rekordinius rodiklius. Dėl šių aplinkybių Prancūzijoje stiprėja religinė įtampa, visuomenės poliarizacija ir nuogąstavimai dėl krikščionių saugumo.
Tuo metu prezidentas Emmanuelis Macronas, reaguodamas į kitą incidentą – musulmono nužudymą prie mečetės netoli Nimo, pareiškė: „Rasizmui ir neapykantai dėl religijos Prancūzijoje nėra vietos. Religijos laisvė negali būti pažeidžiama.“ Tačiau tokios deklaracijos, pasak kritikų, lieka selektyvios ir ne visada taikomos krikščionių atžvilgiu.
Šie faktai kelia klausimą: ar Prancūzijoje susiduriama su augančia „krikščionofobija“? Pasak „Got Questions“ analizės, šis terminas reiškia ne baimę, o neapykantą, priešiškumą ar panieką krikščionims ir jų įsitikinimams, dažnai pasireiškiančią pašaipomis, marginalizacija ar diskriminacija. Tai tampa ypač ryšku, kai krikščioniškos vertybės kertasi su vyraujančiomis socialinėmis ar politinėmis nuostatomis.
