Išaugusiomis elektros kainomis besipiktinančius Lietuvos žmones, verslininkus kviečiu solidarizuotis – visą savaitę stengtis nenaudoti elektros ar maksimaliai sumažinti jos vartojimą, kad elektros energijos tiekėjai „neluptų“ pinigų iš mokesčių mokėtojų. Boikotas turi prasidėti nuo Prezidentūros ir baigtis visomis savivaldybėmis ir kiekvieno gyventojo namais.

Toks boikotas buvo tarpukariu, kai kauniečiai dėl padidintos elektros kainos nusprendė visą savaitę gyventi prie žibalinių lempų, žvakių. Ir tai jiems pavyko. Tarpukariu gyvenę lietuviai ypač brangią elektrą bandė atpiginti sumažindami ar visai nutraukdami jos vartojimą.

Po Pirmojo pasaulinio karo paskelbta nepriklausoma Lietuvos Respublika šiurpino savo gyventojus ypač brangia elektra. 1939 metais vidutinis darbininko atlyginimas buvo apie 98,75 Lt. Galima paskaičiuoti, kad už vidutinį atlygį buvo galima nusipirkti maždaug 87 kWh elektros, tuo tarpu latvis už vidutinį mėnesio uždarbį galėjo įsigyti 223 kWh, estas – 274 kWh.

„Persiutusi liaudis ėmė boikotuoti ir paskelbė nenaudosianti elektros. Elektros vartojimas buvo labai menkas, ji buvo naudojama dažniausiai tik apšvietimui. Taigi boikoto metu buvo galima ir žvake, ir žibaline lempa pasišviesti, tais laikais žmonės nepernelyg išpaikę buvo“, – pasakojo G. Vaskela. Istorikas primena, kad 1933 balandžio 23 d. pradėtas elektros naudojimo boikotas tęsėsi savaitę.

Šiam gyventojų judėjimui vadovavo advokatas Rapolas Skipitis. Boikotas atšauktas tik sumažinus elektros kainą iki 82 ct/kWh. Istoriko duomenimis, boikoto dienomis elektros nenaudojo ne tik paprasti gyventojai, bet ir Kauno miesto savivaldybė, Prezidentūra.

„Anos Vyriausybės boikotų, streikų, judėjimų tiesiog perkūniškai bijojo, taigi savo sprendimu sumažino elektros kainą iki 82 ct/kWh“, – sakė G. Vaskela. „Jaunimas daužė langus, jeigu vakare kas nors šviesą užsidegdavo.“

Lietuvos nepajudinami „kompetentingi“ ministrai tiesiog prisidirbę kvailina valstybę ir jos gyventojus, maitina „Ignitis“ dalininkus, kuriame figūruoja ir „Swedbank“, „SEB bankas“.

Dabar karas vyksta Ukrainoje, karo pasekmes jaučia Europa, bet vieni tvarkosi geriau, siekdami, kad kainos skaudžiai nesmogtų gyventojams, kiti – prasčiau arba visai nesitvarko. Vienas gerųjų pavyzdžių – Estija, kuri įveda lubas, neleidžia didinti energijos kainų. Tiesa, elektros tiekimo įmonė yra valstybinė, bet kainų reguliacija yra įvedama. O Lietuvos nepajudinami „kompetentingi“ ministrai tiesiog prisidirbę kvailina valstybę ir jos gyventojus, maitina „Ignitis“ dalininkus, kuriame figūruoja ir „Swedbank“, „SEB bankas“. Jų tikslas yra pelnas, o ne gyventojų gerovė. Kuo sunkiau bus gyventojams ir kuo daugiau jie mokės, tuo „Ignitis“ vadovai taps turtingesni. ,,Ignitis grupės“ pajamos pirmąjį šių metų pusmetį siekė 1,733 mlrd. Eur, gauta 2–3 kartus daugiau nei pernai, kai pajamos siekė 738,1 mln. Eur. Klausimas: kodėl pelno sąskaita nemažinami tarifai?

O dabar apie dar įdomesnį reikalą – baudas. Tie, kurie nepasirinko energijos tiekėjo, moka baudas atskaitant už elektros suvartojimą papildomai apie 24 euro centus. Kam jie atitenka? Taip, atspėjote „ESO“. Toliau – dar įdomiau. „ESO“ yra „Ignitis grupės“ dalis. Tokiu būdu Vyriausybės sprendimo naudos gavėjas yra privatūs įmonės „Ignitis“ investuotojai.

T. y. piliečiai, nepasirinkę nepriklausomo elektros tiekėjo, moka baudą tiems patiems tiekėjams – privatiems investuotojams. Tokio absurdo dar neteko matyti. Tai yra visiškas kriminalas. Būtų suprantama, jei baudas rinktų Valstybinė mokesčių inspekcija. Bet šiuo atveju baudas renka privatūs investuotojai.

Toliau, kas susiję su Lietuvos įmonėmis, dar įdomiau. Po susitikimų su darbdaviais, kurie įdarbinę šimtus žmonių. Vienas politikas yra gerai pasakęs: „Kas galėtų paneigti, kad energijos kainų dirbtinis palaikymas aukštame lygyje sukurtas ne specialiai?“

„SEB bankas“ ir „Swedbank“ yra du pagrindiniai bankai Lietuvoje. Tuo pačiu „SEB bankas“ ir „Swedbank“ yra didieji privatūs „Ignitis grupės“ investuotojai. Šie švediški bankai skyrė atstovus į „Ignitis grupės“ valdybą. Tai galimai yra labai patogi schema netiesiogiai valdyti Lietuvos įmones, kurios stipriai priklausomos nuo energetikos kainų, o tuo pačiu – ir lengvas būdas perimti tokias įmones, sukeliant energetikos kainas, stabdant kreditų davimą.

Būtent tokią nuomonę, kuria šiame straipsnyje ir dalinuosi, esu susidaręs susipažinęs su skirtingų šaltinių informacija. Lietuva – laisva demokratinė valstybė, todėl tikiuosi, kad dar nepasiekėme tokio lygio, kai didieji veikėjai už viešą kritiškos nuomonės išsakymą, ginant gyventojų ir darbdavių interesus, tave gali spausti ar areštuoti.

Tiesa, kodėl energijos kainų šuolis yra kompensuojamas tik gyventojams, privačias bendroves, kurios jau pradeda stabdyti veiklą, paliekant nuošalyje? Paprasta logika: jei įmonės bankrutuos viena po kitos, iš ko netekę darbo gyventojai mokės už išaugusias komunalines paslaugas?

Pabaigai, nemanau, kad valstybei reikia skolintis milijardą eurų – tegu susikviečia visus tiekėjus, jų viršpelnius – maždaug gautųsi apie du milijardus eurų. Būtent tokia galimybė leistų stabilizuoti padėtį Lietuvoje.

The post Robertas Šarknickas. Galimai didžiausia šio amžiaus energijos afera Lietuvoje appeared first on LAIKMETIS.

Bet kokį kultūros renginį vengiu velti politikos į subtilybes, nesvarbu, kas ir kokių pažiūrų. Politika neturi skaldyti bei atimti iš žiūrovo teisės rinktis jam priimtiną kultūrą: spektaklius, renginius ar, kaip šiuo atveju, buvo bandyta provokacijos būdu sugadinti Naisių šeimos festivalį. Bet visuomenė neleido, kad tai įvyktų, o tai reiškia, kad žmonės turi savo nuomonę ir vertybes - ne ponas kultūros ministras sprendžia, kam ir kokius renginius rinktis.

Deja, ko gero, tai yra pirmasis atvejis nepriklausomos Lietuvos istorijoje, kuomet kultūros ministras, šiuo atveju Simonas Kairys, akiplėšiškai žėrė pagarbos ministrui nekeliančius žodžius: „… Naisių festivalis niekuo nesiskiria nuo viduramžių santvarkos, kuomet visuomenė nebuvo pažengusi, neturėjo žmogaus teisių. …O tas festivalis gali tiesiog likti lyg koks paveldo objektas. Na, tarkim, festivalyje būtų galima susipažinti su viduramžių tradicijomis. Pavyzdžiui, būtų galima susipažinti, kaip degindavo raganas ant laužo, kaip moterys neturėjo teisių į savo apsisprendimą ar žmonės negalėjo tiesiog mylėti to, ką iš tikrųjų myli.“

Akivaizdu, kad kultūros ministras publiką, pasirinkusią dalyvauti jiems patinkančiame kultūros renginyje, šiuo atveju Naisių šeimos festivalyje, tiesiai šviesiai išvadino nepažengusia visuomenės dalimi. Čia įsiterpčiau ir, visgi, drįsčiau pasakyti kitaip. Demokratija, gerbiamasis ministre, yra laisvė rinktis, prigimtinė galimybė turėti teises bei būti nediskriminuojamam absoliučiai jokiu pagrindu, kadangi visi iš prigimties yra lygūs. Rodos, identiškos vertybes yra ir liberalizmo doktrinos.

Demokratija, gerbiamasis ministre, yra laisvė rinktis.

Visgi nei būdamas liberalu, nei demokratinės valstybės valdžios institucijos galva, rodos, šių vertybių ne tik kad nesuprantate, bet jas ir sąmoningai ignoruojate. Gerbiamas ministre, ką čia galima lyginti su tuo viduramžių pasaulėžiūros paveldo objektu? Klausimą palieku atvirą Jums pačiam.

Paskutinis sakinys, kad Naisių festivalis galėtų tapti paveldu, pažindinančiu su viduramžių santvarka - raganų deginimu ir žmogaus teisių ribojimu - sumušė žemo lygio rekordą, ir tai bandydamas savo piktdžiugiška šypsena parašė pats šios kadencijos kultūros ministras. Kaip rašė žmonės po jo paties įrašu socialiniame tinkle: „Nei ministras, nei dar labiau kultūros…“ Jaučiama svetima gėda.

Kultūra negali būti maišoma su politika.

Jei norite griauti, skaldyti kultūrą, siūlau pasirinkti kitą ministeriją. Kultūra negali būti maišoma su politika, esame visi skirtingi. Ir man ne viskas patinka, kas vyksta politikoje, bet ribos turi būti. Tad pritariu keliems menininkams, kurie Antakalnio kapinėse išlydint gerbiamą aktorių Regimantą Adomaitį tarė tokius žodžius: „Lietuva neturi kultūros ministro. Ne dėlto, kad nebuvo surengtos valstybinės laidotuvės, bet dėl požiūrio į skirtingas nuomones, kurios vienaip ar kitaip skamba iš visuomenės lūpų.“

Šie žodžiai buvo ištarti kai dar buvo ruošiamasi Naisių šeimos festivaliui, ką gi, tenka pasakyti, kad šiuos menininkų ištartus žodžius patvirtinote bandydamas naikinti kultūrą, kuri turi dešimties metų gražias tradicijas švęsti, darniai leisti laiką.

Žinant stiprų Seimo Kultūros komiteto pirmininko Vytauto Juozapaičio charakterį, kuris ne visada visiems patinka, tačiau šioje vietoje pirmininkas parodė, kad kultūra yra viso ko aukščiau ir nedera skaldyti visuomenę naudojantis kultūra.

Kultūra yra ta sritis, kuri turi vienyti skirtumus, nesvarbu, ar esi kino, operos ar šiuolaikinio teatro fanas. Šiuo atveju kolegai V. Juozapaičiui labiau tiktų eiti kultūros ministro pareigas.

The post Robertas Šarknickas. Atvėsus emocijoms arba Lietuva neturi kultūros ministro appeared first on LAIKMETIS.

jau nedaug liko iki lemtingo parašo dėl originalios lietuvių kalbos išsaugojimo. Trys svetimos raidės: q, x, w pažeidžiant LR Konstituciją Seime šiaip ne taip po 31 metų prasiskynė kelią iki jūsų prezidentūros rūmų.

Viliamės jūsų teisingumo, drąsos. Jau ne vieną kartą esate tai įrodę nebijodami turėti kitą nuomonę, kuri yra naudinga Lietuvos valstybei.

Prezidente, tikime Jumis, neišduokite lietuvių kalbos!

Kreipiuosi į Jus, ne tik dėl to, ką pats galvoju apie lietuvių kalbą ir brukamas tris raides: x, q, w, kurios vargais negalais Seime praėjo po trisdešimt vienerių metų nepriklausomos atkurtos Lietuvos nepriklausomybės. Tai bent, ar kas būtų galėjęs pagalvoti dėl ko taip stipriai išdainavę laisvę, išduosime savo raides ir priimsime svetimas, taip sukurdami sąlygas ateičiai mutuotis lietuvių kalbai. Tiesa, jau lenkų spauda rašo apie kitas derybas dėl lenkiškų raidžių pase. Ką gi, pandoros skrynia atidaryta. Bet ją uždaryti turite visas galimybes, gerb. Prezidente G. Nausėda, remdamasis duota priesaika Konstitucijai.

Prieš kelis metus tauta greitai surinko per septyniasdešimt tūkstančių parašų, įrodančių, kad Lietuvos žmonės nori turėti savo originalią lietuvių kalbą, taip kaip moderni Prancūzija, kuri prieš penkiolika metų nusprendė net įstatyminiu lygmeniu kalbą apsaugoti nuo svetimų raidžių, apsaugoti etninę kilmę ir kalbą, tai ką savo sveikinimo kalboje linkėjo Europos komisijos pirmininkė Lietuvai Uršula von den Leyen Kauno Europos Kultūros sostinės šventėje. „Jūs, Lietuva, prieš šimtą metų kūrėte savo tapatybę“ – sakė ji. Šie žodžiai dar kartą patvirtino, kad kiekviena valstybė būnanti Europos Sąjungos draugijoje taip pat turi būti garbinga, saugoti savo kalbą, vėliavą, etninę kilmę.

Prieš kelis metus tauta greitai surinko per septyniasdešimt tūkstančių parašų, įrodančių, kad Lietuvos žmonės nori turėti savo originalią lietuvių kalbą

Dabar labai madinga kalbėti, kad turime būti modernūs. Aš irgi už tai, bet būdami modernūs turime turėti savigarbos saugoti tai, kas buvo sunkiai iškovota. Esame maža tauta su didinga istorija. Istorijos pamokos yra skaudžios. Negalime lengvabūdiškai vaikytis tariamo modernumo, atsisakant savo bruožų.

Kodėl nepridėjus dar vienos spalvos prie trispalvės ar kokios nors žvaigždutės ant jos, juk tai taip pat yra modernu, o užsieniečiai gal norės trispalvėje matyti savo tautos motyvų. Sakoma, kad sunku dėl pavardės pase? Taip, sutinku, bet privalu žinoti ir gerbti tautos, su kuria gyveni, istoriją, jos kalbą. Negalime dėl atvykusių keisti lietuvių kalbos. Tai yra vertybinis valstybės istorijos, garbės ir nacionalinio saugumo, etninės kilmės ir kalbos originalus garantas.

Lietuvių abėcėlė turi trisdešimt dvi raides kaip ir žmogus burnoje - trisdešimt du dantis. Pabandykite įdėti tris svetimus dantis tarp esančių trisdešimt dviejų, turbūt niekaip. Bet yra variantas, galima išmušti tris ir įdėti kitus. Tik klausimas, koks bus rezultatas? Ar po dešimt, dvidešimt metų neatsiras dar kitos raidės, kol nebeliks nei vienos mūsų? Ar nereikės mušti kitų dantų?

Būkime modernūs išsaugodami savo istoriją, etninę kilmę, lietuvių kalbą, tuo ir būsime įdomūs pasauliui kaip iki šiol. Būkime tokie kaip modernūs prancūzai, islandai, danai ir kt., kurie nė už ką nesutiks kalboje leisti svetimų raidžių, tai yra tautos tapatybė.

Gerbiamas jo ekscelencija Prezidente Gitanai Nausėda, savo ir tūkstančių lietuvių vardu prašome apsaugoti lietuvių kalbą. Jūsų rinkimų metu išsakytos mintys, kad pavardės su svetimomis raidėmis bus rašomos antrame paso puslapyje suteikė Lietuvos piliečiams pasitikėjimo balsuojant už jūsų kandidatūrą į Prezidentus. Turite visas konstitucines galias nepasirašyti priimto įstatymo projekto.

Šis balsavimas Seime sutrypė ne tik Lietuvos Respublikos Konstituciją, bet ir žmonių pasitikėjimą politikais, kurie spaudė mygtukus ne Lietuvos naudai, o dėl kažkokių blizgučių, patogumo, modernumo.

Linkiu modernumo, išsaugant mūsų istoriją, dabartį ir ateitį.

The post Robertas Šarknickas: Prezidente, savo ir tūkstančių lietuvių vardu prašome apsaugoti lietuvių kalbą appeared first on LAIKMETIS.

Gaila Lietuvos, kuri kaip niekada anksčiau yra supriešinta, nusivylusi ir pikta. Telieka kelti rankas į viršų ir šaukti: „Aš čia, aš – lietuvis, ką tu, išrinktasis lietuvi, su manimi, su mumis darai parlamente?“

Daugiau nei pusę metų Lietuvą valdo dešinieji, turbūt dešinieji, kurie pateko į valdžią dėl nedidelio rinkėjų skaičiaus. Tai likimo sėkmė. Na, laimėjo, tai laimėjo. Paniurnėjome, papykome ant tų, kurie neatėjo balsuoti, ir praėjo nusivylimas, gyvenimas teka toliau. Pasveikinome dešiniuosius ir palinkėjome neužmiršti žmogaus bei darbo Lietuvai.

Pradžia gal ir nieko blogo nežadėjo, tačiau prasidėjus antro mėnesio darbui Seime, vienas po kito pasipylė savanaudiški projektai neatsiklausus tautos, be referendumo. Tai Partnerystės įstatymo stūmimas buldozeriu. Tauta sukilo nieko nelaukdama, sukėlė seniai matyto dydžio mitingą Vingio parke. Žmonės važiavo autobusais iš visos Lietuvos – jiems nepatiko ne tik partnerystės klausimas, bet, kaip dabar išaiškėjo, ir LGBT reikalavimas leisti homoseksualams įsivaikinti vaikus ir mokyklose moksleivius mokyti LGBT istorijos. LGBT vadina tai demokratija ir žmogaus teisių užtikrinimu. Jeigu jie vadina tai demokratija, ar jie demokratiškai atsiklausė nuomonės visos Lietuvos rinkėjų, ar jie to nori? Negana to, dar tie nelemti valdančiųjų siekiai atlaisvinti narkotikų ir alkoholio vartojimą ir įtvirtinti teisę gerti nuo šešiolikos metų.

Važiuojam toliau. Skiepai. Taip, pats esu pasiskiepijęs, žinoma, šalutinių poveikių neišvengiau, bet pabaiga sėkminga. Vertimas prievarta skiepyti nepaklusniuosius, net ir tuos, kurie turėjo sunkių ligų, yra alergiški ir panašiai... Šie žmonės tiesiog žmogiškai išsigando. Paprašė parlamento, ministrų tiesiog išeiti ir pasikalbėti, deja, jie taip nepadarė, kaip tai buvo padarę praėjusios kadencijos valdantieji – „valstiečiai“. Pasikalbėjo ir minia taikiai gražiai išsiskirstė į namus.

Tuo tarpu grįžkime į šių metų rugpjūčio 10 d. Minia savo darbą baigė, tačiau vakarinis įvykis sukrėtė visą Lietuvą. Kas ir kaip ir iš kur atsirado išsišokėlių – tai klausimai, kurie dabar ikiteisminio tyrimo pareigūnų rankose. Tačiau pagrindą šiems dalykams atsirasti savo elgesiu paklojo valdantieji, arogantiškai nesikalbėdami su minia, nes jie – valdžia, o visuomenė – ne lygis. Nors tame lygyje mačiau daug mokytojų, medikų ir kitų sričių darbuotojų, teko man su jais minioje kalbėtis.

Žmonės vėl nusprendė mitinguoti, bet jie ir vėl buvo išvadinti kvailiais, tad imuosi iniciatyvos atsiprašyti jų už tai, kad valdantieji nežino, kaip reikia kalbėtis su Lietuva, kurioje yra daug gyvenančių ne kvailių, kurie moko, gydo mūsų vaikus, mūsų ateitį, gaila, kad tai viskas eina iš išrinktų parlamentarų, kurie šiandien valdo Lietuvą, mūsų gyvenimus su prievartos prieskoniais.

Čia gal ir būtų galima baigti rašyti, užversti kompiuterio ekraną link klavišų, tačiau „geri“ darbai dar prašo stabtelėti. Pasienyje – kone karo stovis, sukelti tarptautiniai konfliktai su Sakartvelu, Kinija sudavė didelį smūgį Lietuvos ekonomikai, tiesa, Europos Sąjunga šiais metais nuostolius kompensuos, o paskui – kaip bus, taip bus. Taigi, turėsime visi pasiruošti esamiems ir ko gero dar sunkesniems laikams. Ir vis dėlto laikysiu špygas, kad nenutiktų tai, ko labiausiai bijom visi. Linkiu visiems susitelkimo, ypač parlamentui, kuris bijo šnekėtis su Lietuva.

The post Robertas Šarknickas. Parlamentas bijo appeared first on LAIKMETIS.

The post R. Šarknickas kirto V. Blinkevičiūtei: balsuoja kartu su valdančiais, o kalba priešingai appeared first on LAIKMETIS.

Taip, yra mokyklų su mažėjančiu mokinių skaičiumi, kurios jau pačios ir be Vyriausybės įsikišimo yra pasiruošusios reformuotis. Bet negalima, prisidengiant ,,tūkstantmečio mokyklos“ projektu, uždaryti gerai ir profesionaliai veikiančių mokyklų. Tokių mokyklų turime daug.

Dažnai yra bandoma sakyti, kad per daug kvadratų tenka vienam mokiniui, kad tai yra neefektyvu. Mokyklos sparčiai renovuojamos, ir didžioji jų dalis jau yra renovuotos, o naujos erdvės kaip tik sukuria saugumą ir leidžia kurtis inovatyvioms idėjoms.

Pagal Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos siūlymus, panaikinus jungtines klases, savivaldybės nebegautų dalies mokymo lėšų, tuo metu didžiosiose mokyklose, atvykus papildomam skaičiui mokinių, klasių komplektų skaičius praktiškai nepadidėtų. O tai reiškia didelius krūvius mokykloms, ypač mokytojams, su tuo pačiu finansavimu. Įtariu, kad švietimo – mokyklų – reforma bus skaudi ne vienai savivaldybei, o persiorientuoti reikės ne vienų metų, nes tai palies šeimas, kurios yra remiamos savivaldybių socialinėmis programomis. Jų skaičius dabar yra dar labiau išaugęs dėl sunkiai valdomos pandemijos.

Kaip teigia savivaldybės, daugiau gimnazijos klasių sudarymas reikštų dalies mokyklų sunaikinimą. Anot reformos rengėjų, 210 mln. iki 2026 metų atiteks 150-iai mokyklų. O kas likusioms, kurių yra devyni šimtai? NULIS. Ir ką pasakyti jų direktoriams, kurių gimnazijos ir dabar yra atviros, šiuolaikiškos ir inovatyvios?

Pagal Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos pateiktą projektą mokytojai praras darbo vietas, o padidinus klasėse mokinių skaičių vėl didėja rizika atsirasti patyčių ir smurto formoms, mokiniams tektų įveikti gerokai didesnius atstumus iki naujų mokyklų, nes vietinės bus uždarytos.

Leiskite paklausti: o kur lieka vaikų teisė į poilsį, laisvalaikį? Vaiko gerovė taip pat turi būti užtikrinta, kaip to reikalauja Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencija. Padaryta žala jau ir dabar labai didelė, kadangi mokiniams nebuvo leista eiti į mokyklas, vyko nuotolinis mokymasis. Turime rezultatą: psichologinė būsena ir fizinis neaktyvumas pasiekė liūdnus skaičius, kaip ir smurto protrūkiai šeimose.

Tūkstantmečio mokyklos idėja stipriai abejoja ir švietimo bendruomenė, kuri jau dabar kvestionuoja tokios idėjos naudą ir privalumus trūkumų kontekste. Kaip trūkumus bendruomenė įžvelgia ne tik diskriminaciją, bet ir įžvelgia, kad Tūkstantmečio mokyklos idėjai keliami tikslai jau trys dešimtmečiai yra taikomi kiekvienoje šalies mokykloje. Plačiau su švietimo bendruomenės abejonėmis, galima susipažinti čia (kalba netaisyta).

Ir pabaigai. Joniškis, Molėtai, Skuodas, Pakruojis, Ukmergė, Alytaus regionas, Birštonas – tai ne Vilnius, Kaunas ar Klaipėda. Čia kitas socialinis gyvenimas, kitokie atlyginimai. Gal pirma padarykite bandomąją Tūkstantmečio mokyklą, kuri įneš aiškumo, atskleis privalumus ir trūkumus, o tada spręskime dėl tolimesnio projekto vystymo? Juk vaikai – tai ne projektas, kuriais galima eksperimentuoti.

Kviečiu Švietimo, mokslo ir sporto ministeriją kurti, tobulinti, skatinti mokytis, bet ne griauti ir perdaryti tai, kas yra gimnazijų, progimnazijų mokytojų ir jų direktorių sukurta ir aukštai vertinama ne tik Lietuvoje.

The post Seimo nario Roberto Šarknicko pranešimas: „Tūkstančiai klaustukų Tūkstantmečio mokyklos projektui“ appeared first on LAIKMETIS.