Tuos dešimtmečius D. Giani vadina ne darbu, bet misija. Kaip ir dabartinę labdaringą veiklą bene seniausioje pasaulyje labdaros organizacijoje Misericordie d‘Italija, įkurtoje dar 1244 metais.

Ar teko lankytis Lietuvoje anksčiau?

-Pirmą kartą Lietuvoje lankiausi 1987 m. su grupe katalikų iš savo gimtojo Arezzo miesto.  Prasidėjus perestroikai išsiuntėme Raisai Gorbačiovai prašymą aplankyti Sovietų Sąjungą, Maskvą ir tuometinį Leningradą. Tuo metu, kaip, beje, ir iki šiol mus domino ekumeninis tarpreliginis dialogas. Taip pat norėjome atvežti religinį spektaklį, pirmąjį po 1917 metų bolševikinės revoliucijos „Pranciškus Asyžietis, taikos žmogus“.

Mūsų nuostabai gavome vizas. Taip pat paprašėme leidimo atvykti į Lietuvą, nes norėjome aplankyti katalikišką šalį.

Pirmas mūsų aplankytas miestas buvo Kaunas, vėliau Kaišiadoryse susipažinome su kardinolu V. Sladkevičiumi. Po to dar kelis kartus lankiausi Lietuvoje, taip pat su popiežiumi Pranciškumi, kai buvau Vatikano žandarmerijos vadovas.

Tačiau mano prisirišimas prie Lietuvos tapo ypač stiprus po 1987 m. apsilankymo ir dėl kitos priežasties: 1993 m. rugsėjį pamačiau šv. Joną Paulių II besimeldžiantį Kryžių kalne, o jau kitą savaitę jis lankėsi La Verną Italijoje. La Verna – kalnas, kuriame Šv. Pranciškui atsivėrė stigmos. Ten Jonas Paulius II kalbėjo apie grėsmę šiuolaikiniam pasauliui: sekuliarizmą.

Popiežius Kryžių kalną Lietuvoje, kuris tikintiesiems yra kančios ir tikėjimo stiprybės simbolis, ir kurį jis puikiai pažinojo ir suprato, palygino su šv. Pranciškaus artumu Dievui, pasireiškusiu stigmatomis. Abi vietos, anot jo, yra arti Dievo.

Pats esu iš pranciškonų dvasinės formacijos, kilusios La Vernoje, ir po šių popiežiaus žodžių prasidėjo projektas tarp Toskanos ir Lietuvos brolių pranciškonų: prie Kryžių kalno buvo pastatytas pranciškonų vienuolynas.

Lankiausi čia po to dar kelis kartus, taigi esu gana arti Lietuvos. Kai palyginu Lietuvą, kokią išvydau pirmą kartą, su tuo, ką matau viešėdamas dabar, tai, žinoma, kad pokytis akivaizdus. Pasikeitė miestų vaizdai, namai, net bažnyčios.

O pamenu dar uždarytas bažnyčias. Ir oficialią sekuliarią valstybės politiką, kai visi tikintieji su savo tikėjimo išpažinimu turėjo būti kažkur pogrindyje. Žinote geriau už mane, kaip viskas buvo.

Džiaugiuosi, kad šiomis dienomis dar kartą galėjau aplankyti Kryžių kalną ir pajausti labai stiprius vidinius išgyvenimus

Vatikane dirbote apie 20 metų, teko rūpintis net trijų popiežių apsauga. Ar labai skyrėsi darbas su kiekvienu?

-Popiežius yra vienintelis pasaulyje. Juo tapęs žmogus net pakeičia vardą. Tai yra simbolis pasikeitusio statuso ir reikšmės. Jis yra šventojo Petro įpėdinis ir visos Bažnyčios galva, kartu ir nedidelės valstybės – Vatikano – vadovas.

Taigi, visuomet saugojau popiežių, tačiau likimas lėmė pažinti net tris ypatingas asmenybes. Kiekvienas iš jų buvo iš skirtingų pasaulio kraštų, iš skirtingų kultūrų, su skirtingomis istorijomis. Bet kiekvienas iš jų – ypatinga figūra. Jie visi buvo balsu tų, kurie neturėjo balso ar dėl priespaudos, ar dėl skurdo bei atskirties. Man buvo stebuklas rūpintis popiežių apsauga.

Popiežius Jonas Paulius II labai gerai žinojo, kas yra gyvenimas priespaudos ir okupacijos sąlygomis, jam buvo labai svarbi taika pasaulyje, kaip ir Švenč. Mergelės Marijos užtarimas.

Gyvenimo pabaigoje jis buvo labai ligotas, nusilpęs ir net kalbėjo sunkiai, tačiau nepaisant to, išliko labai stipri ir įspūdinga asmenybė. Žiūrėdamas net į sergantį popiežių galėjai jausti jo stiprybę.

Prieš pat mirtį jis praleido apie pora mėnesių ligoninėje, ir nuo pat ankstyvo ryto iki nakties, teko būti šalia jo. Tiesa, ne tame pat, bet gretimame kambaryje. Tuos du mėnesius juo rūpinosi medikai. Bet tai buvo laikas, kai galėjai tiesiog fiziškai jausti būdamas net kitoje patalpoje sklindantį Jono Pauliaus II šventumą.

Net negalėdamas kalbėti, paskutinėmis gyvenimo dienomis, jis vis tiek prieidavo prie lango palaiminti lauke susirinkusių žmonių. Tai buvo labai stiprus tikėjimo liudijimas ir manifestacija.

Net negalėdamas kalbėti, paskutinėmis gyvenimo dienomis, jis vis tiek prieidavo prie lango palaiminti lauke susirinkusių žmonių.

Popiežius Benediktas XVI – Vokietijos sūnus. Tai buvo labai ortodoksiškas popiežius, tvirtas tikėjime. Kartu labai šiltas ir paprastas žmogus. Aš jį vadinu Benediktu Didžiuoju, nes jis tikrai didi asmenybė.

Kai jis nusprendė palikti popiežiaus poziciją ir tapo emeritu, jis sakė: „pavedu Bažnyčią Dievo Apvaizdai“. Man tai buvo ištikimybės Dievui liudijimas, nes jis sunkumus ir iššūkius gebėjo paversti stiprybe. Ir šiandien jis pasilieka labai svarbia figūra, nors ir dažnai nekalba. Jis parašo kartais straipsnius ar laiškus.

Popiežius Pranciškus yra kilęs iš lotynų Amerikos ir visai skirtingas nuo savo pirmtakų. Jis labai betarpiškai, esantis šalia paprastų žmonių. Jautiesi taip, tarsi jis galėtų būti kiekvieno iš mūsų draugu. Jis yra balsas tų, kurie negirdimi – migrantų, skurdžių žmonių. Jis taip pat aktyviai veikia tarpreliginiame dialoge. Jis turi naują viziją apie gamtą, ekonomiką. Jis tiki Dievo gailestingumu, todėl dažnai lankosi kalėjimuose, ligoninėse. 

Nuostabiai pasakojate apie popiežius, tačiau būvimas šalia jų, Jums pirmiausia buvo darbas. Kuo jis ypatingas, jei palygintume su valstybių vadovų, kitų svarbių asmenų apsauga?

-Nesakau, kad apsaugos darbas paprastas ar lengvas, kai yra saugomi prezidentai, karališkieji asmenys, kiti svarbūs asmenys. Tačiau popiežius yra ne tik saugomas asmuo, pirmiausia jis yra kunigas. O tai reiškia, kad jis skelbia Evangeliją ir yra arti žmonių.

Todėl saugoti Šventąjį Tėvą tikrai nėra lengva. Todėl itin svarbus prevencinis darbas. Žinoma, kad vienas saugumo lygmuo, kai Popiežius yra Vatikane, kitas, kai jį palieka.

Todėl labai svarbus žandarmerijos ir šveicarų gvardiečių bendradarbiavimas. Apsauga dirba skirtingai, priklausomai nuo to, ar Šventasis Tėvas, pavyzdžiui, lankosi ligoninėje, ar laiko šv. Mišias didžiuliame stadione, ar keliauja atviru papamobiliu. Taigi, kiekviena situacija, yra unikali, reikalaujanti unikalių sprendimų.

Visada sakau, kad visi žmonės, kurie dirba popiežiaus apsaugoje, yra ir turi reikalui esant paaukoti savo gyvybę, kad apsaugotų Šventąjį Tėvą.

Visada sakau, kad visi žmonės, kurie dirba popiežiaus apsaugoje, yra ir turi reikalui esant paaukoti savo gyvybę, kad apsaugotų Šventąjį Tėvą. Visi ten dirbantys tai žino, yra tam pasirengę.

Kitas ne mažiau svarbus dalykas – mes visada turime dirbti geriausiai, kaip tik galime. Mūsų darbe svarbus maksimalus dėmesingumas, profesionalumas, nuolatinis pasirengimas, staigi reakcija. Bet galų gale Apvaizda mums taip pat padeda. Nes popiežius yra ir laisvas žmogus. Popiežius Pranciškus, pavyzdžiui, eina ten, kur nori eiti. Ir mes padedame jam jo misijoje. Popiežiaus veikla yra misija ir apsauga jam negali jos trukdyti atlikti, gali tik pagelbėti.

Ar teko patirti per tuos du dešimtmečius kokių nors rimtų išpuolių bei juos užkardyti?

-Per popiežiaus Benedikto XVI pontifikatą teko net du kartus užkirsti išpuolių prieš popiežių bandymus. Mūsų reakcija buvo itin staigi, todėl pavyko juos sustabdyti. Tačiau mes negalime stabdyti popiežiaus. Jis turi eiti savo keliu.

Daugelis žinome įspūdingai atrodančius šveicarų gvardiečius, kiek mažiau apie Vatikano žandarmeriją. Kuo skiriasi jų funkcijos?

-Šveicarų gvarija ir žandarmerija sudaro Vatikano kariuomenę, kuri rūpinasi apsauga, tvarkos palaikymu.

Šveicarų gvardiečių viena iš funkcijų, kaip jau minėjote, yra Vatikano garbės sargyba, matome juos oficialių vizitų metu. Taip pat jie yra asmeninė popiežiaus apsauga, saugo jo apartamentus. Todėl jų rolė labai svarbi, paprastai jų tarnyba Vatikane trunka dvejus metus. Tai gerai išsilavinę katalikai jaunuoliai.

Žandarmerija saugo visą Vatikaną, tiek lobyną, tiek biblioteką, tiek popiežių. Vatikanas labai maža valstybė, todėl jos žandarmerija vykdo ir tas funkcijas, kurios kitose valstybėse priklauso atskiroms tarnyboms, pavyzdžiui, viešasis saugumas, ekonominis saugumas, priešgaisrinė sauga...

Svarbią ir esminę pagalbą taip pat teikia Italijos valstybės policija, ypač stebint ir saugant Šv. Petro aikštę ir Vatikano valstybės sieną.

Kai popiežius su pastoraciniais vizitais lankosi Italijoje, jos valstybės policija, karabinieriai ir kitos policijos bei civilinės gynybos pajėgos visada labai svariai prisideda prie popiežiaus ir jį pamaldžiai sekančių piligrimų saugumo.

Apaštališkosiose kelionėse pagrindinį vaidmenį užtikrinant popiežiaus saugumą atlieka Šventąjį Tėvą priimančios valstybės saugumo pajėgos, žinoma, kartu su Vatikano žandarmerija ir Šveicarų gvardija, kurios visada yra pirmasis saugos žiedas.

Dėl to, bet ne tik dėl to, Vatikanas 2008 metais prisijungė prie Interpolo.

Naudodamasis proga norėčiau dar kartą padėkoti Lietuvos policijos vadovybei ir kolegoms iš Lietuvos bei tarptautinių policijos, žvalgybos ir saugumo organizacijų darbuotojams už pagalbą popiežiaus Pranciškaus vizito 2018 m Lietuvoje metu.

Taip pat norėčiau dar kartą padėkoti J. E. Vilniaus arkivyskupui ir kariuomenės ordinarui bei senam draugui Gintarui Grušui už paramą, kurią Bažnyčia suteikė viso Šventojo Tėvo vizito metu.

Šiuo metu esate baigęs tarnybą ir aktyviai įsitraukęs į labdaringą veiklą. Gal galite plačiau papasakoti apie ją?

-Šiuo metu esu ENI fondo pirmininkas. Tai didžiausios Italijos įmonės fondas, kuris buvo įkurtas siekiant pagerinti Eni gebėjimą nuosekliai ir veiksmingai reaguoti į pilietinės visuomenės lūkesčius.

Mūsų veikla aiškiai apibrėžta, mes rūpinamės pagrindinių asmens teisių apsauga:  nuo rūpesčio žmogaus išgyvenimu iki pastangų užtikrinti socialinį vystymąsi, ypatingą dėmesį skiriame vaikams. Juk vaiko sveikatos užtikrinimas yra pagrindinis jo augimo ir lavinimo veiksnys.

Su didžiausiais iššūkiais ENI fondas susiduria besivystančiose šalyse, kuriose daug vaikų ir paauglių yra pažeidžiami dėl sunkių gyvenimo sąlygų, jie dažnai neturi galimybės gauti tinkamą sveikatos priežiūrą, išsilavinimą, mitybą, sanitarines sąlygas, patiria smurtą bei prievartą.

Šiuo metu mūsų veikla išsiplėtė į daugelį pasaulio šalių. Italijoje padedame vienišoms mamoms ir jų vaikams, taip pat krizes išgyvenančioms moterims ir pandemijos pasekmes patiriantiems jauniems žmonėms; Libijoje padedame vėžiu sergantiems vaikams, taip pat vaikams Alžyre, Egipte, Meksikoje...

Kalbant apie savanorišką veiklą, taip pat esu „Misericordie di Italia“ – seniausios savanorių asociacijos Italijoje, įkurtos 1244 m. ir turinčios apie 70 tūkst, narių, 10 tūkst. savanorių ir 800 būstinių Italijoje ir kitose šalyse, nacionalinis prezidentas.

Šiuo metu padedame nuo karo Lenkijos ir Ukrainos pasienyje bėgantiems žmonėms susirasti naujus namus, susijungti išskirtoms šeimoms, gauti reikiamą medicininę priežiūrą ir kt.

Mes matome, kas vyksta pasaulyje. Anksčiau mums atrodė, kad didžiausios problemos buvo Afrikoje. Rūpestis Afrika išlieka svarbus, tarpreliginis dialogas yra svarbus, bet dabar taip pat turime dirbti su Europa, puoselėti savo vertybes ir grįžti prie savo šaknų.

Vyksta didžiuliai pokyčiai. Iki šiol susidūrėme su geopolitiniais iššūkiais, ekonominėmis problemomis, nerimaujame, kada baigsis karas Ukrainoje.

Bet sekuliarizmas taip pat yra iššūkis ir todėl mes privalome atsigręžti į Europą. Ir ją vėl iš naujo atstatyti.

Dėkoju už pokalbį.

The post Domenico Giani - trijų popiežių sargyboje appeared first on LAIKMETIS.

Konferencijos globėjas J. Em. kardinolas Sigitas Tamkevičius dalijasi mintimis apie šio istorinio fenomeno prasmę anuomet, reikšmę šiandien ir ateities perspektyvas.

Jūsų Eminencija, kaip manote, kokias Kronikos pamokas Lietuva išmoko, o kokias galbūt primiršo?

-Svarbiausioji Kronikos pamoka – už tiesą ir laisvę reikia kovoti per visą gyvenimą. Dievas mus apdovanojo laisve, bet tą laisvę kėsinasi daug kas pavergti. Ne tik išorinės jėgos, bet ir įvairūs mūsų vidiniai polinkiai.

Žmogų gali kėsintis pavergti ne tik išorinis, gerai matomas priešas, kaip tai vyksta  šiandienėje Ukrainoje, bet ir blogis, esantis šalia mūsų, kaip antai, alkoholis, narkotikai ir panašūs dalykai. Ir ši vergystė gali būti nemažiau pražūtinga už išorinę nelaisvę. Jei žmogus nebudi, jis gali būti labai lengvai prarasti laisvę.

Sovietmečiu viskas buvo aišku: buvome okupuoti, okupantas kovojo prieš tautiškumą, prieš Bažnyčią. Buvo labai akivaizdu, kur reikia priešintis. Šiandien gali atrodyti, kad jau nereikia kovoti už laisvę. Bet tokiomis laisvės sąlygomis yra pavojus pasinerti į pramogas, daiktus ir jau nebranginti tiesos, tikėjimo. Žmogus gali nė nepajusti, kai savo vidumi tampa pavergtas.

Gyvename laisvoje Lietuvoje, bet tikrai laisvų žmonių, man atrodo, yra mažuma.

Sovietmečiu kovojome už išorinę laisvę, šiandien tos kovos jau nebereikia, bet už pilną žmogaus laisvę reikia kovoti visą gyvenimą. Tai ir būtų Kronikos pamoka.

Kaip manote, kodėl Lietuvoje būtent Katalikų Bažnyčia tapdavo laisvės kovų bastionu (prisimename 1863 metų sukilimą, Blaivybės sąjūdį, knygnešius, pasipriešinimą sovietizacijai). Galbūt tai susiję su faktu, kad Lietuva yra civilizacijų paribyje, o Katalikų Bažnyčia yra vakarietiškos civilizacijos pamatas? Vadinasi, civilizacinė kova Lietuvoje neišvengiamai reiškia ir pasirinkimą – su Katalikų Bažnyčia ar prieš ją?

-Bažnyčia stovi ant uolos, kuria yra Kristus ir jo paskelbtoji Evangelija. Kas priima Kristų, savo gyvenimą stato ne ant smėlio, bet uolos. Kristus apie save pasakė: „Aš esu tiesa“ ir „Tiesa padarys jus laisvus“.

Reiškia, krikščionis niekuomet nesusitaikys su vergiška padėtimi. Krikščioniškas tikėjimas, jeigu jo nuosekliai laikomasi, visais laikais padėdavo žmonėms stovėti tiesos pusėje ir kovoti už laisvę. Kai žmogus be tikėjimo ima kurti savo tiesas, labai dažnai jis nueina į visokius klystkelius. Manau, Bažnyčia tuo ir brangi tiek praeityje, tiek šiandien, kad ji žmogų padaro tvirtą, sąžiningą, kovojantį su bet kokia prievarta.

Kai žmogus be tikėjimo ima kurti savo tiesas, labai dažnai jis nueina į visokius klystkelius.

Galime tik pasidžiaugti, kad Vakarų civilizacija kūrėsi ant krikščioniškų pamatų; tai užtikrino jos gyvybingumą. Todėl mūsų tikėjimas yra didelė brangenybė.

Žvelgdami į savo istoriją matome, kad Bažnyčia ir jos žmonės visada kovoja už laisvę: carinės priespaudos laikais – knygnešiai, sovietmečiu – Kronika, vėliau Sąjūdis. Ir visur pirmose gretose matome tikinčius žmones, krikščionis. Man atrodo, kad esminis dalykas, jog tikėjimas padaro žmogų pakankamai stiprų, tikėjimas iš žmogaus reikalauja gyventi tiesoje, elgtis pagal sąžinę. Todėl tvirtai tikinčio žmogaus neįmanoma pavergti. Jis visada kovos už tikrą laisvę.

Kaip Lietuvos visuomenėje keitėsi požiūris į Kroniką, jos leidėjus ir platintojus per visą atkurtos Nepriklausomybės laikotarpį?

-Man atrodo, kad Kronika nestokojo dėmesio per visą Nepriklausomybės laikotarpį, tik šiemet, minint Kronikos 50–ties metų jubiliejų to dėmesio yra išskirtinai labai daug.

Dauguma Kronikos žmonių buvo pakankamai kuklūs ir nematė reikalo apie save kalbėti.  Tačiau dėmesys su metais augo, ypač artėjant apvalioms sukaktims – 30, 40 metų. Šiemet jo ypač daug, iš visų pusių analizuojama, kokia Kronikos įtaka buvo anuomet, kokios pamokos gali būti šiandien.

Apie Kronikos leidimą, apie tai, kas buvo prieš 50 metų kalbėta daug. Kartais man atrodo, kad gal net per daug. Bet labai svarbu, kad mes iš Kronikos fakto pasidarytume išvadas dabarčiai. Žmonės ir sovietmečiu, ir dabar yra panašūs. Ir anuomet, ir šiandien mums reikia stovėti tiesos pusėje, kovoti už tikrą vidinę, dvasinę laisvę.

Todėl Kronikos pamokos, man atrodo, šiandien yra ne mažiau aktualios, nes mus daug kas bando pavergti. Pavyzdžiui, genderistinė ideologija, kurią popiežius Pranciškus įvardija kaip ideologinę kolonizaciją; arba pastangos tikėjimą, Bažnyčią palikti kažkur pariby, tarsi tai būtų visiškai nesvarbu.

Manau, kad labai svarbi Kronikos pamoka – mūsų tautos pamatų pamatas buvo ir yra krikščionybė ir šitą pamatą reikia labai branginti. Jei,  neduok Dieve, mes jį prarastume, būtume bevilčiai.

Seime vyksianti konferencija bus ne tiek apie praeitį, bus kalbama apie dabartį ir ateitį. Apie tai ir reikia kalbėti: ką padarė Kronika savo laiku, paanalizuoti, ką mes šiandien turime padaryti, kad būtume tokie tvirti, kokie tvirti buvo Kronikos žmonės.

Kaip manote, kada sunkiau skleisti tiesos žodį – ar tada, kai jis persekiojamas ir draudžiamas, ar tada, kai jis prilyginamas kiekvieno asmeninėms tiesoms?

-Tiesos žodį galima skleisti bet kokiose sąlygose, tik reikia, kad žmogus jį būtų suradęs. Sunkios sąlygos kartais gali būti net palankesnės branginti tiesos žodį, nes tuomet, kai gyvenimas lengvas, mes lengvai išlempame ir pradedame branginti tik tai, kas tarnauja mūsų egoizmui bei savimeilei.

Manau, kad Kronikos reikšmė pakankamai įvertinta, ateityje istorikai analizuodami sovietmetį galbūt galės dar nuodugniai išstudijuoti tą ilgą, sunkų stagnacijos  laikotarpį nuo partizaninio pasipriešinimo pabaigos iki Sąjūdžio. Juk jeigu ne Kronika, tai žmonėse laisvės dvasia būtų buvusi dar labiau prislopinta.

Viena vertus Kronika skleidė informaciją apie pavergtą Lietuvą, kita vertus ji drąsino žmones stovėti tiesos ir laisvės pusėje.

Gimė ir išauga jaunoji karta, kuri tiek apie Kroniką, tiek apie totalitarinį sovietmečio režimą žino tik iš vadovėlių arba vyresniųjų pasakojimų. Kokią žinią norėtumėte Jūs jiems palikt?

-Yra didelė pagunda manyti, kad svarbu tik tai, ką mes patys šiandien kuriame. Labai lengva taip susireikšminti. Svarbiausia žinia, kurią norėčiau palikti jaunajai kartai: labai branginkite savo šaknis. Tos šaknys yra visa tai, ką kūrė ir už ką kovojo visi mūsų pirmtakai. Šis paveldas yra brangenybė, iš kurios galime mokytis kurti ateitį. Istorija yra gyvenimo mokytoja; ta mokytoja yra ir mūsų istorinės šaknys.

Dėkoju už pokalbį.

The post Kardinolas S. Tamkevičius SJ jaunimui: svarbiausia žinia, kurią norėčiau Jums palikti – branginkite savo šaknis ir laisvę appeared first on LAIKMETIS.

Ir niekas šiandien nepateikia veiksmų plano, kas bus, jei išsipildys didžioji mūsų baimė – baimė tapti mainų objektu, ir neišsipildys didžioji iliuzija, kad Lietuva yra nepamainoma žaidėja ES ir NATO rytų politikoje.

Istorinės patirties pamokyti mes labiausiai bijome, kad mūsų „neišmainytų“ dėl ko ar į ką. Todėl desperatiškai trokštame dėmesio ir pripažinimo iš didžiųjų valstybių lyderių kaip ir karinio buvimo bet kokia forma, investicijų į realios ekonomikos sektorius (gamybą, energetiką ir t. t.).

Tačiau trūksta supratimo, kad realų dėmesį ir tikras garantijas mes gausime ne prašymais ar „tiesmukais epitetais“. Šie dalykai yra išvestiniai iš didžiųjų valstybių interesų nulemtos tarpusavio sąveikos. Svarbiausia analizuojant Lietuvos tarptautinę padėtį nepamiršti pamatinės prielaidos ­ – Lietuva yra labiau tarptautinės politikos objektas nei subjektas.

Šiandien Lietuva kaip valstybė yra palyginti nedidelė ir apsupta kur kas didesnių kaimynų. Nors mūsų sąmonėje ir gyvas „nuo jūros iki jūros“ vaizdinys ir jo nulemti mąstymo stereotipai.

Lietuvos, kaip atskiros valstybės, galia silpna. Esame jauna valstybė, nors turinti gilias istorines šaknis. Lietuvos Respublika XX amžiuje atsirado dėl globalių geopolitinių susidūrimų per Pirmą pasaulinį karą suirus trims imperijoms. O 1990-1991 metais atsikūrė žlugus paskutinei imperijai – Sovietų Sąjungai, neatlaikiusiai pasaulio globalėjimo, kurio variklis ir garantas buvo JAV.

Dabartinė Lietuvos užsienio ir saugumo politika taip pat priklauso nuo globalios geopolitinės situacijos. Ir nuo mūsų vidinio susitelkimo bei gebėjimo susitarti.

Todėl šiandien suprantami nuogąstavimai, kad didėjant JAV „nusišalinimui“ nuo Europos saugumo reikalų, o didžiosios kontinentinės Europos šalims Vokietijai bei Prancūzijai vis labiau ir geriau sutariant su Rusija, o Jungtinei Karalystei bandant išlaikyti poveikį kontinentinės Europos raidai, Lietuva gali nesugebėti laviruoti bei pasirinkti tuos prioritetus, kurie garantuotų jos valstybingumo išlikimą.

Ir jei kiltų konfliktinės situacijos tarp JAV, Europos ir Rusijos, Lietuva gali lengvai tapti tuo, kuo jau buvo istorijos bėgyje – didžiųjų valstybių mainų objektu. Ir šiuo metu visuomenėje tvyrantis susiskaidymas, kuris dar ir pakurstomas, gali tapti tikru Achilo kulnu kalbant apie mūsų visų saugumą.

Nepriklausomai nuo mūsų valios, Lietuvos likimą veikia augantis Vokietijos stiprėjimas po JK išėjimo iš ES ir su Rusija didėjantis bendradarbiavimas, kurį vainikavo North Stream 2 dujotekio užbaigimas. Šis dujotekis realiai sugrąžina Rusiją į Europą, kaip galių balanso joje kūrėją ir palaikytoją, greta Vokietijos ir Prancūzijos, kaip ES „branduolio“. Taip pat JK, kuri yra kita reikšminga žaidėja Europos subkontinente. Negalima pamiršti Kinijos, svarbiausios Vokietijos eksporto rinkos, ir todėl netiesiogiai veikiančios Europos raidą.  

Akivaizdu, kad mūsų pagrindinės sąjungininkės JAV interesų neatitinka didėjanti kooperacija tarp Rusijos ir Vokietijos.

Akivaizdu, kad mūsų pagrindinės sąjungininkės JAV interesų neatitinka didėjanti kooperacija tarp Rusijos ir Vokietijos. Todėl buvo dedama daug vilčių į „Trijų jūrų iniciatyvą“– Lenkijos, Rumunijos, Bulgarijos, Kroatijos, Austrijos kitų Višegrado šalių, Baltijos valstybių darinį.

Tačiau skirtingos šalys, jų interesai ir tapatybės kol kas neleidžia šiai iniciatyvai virsti kūnu. Nėra „integruojančios“ valstybės, nes visos kitos nenori pripažinti vienos ar kitos galimos bloko narės lyderystės.

Todėl neatsitiktinai 2021 m. liepos 21 d. tarp JAV ir Vokietijos vyriausybių buvo pasirašytas tarpusavio supratimo memorandumas, kuriame Vokietija raginama būti aktyvesne Trijų jūrų iniciatyvos ir Ukrainos energetikos sektoriuje dalyve.

JAV lyderyste paremta liberali pasaulio tvarka silpsta, tarptautinė sistema pradėta pertvarkyti dar valdžioje esant Barackui Obamai. Donaldo Trumpo vadovaujamos Jungtinės Valstijos, taip, kaip tai pradėjo B. Obama, keitė savo globalią liberalios demokratijos diegimo strategiją į „netiesioginio balansavimo“ strategiją (offshore balancing, leading from behind).

Galima tokį veikimą pavadinti selektyviu įsitraukimu tik svarbiuose JAV regionuose (Europoje, Artimuosiuose ir Vidurio Rytuose bei Rytų Azijoje), kur dvišališkai veikdama JAV (at)kuria regioninius balansus.

Artimuosiuose ir Vidurio Rytuose Turkija (ir Kataras) veikia prieš Saudo Arabiją ir Iraną, o šis - prieš abi anas valstybes. Rytų Azijoje prieš Kiniją balansuoja Japonija, P. Korėja, Taivanas, Vietnamas, Naujoji Zelandija bei Australija. Taip pat siekiama įtraukti ir besispyriojančią Indiją, kurią, matyt, pavyks prisikviesti į glaudesnį aljansą keturšalio „Quad“ saugumo dialogo pagrindu.

Talibanas, kuriam įsigalėti Afganistane padėjo Pakistanas ir Kinija, galutinai „užsklendė“ Indiją jos subkontinente. Indija dabar yra apsupta priešiškos Kinijos ir jos sąjungininkų.

Tendencija palaikyti pusiausvyrą Europoje netiesiogiai reiškėsi iš pradžių Brexit palaikymu ir Lenkijos stiprinimu. Dabar Vokietija skelbiama „geriausiu JAV draugu pasaulyje“. Atrodo, grįžtama prie jau prieš Antrąjį pasaulinį karą išbandytos strategijos – pasitraukti iš mūsų regiono, skatinti Vokietijos ambicijas daryti lemiamą įtaką Vidurio ir Rytų Europoje.

Kitaip tariant, siekiama kurti Vokietijos vedamą Europos dalį (DE)Europą kaip atsvarą Rusijai ir JK – dviem Europos pakraščiuose esančioms stiprioms valstybėms. Stiprėjanti Vokietija natūraliai kels nerimą Prancūzijai, JK ir Rusijai. Jos pradės balansuoti prieš Vokietiją ir taip atsikurs regioninis jėgų balansas Europoje.

Tokiomis sąlygomis ES gilesnė integracija yra įmanoma, tačiau tik mažesniame rate, susitelkus panašaus ekonominio išsivystymo šalims, turinčioms panašias socialines ir kultūrines tapatybes, ar galinčiomis lengvai asimiliuotis į branduolį, kuriame Vokietija griežtų pirmu smuiku be Prancūzijos.

Taigi, šiandien Paneuropa sunkiai įmanoma, tačiau (DE)Europa – taip. Jei nebus „dviejų greičių ar „dviejų lygių“ ES, tai ją ištiks regionalizacija – suskaidymas į dvi, tris ar net keturias europines sąjungas. O kaip elgtis Lietuvai?

O Lietuva toliau veikia iš inercijos...

O Lietuva toliau veikia iš inercijos... Po įstojimo į NATO ir ES Lietuva ėmėsi aktyvaus europinių vertybių, gero valdymo modelių, demokratijos, žmogaus teisių ir laisvių  sklaidos NATO ir ES Rytų kaimynystėje rėmimo ir tarpininkavimo vaidmens.

Mes buvome tarsi „laisvės ir demokratijos švyturiu” buvusioms SSRS respublikoms, savo pavyzdžiu rodydami, kad jei pavyko mums, gali pavykti ir jiems. Mes stengėmės būti jungtimi tarp Rytų ir Vakarų. Deja, Lietuvos galimybės ir po 2004-ųjų metų, ir dabar, neatitinka mūsų pačių sau prisiskirtų vaidmenų bei įvaizdžio. Įvykiai Baltarusijoje 2020 m. ir Ukrainos reformų stagnavimas tai puikai iliustruoja.

Dabartiniu metu kai JAV ir Rusija siekia sugyvenimo, tariasi ir ieško naujų varžymosi bei įtakos darymo taisyklių, stiprėja Rusijos ir Vokietijos bendradarbiavimas (kuriam kol kas, bent laikinai, nebeprieštarauja JAV) ir akivaizdžiai ryškėja Vakarų Europos valstybių nuostata izoliuoti Baltarusiją ir užšaldyti konfliktą dėl Krymo, o Donbaso problemą spręsti paraidžiui pagal Minskas-2 susitarimą. Taip de facto Baltarusija ir dalis Ukrainos būtų palikta Rusijos įtakai, o pati Ukraina taptų neutralia valstybe. Lietuvai labai svarbu daryti viską, kad ši palikimo Rusijai tendencija sustotų ties Vakarų civilizacijos riba.

Kad Rusijos susitarimo su Vakarais šansai yra neblogi, demonstruoja ką tik nesenai paskelbti Rusijos ir JAV sutarties bei Rusijos ir NATO susitarimo projektai. Vakarai jų iš karto neatmetė. Derybos, atsiremiant į šių projektų kai kurias nuostatas prasidės kitų metų sausio pradžioje.

Kad Rusijos susitarimo su Vakarais šansai yra neblogi, demonstruoja ką tik nesenai paskelbti Rusijos ir JAV sutarties bei Rusijos ir NATO susitarimo projektai.

Pasižiūrėjus atidžiau į JAV ir Rusijos sutarties projektą, abi pusės išloštų nemažai sau taktiškai naudingų dalykų: Rusija – įtakos zoną posovietinėje erdvėje bei stabilumą ties NATO rytinėmis sienomis, o JAV – Rusijos neutralumą bręstančioje Amerikos priešstatoje su Kinija. Juk pagal projektą, abi pusės įsipareigotų nesudarinėti ir nedalyvauti viena kitai priešiškuose aljansuose.

Lietuvos valstybės atsikūrimas 1990 metais ir jos saugumas pastaruosius tris dešimtmečius rėmėsi keliais kertiniais dalykais – „pamatinėmis plytomis“ –  transatlantizmu, mūsų regiono šalių paramos telkimu Lietuvos užsienio ir saugumo politikos tikslams (pirmiausia strateginiu bendradarbiavimu su Lenkija, Latvija, Estija, Vokietija, JK ir Skandinavijos šalimis), ir Baltarusijos nepriklausomybe. Dabar visos aukščiau išvardintos Lietuvos „užsienio politikos rūmo kolonos“ tapo vienaip ar kitaip nestabilios.

Nestabili ir mūsų vidaus politika, o visuomenė – suskaidyta, nusivylusi ir kažin, ar pasirengusi aukotis vardan tikslų, kurių prasmę apibrėžia politikai, tačiau šie tikslai dažnai neatitinka piliečių praktinių interesų. O juk vertybės ir interesai yra tos pačios monetos dvi pusės. Ir nors dažnai politika pateikiama kaip šachmatų partija, kurioje žaidžia patyrę žaidėjai, šiandien man labiau ji primena paauglių mėgiamą „džengą“, kai nežinai, kuris judesys sukels griūtį.

The post Regina Statkuvienė. Kai galvoji, kad žaidi šachmatais, o iš tikrųjų loši džengą appeared first on LAIKMETIS.

Bene geriausiai blogis pavaizduotas kaip Sauronas „Žiedų valdove“. Jis beveidis. Esantis kažkur tarp ir anapus materijos. Gundantis auksu. Spindesiu. Įgyjantis galią tik tada, kai nuodėmės spindesio apakinta ir suviliota asmenybė tampa jo įrankiu.

Kodėl besibaigiant adventui matau prasmę kalbėti apie blogį?

Vieną priežasčių – šv. Kalėdos gali neateiti. Ir ne todėl, kad neišauš gruodžio 25-oji. Ir ne todėl, kad Jėzaus gimimo faktą kas nors būtų pajėgus atšaukti.

Šv. Kalėdas galime panaikinti mes patys sau.  

Advento pradžioje Europos lygybės komisarė Helena Dalli pateikė pasiūlymą Europos Komisijai naudoti „įtraukiančią“ komunikaciją. Anot politikės, šv. Kalėdos turėtų būti vadinamos „atostogų sezonu“, taip pat turėtų būti galutinai panaikinti „seksistiniai“ kreipiniai „ponas“ arba „ponia“, identifikuojantys lytį.

Ir nors šį kartą nepasitenkinimas nuvilnijo iki pat Vatikano, eurobiurokratė kažką sumurmėjo apie darbinį dokumentą, tačiau iš tiesų tai gera proga pasižiūrėti į pasaulį, kuriame gyvename tarsi iš paukščio skrydžio. Iš istorinės ir moralinės perspektyvos.

Tūkstantmetė žmonijos išmintis, vertybiniai klodai ir moralės normos – visa tai, kas skiria žmogiškąją būtį nuo gyvuliškosios, užfiksuoti ir perduodami simboliais, metaforomis ir palyginimais pasakose, mituose, padavimuose... Ir gyvuoja tol, kol motinos vakarais vaikams seka pasakas.

Nei sugriovus miestus ir šventyklos, nei sudeginus rankraščius bei knygas žmonijos išmintis nedingsta. Ji dingsta tada, kai jaunuolis nėra treniruojamas tapti karžygiu ir nukirsti drakonui galvą, bet lepinamas ir mokomas prisijaukinti drakoną. Arba gali pasirinkti tapti drakonu ir nesibaiminti, kad kas nors nukirs galvą.

Išmintis dingsta tada, kai jaunuolis nėra treniruojamas tapti karžygiu ir nukirsti drakonui galvą, bet lepinamas ir mokomas prisijaukinti drakoną.

Ne tik atskiro žmogaus prigimtyje susigrumia kilnumas ir niekšybė, bet ir valstybių, civilizacijų egzistencijoje matomi dvasinio pakilimo bei nuosmukio periodai, kurių materiali išraiška – suklestėjimas arba žlugimas.

Karai, epidemijos bei badmečiai istorijos vadovėliuose įvardijami kaip pabaigos priežastys, tačiau nėra istorijoje pavyzdžio, kai ydų ir nuodėmių kamuojama valstybė būtų išvengusi žlugimo. Tereikia atsiversti Asirijos, Babilonijos ar Romos istoriją.

Todėl galvojantys apie šeimos ir tautos ateitį amžinąsias tiesas diegia jau vaikams. Kad ant tvirto akmens, o ne ant gličios pelkės jie statytų savo gyvenimą. Kad išmoktų atpažinti tvarkos ir chaoso pranašus, kad kurtų civilizaciją ir gintų ją nuo barbarybės. Kad atpažintų gėrį ir blogį. Ir atėjus lemiamam laikui gebėtų teisingai pasirinkti.

Įdomu kaip pasirinks mūsų vaikai...Ar dažnai skaitote vaikiškas knygas ir žiūrite vaikiškus filmus? Ar domitės, kaip sparčiai kinta jiems brukama pasaulėžiūra? Beje, ne tik jiems. Skirtis tarp gėrio ir blogio, grožio ir bjaurasties šiandien trinama daug kur.

Juk jau girdėjote, kad senosios pasakos žiaurios, liūdnos ir baisios? Gali išgąsdinti ir nuliūdinti? Neatitinka nūdienos aktualijų? Kur kas geresnės naujosios istorijos, kur nereikia kovoti su slibinais, verčiau su jais susidraugauti!

Naujame puikiame pasaulyje gyventi turi būti paprasta ir lengva. Būk, kuo nori būti be pastangų ir triūso. Nuovargis, prakaitas, ašaros ir kraujas nebedžiugina, vadinasi nenaudingi.

Būti protingu, geru žmogumi, gražia moterimi, stipriu vyru nėra lengva. Dažnai labai sunku. Tenka mokytis. Aukotis dėl kito. Lavinti kūną ir dvasią.

Būti protingu, geru žmogumi, gražia moterimi, stipriu vyru nėra lengva. Dažnai labai sunku. Tenka mokytis.

Kaip ir statyti katedrą. Austi drobę ar šilką. Auginti duoną ir vyną. Reikia įdėti daug darbo, turėti meistriškumo ir kantrybės. Tik tada būna nuostabus rezultatas.

O jis žeidžia tinginio ir kvailio jausmus. Jo puikybę. Ir tinginystę. Pernelyg sudėtinga mokytis statyti katedrą.

Todėl reikia visus įtraukti, suvienodinti, niveliuoti. Kitoniškumas deklaruojantiems įvairovę tampa neįmanomu priimti ir toleruoti.

Bet grįžkime prie šv. Kalėdų ir ponų bei ponių. Ir eurobiurokratų. Ir rekomenduojamos literatūros vaikams.

Viešoje erdvėje vis dažniau girdimi įvairūs Naujosios pasaulio tvarkos raktažodžiai: tvarumas, žalumas...ir įtraukumas.

Galbūt todėl ne tik šv. Kalėdos, bet ir moteriška moteris, ir vyriškas vyras jau puikiam naujajam pasauliui nederami epitetai. Ponios ir ponai, jūs esate griautini stereotipai!

Įtraukumas naujojo pasaulio Naujoje Tvarkoje turi suvienodinti visus. Kad neliktų rasės, religijos, tautybės ir lyties skirtumo. Sako, tie skirtumai žeidžia. O kodėl žeidžia? Juk mūsų skirtumai daro mus išskirtinais ir unikaliais!

Įtraukumas naujojo pasaulio Naujoje Tvarkoje turi suvienodinti visus.

Tačiau tikrasis blogis neturi veido… Jis - tuštuma. Sauronas. Todėl reikalingas visa ko suvienodinimas. Pasaulis be moralės ribų, etikos normų, be gėrio ir blogio orientyrų. Raudonais kilimais tebūnie užklotos visos raudonos linijos. Kad nebūtų net matyti pasirinkimo galimybės.

Kas sakė, kad blogio tarnai yra tik pasakų slibinai, raganos ir velniai? Tik girti ir apskurę revoliucionieriai? Sirenos nuostabiais balsais kviečia jūreivius į pražūtį. Gražuolė pamotė savo kerais apžavinti Snieguolės tėtį. Kostiumuoti prekeiviai sielomis ir kūnais siūlo keliauti į puikų naująjį pasaulį. Pasaulį, kuriame viešpatauja gerovė ir visos septynios didžiosios dorybės. Ar Jūs prieš jas?

Tačiau niekas neperspėja, kad visos dorybės gali virsti savo pačios priešingybėmis – didžiosiomis nuodėmėmis, kai prarandamas saikas – visų dorybių matas. Taip romumas tampa abejingumu, leidžiančiu keroti rūstybei, dosnumas – švaistūniškumu, nuolankumas – save pozicionuojančia puikybe...

Nuostabiame Doriano Grėjaus portrete kada nors vis tiek ima ryškėti visos gyvenimo patirtys.

Šių šv. Kalėdų išvakarėse ne vienas jaučiamės taip, tarsi Sniego karalienė pagrobė daugelį mūsų mylėtų žmonių. Jie šalia, bet mes nesusikalbame. Negirdime ir nesuprantame vieni kitų.

Mūsų gyvenimai tarsi įkalinti ir sušaldyti milžiniškuose ledo luituose. Tiek daug netikrumo. Ledinių gėlių, kurių negalima nei paliesti, nei užuosti.

Ir nei vieno karžygio, kuris padėtų iš ledo ir sniego karalystės ištrūkti… Kaip pačiose baisiausiose pasakose, kur karžygių nelieka. Kur našlaitė Elenytė turi pati viena eiti brolių vaduoti. Ir išvaduoja. Nes sužimba Betliejaus žvaigždė. Viltis. Ir kai šviesa spindi tamsoje, tamsa jos neužgožia.

The post Regina Statkuvienė. Blogio veidas appeared first on LAIKMETIS.