Net ir ypatingai nesidomintiems politika, akivaizdu, jog Lietuvos užsienio politika ir santykiai su kaimynais tampa problema pirmiausia mums patiems.
Ir niekas šiandien nepateikia veiksmų plano, kas bus, jei išsipildys didžioji mūsų baimė – baimė tapti mainų objektu, ir neišsipildys didžioji iliuzija, kad Lietuva yra nepamainoma žaidėja ES ir NATO rytų politikoje.
Istorinės patirties pamokyti mes labiausiai bijome, kad mūsų „neišmainytų“ dėl ko ar į ką. Todėl desperatiškai trokštame dėmesio ir pripažinimo iš didžiųjų valstybių lyderių kaip ir karinio buvimo bet kokia forma, investicijų į realios ekonomikos sektorius (gamybą, energetiką ir t. t.).
Tačiau trūksta supratimo, kad realų dėmesį ir tikras garantijas mes gausime ne prašymais ar „tiesmukais epitetais“. Šie dalykai yra išvestiniai iš didžiųjų valstybių interesų nulemtos tarpusavio sąveikos. Svarbiausia analizuojant Lietuvos tarptautinę padėtį nepamiršti pamatinės prielaidos – Lietuva yra labiau tarptautinės politikos objektas nei subjektas.
Šiandien Lietuva kaip valstybė yra palyginti nedidelė ir apsupta kur kas didesnių kaimynų. Nors mūsų sąmonėje ir gyvas „nuo jūros iki jūros“ vaizdinys ir jo nulemti mąstymo stereotipai.
Lietuvos, kaip atskiros valstybės, galia silpna. Esame jauna valstybė, nors turinti gilias istorines šaknis. Lietuvos Respublika XX amžiuje atsirado dėl globalių geopolitinių susidūrimų per Pirmą pasaulinį karą suirus trims imperijoms. O 1990-1991 metais atsikūrė žlugus paskutinei imperijai – Sovietų Sąjungai, neatlaikiusiai pasaulio globalėjimo, kurio variklis ir garantas buvo JAV.
Dabartinė Lietuvos užsienio ir saugumo politika taip pat priklauso nuo globalios geopolitinės situacijos. Ir nuo mūsų vidinio susitelkimo bei gebėjimo susitarti.
Todėl šiandien suprantami nuogąstavimai, kad didėjant JAV „nusišalinimui“ nuo Europos saugumo reikalų, o didžiosios kontinentinės Europos šalims Vokietijai bei Prancūzijai vis labiau ir geriau sutariant su Rusija, o Jungtinei Karalystei bandant išlaikyti poveikį kontinentinės Europos raidai, Lietuva gali nesugebėti laviruoti bei pasirinkti tuos prioritetus, kurie garantuotų jos valstybingumo išlikimą.
Ir jei kiltų konfliktinės situacijos tarp JAV, Europos ir Rusijos, Lietuva gali lengvai tapti tuo, kuo jau buvo istorijos bėgyje – didžiųjų valstybių mainų objektu. Ir šiuo metu visuomenėje tvyrantis susiskaidymas, kuris dar ir pakurstomas, gali tapti tikru Achilo kulnu kalbant apie mūsų visų saugumą.
Nepriklausomai nuo mūsų valios, Lietuvos likimą veikia augantis Vokietijos stiprėjimas po JK išėjimo iš ES ir su Rusija didėjantis bendradarbiavimas, kurį vainikavo North Stream 2 dujotekio užbaigimas. Šis dujotekis realiai sugrąžina Rusiją į Europą, kaip galių balanso joje kūrėją ir palaikytoją, greta Vokietijos ir Prancūzijos, kaip ES „branduolio“. Taip pat JK, kuri yra kita reikšminga žaidėja Europos subkontinente. Negalima pamiršti Kinijos, svarbiausios Vokietijos eksporto rinkos, ir todėl netiesiogiai veikiančios Europos raidą.
Akivaizdu, kad mūsų pagrindinės sąjungininkės JAV interesų neatitinka didėjanti kooperacija tarp Rusijos ir Vokietijos.
Akivaizdu, kad mūsų pagrindinės sąjungininkės JAV interesų neatitinka didėjanti kooperacija tarp Rusijos ir Vokietijos. Todėl buvo dedama daug vilčių į „Trijų jūrų iniciatyvą“– Lenkijos, Rumunijos, Bulgarijos, Kroatijos, Austrijos kitų Višegrado šalių, Baltijos valstybių darinį.
Tačiau skirtingos šalys, jų interesai ir tapatybės kol kas neleidžia šiai iniciatyvai virsti kūnu. Nėra „integruojančios“ valstybės, nes visos kitos nenori pripažinti vienos ar kitos galimos bloko narės lyderystės.
Todėl neatsitiktinai 2021 m. liepos 21 d. tarp JAV ir Vokietijos vyriausybių buvo pasirašytas tarpusavio supratimo memorandumas, kuriame Vokietija raginama būti aktyvesne Trijų jūrų iniciatyvos ir Ukrainos energetikos sektoriuje dalyve.
JAV lyderyste paremta liberali pasaulio tvarka silpsta, tarptautinė sistema pradėta pertvarkyti dar valdžioje esant Barackui Obamai. Donaldo Trumpo vadovaujamos Jungtinės Valstijos, taip, kaip tai pradėjo B. Obama, keitė savo globalią liberalios demokratijos diegimo strategiją į „netiesioginio balansavimo“ strategiją (offshore balancing, leading from behind).
Galima tokį veikimą pavadinti selektyviu įsitraukimu tik svarbiuose JAV regionuose (Europoje, Artimuosiuose ir Vidurio Rytuose bei Rytų Azijoje), kur dvišališkai veikdama JAV (at)kuria regioninius balansus.
Artimuosiuose ir Vidurio Rytuose Turkija (ir Kataras) veikia prieš Saudo Arabiją ir Iraną, o šis – prieš abi anas valstybes. Rytų Azijoje prieš Kiniją balansuoja Japonija, P. Korėja, Taivanas, Vietnamas, Naujoji Zelandija bei Australija. Taip pat siekiama įtraukti ir besispyriojančią Indiją, kurią, matyt, pavyks prisikviesti į glaudesnį aljansą keturšalio „Quad“ saugumo dialogo pagrindu.
Talibanas, kuriam įsigalėti Afganistane padėjo Pakistanas ir Kinija, galutinai „užsklendė“ Indiją jos subkontinente. Indija dabar yra apsupta priešiškos Kinijos ir jos sąjungininkų.
Tendencija palaikyti pusiausvyrą Europoje netiesiogiai reiškėsi iš pradžių Brexit palaikymu ir Lenkijos stiprinimu. Dabar Vokietija skelbiama „geriausiu JAV draugu pasaulyje“. Atrodo, grįžtama prie jau prieš Antrąjį pasaulinį karą išbandytos strategijos – pasitraukti iš mūsų regiono, skatinti Vokietijos ambicijas daryti lemiamą įtaką Vidurio ir Rytų Europoje.
Kitaip tariant, siekiama kurti Vokietijos vedamą Europos dalį (DE)Europą kaip atsvarą Rusijai ir JK – dviem Europos pakraščiuose esančioms stiprioms valstybėms. Stiprėjanti Vokietija natūraliai kels nerimą Prancūzijai, JK ir Rusijai. Jos pradės balansuoti prieš Vokietiją ir taip atsikurs regioninis jėgų balansas Europoje.
Tokiomis sąlygomis ES gilesnė integracija yra įmanoma, tačiau tik mažesniame rate, susitelkus panašaus ekonominio išsivystymo šalims, turinčioms panašias socialines ir kultūrines tapatybes, ar galinčiomis lengvai asimiliuotis į branduolį, kuriame Vokietija griežtų pirmu smuiku be Prancūzijos.
Taigi, šiandien Paneuropa sunkiai įmanoma, tačiau (DE)Europa – taip. Jei nebus „dviejų greičių ar „dviejų lygių“ ES, tai ją ištiks regionalizacija – suskaidymas į dvi, tris ar net keturias europines sąjungas. O kaip elgtis Lietuvai?
O Lietuva toliau veikia iš inercijos…
O Lietuva toliau veikia iš inercijos… Po įstojimo į NATO ir ES Lietuva ėmėsi aktyvaus europinių vertybių, gero valdymo modelių, demokratijos, žmogaus teisių ir laisvių sklaidos NATO ir ES Rytų kaimynystėje rėmimo ir tarpininkavimo vaidmens.
Mes buvome tarsi „laisvės ir demokratijos švyturiu” buvusioms SSRS respublikoms, savo pavyzdžiu rodydami, kad jei pavyko mums, gali pavykti ir jiems. Mes stengėmės būti jungtimi tarp Rytų ir Vakarų. Deja, Lietuvos galimybės ir po 2004-ųjų metų, ir dabar, neatitinka mūsų pačių sau prisiskirtų vaidmenų bei įvaizdžio. Įvykiai Baltarusijoje 2020 m. ir Ukrainos reformų stagnavimas tai puikai iliustruoja.
Dabartiniu metu kai JAV ir Rusija siekia sugyvenimo, tariasi ir ieško naujų varžymosi bei įtakos darymo taisyklių, stiprėja Rusijos ir Vokietijos bendradarbiavimas (kuriam kol kas, bent laikinai, nebeprieštarauja JAV) ir akivaizdžiai ryškėja Vakarų Europos valstybių nuostata izoliuoti Baltarusiją ir užšaldyti konfliktą dėl Krymo, o Donbaso problemą spręsti paraidžiui pagal Minskas-2 susitarimą. Taip de facto Baltarusija ir dalis Ukrainos būtų palikta Rusijos įtakai, o pati Ukraina taptų neutralia valstybe. Lietuvai labai svarbu daryti viską, kad ši palikimo Rusijai tendencija sustotų ties Vakarų civilizacijos riba.
Kad Rusijos susitarimo su Vakarais šansai yra neblogi, demonstruoja ką tik nesenai paskelbti Rusijos ir JAV sutarties bei Rusijos ir NATO susitarimo projektai. Vakarai jų iš karto neatmetė. Derybos, atsiremiant į šių projektų kai kurias nuostatas prasidės kitų metų sausio pradžioje.
Kad Rusijos susitarimo su Vakarais šansai yra neblogi, demonstruoja ką tik nesenai paskelbti Rusijos ir JAV sutarties bei Rusijos ir NATO susitarimo projektai.
Pasižiūrėjus atidžiau į JAV ir Rusijos sutarties projektą, abi pusės išloštų nemažai sau taktiškai naudingų dalykų: Rusija – įtakos zoną posovietinėje erdvėje bei stabilumą ties NATO rytinėmis sienomis, o JAV – Rusijos neutralumą bręstančioje Amerikos priešstatoje su Kinija. Juk pagal projektą, abi pusės įsipareigotų nesudarinėti ir nedalyvauti viena kitai priešiškuose aljansuose.
Lietuvos valstybės atsikūrimas 1990 metais ir jos saugumas pastaruosius tris dešimtmečius rėmėsi keliais kertiniais dalykais – „pamatinėmis plytomis“ – transatlantizmu, mūsų regiono šalių paramos telkimu Lietuvos užsienio ir saugumo politikos tikslams (pirmiausia strateginiu bendradarbiavimu su Lenkija, Latvija, Estija, Vokietija, JK ir Skandinavijos šalimis), ir Baltarusijos nepriklausomybe. Dabar visos aukščiau išvardintos Lietuvos „užsienio politikos rūmo kolonos“ tapo vienaip ar kitaip nestabilios.
Nestabili ir mūsų vidaus politika, o visuomenė – suskaidyta, nusivylusi ir kažin, ar pasirengusi aukotis vardan tikslų, kurių prasmę apibrėžia politikai, tačiau šie tikslai dažnai neatitinka piliečių praktinių interesų. O juk vertybės ir interesai yra tos pačios monetos dvi pusės. Ir nors dažnai politika pateikiama kaip šachmatų partija, kurioje žaidžia patyrę žaidėjai, šiandien man labiau ji primena paauglių mėgiamą „džengą“, kai nežinai, kuris judesys sukels griūtį.
