„Esame nepaprastai palaiminti, kad turime puikų jaunimą, puikią mūsų Tėvynės nuotaiką. Meldžiamės, kad pasaulis, blaškomas nerimo audrų, būtų Viešpaties malonių sustiprintas, įsivyrautų taika bei ramybė“, – sakė Kauno arkivyskupas metropolitas Kęstutis Kėvalas, pasveikindamas LR Seimo bei Kauno miesto valdžios atstovus, įvairias organizacijas ir ypač jaunimą, pripildžiusį šventovę savo džiaugsmo, jaunatviškumo ir savo bendruomenių vėliavų.

Sakydamas homiliją, arkivyskupas atkreipė dėmesį į šiandien ypač svarbius mūsų himno žodžius: „Vardan tos Lietuvos vienybė težydi!“ Kovo 11-oji mums primena, kaip ši vienybė sužydėjo ir kokią galią tai turėjo mūsų Nepriklausomybės atkūrime.

Homilijoje raginta pamąstyti apie mus vienijančias krikščioniškąsias vertybes kaip tikrąjį vienybės pamatą.

Arkivyskupas kvietė šiais Jubiliejaus metais nešti viltį kitiems, puoselėti vienybę, prasidedančią žmogaus širdyje, vienybėje su savo Kūrėju.

The post Iškilminga Eucharistija Kauno arkikatedroje pažymėta Kovo 11-oji appeared first on LAIKMETIS.

Demokratų partija per antradienio rinkimus gavo trigubai daugiau balsų nei anksčiau.

Nacionalistų partija „Naleraq“, kuri ragino nuo greičiau skelbti salos nepriklausomybę nuo Danijos, antradienį surinko 24,5 proc. balsų – dvigubai daugiau nei praėjusį kartą.

Darbą baigiančią centro kairės valdančiąją koaliciją sudarančios dvi partijos liko trečioje ir ketvirtoje vietose.

Dar niekada rinkimai JAV prezidento Donaldo Trumpo (Donaldo Trampo) trokštamoje savarankiškai valdomoje Danijos teritorijoje nekėlė tokio tarptautinio susidomėjimo.

Neseniai išsakyti D. Trumpo komentarai apie tai, kad JAV turėtų perimti Grenlandijos kontrolę, paskatino kalbas apie visišką nepriklausomybę nuo Danijos. Tai tapo pagrindiniu rinkimų kampanijos klausimu.

Nacionalistai pasisako už kuo skubesnį nepriklausomybės paskelbimą, o Demokratų partija vadina save socialliberalia ir ragina skelbti nepriklausomybę kažkada vėliau. 

Būsimoji vyriausybė turėtų spręsti, kada ši Arkties sala skelbs nepriklausomybę, kuriai pritaria didžioji dauguma grenlandų.

Iš viso Grenlandijoje gyvena 57 tūkst. žmonių.

The post Rinkimus Grenlandijoje laimėjo nuosaikūs nepriklausomybės šalininkai appeared first on LAIKMETIS.

„Kovo 11-oji – diena, kuomet buvo pasirašytas Lietuvos Nepriklausomybės Atkūrimo Aktas, apvainikavęs lietuvių tautos laisvės ir savarankiškumo siekį, atkuriant valstybės nepriklausomybę. Šią dieną prisimename tuos, kurie parodė drąsą ir tvirtumą, gindami savo šalies laisvę, nebijodami išbandymų ir negailėdami savo gyvybių.",– rašoma metropolito Inokentijaus kreipimesi.

Jo žodžiais, daugiau nei prieš trisdešimt metų Lietuvos stačiatikiai, vadovaujami metropolito Chrizostomo, tvirtai ir ryžtingai palaikė Lietuvos tautos laisvės ir valstybės nepriklausomybės siekį, šios krypties laikomasi ir dabar.

„Lietuvos Stačiatikių Bažnyčia visada buvo ir išlieka Lietuvos visuomenės dalimi, kartu su ja dalijasi ir džiaugsmais, ir skausmais... Mes visada meldėmės ir nuolatos, kiekvieną dieną, meldžiamės už Dievo globojamą mūsų šalį Lietuvą, jos valdžią, kariuomenę ir visus žmones.", – pabrėžė metropolitas Inokentijus savo kreipimesi į Lietuvos gyventojus.

Metropolitas Inokentijus Nepriklausomybės atkūrimo dienos proga taip pat išsiuntė sveikinimo laiškus Lietuvos valstybės aukščiausiems pareigūnams: Lietuvos Respublikos Prezidentui Gitanui Nausėdai, Ministrui Pirmininkui Gintautui Paluckui bei Lietuvos Seimo Pirmininkui Sauliui Skverneliui.

Kovo 11 dieną, Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dienos proga, visuose Lietuvos stačiatikių šventovėse vyks intencinės padėkos pamaldos.

The post Metropolitas Inokentijus pasveikino Lietuvos gyventojus su Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo diena appeared first on LAIKMETIS.

Dr. Jonas Basanavičius ir 1918 m. vasario 16 d. aktas žadino ir kėlė Lietuvių tautą savarankiškam gyvenimui savo valstybėje J. Basanvičius straipsnyje Priedėlis prie lietuviško klausimo (Apšvieta1892) iškėlė nepriklausomos Lietuvos idėją. Jis 1883 m. pradėjo leisti “Aušrą”, garsino lietuvių kalbą, tautosaką, istoriją, buvo Didžiojo Vilniaus seimo 1905 m. gruodžio 04–05 dienomis iniciatorius, vienas organizatorių ir pirmininkų.

Daug nuveikė gindamas lietuvių kalbą ir kultūrą nuo lenkinimo.Buvo Lietuvių konferencijos, vykusios 1917 m. rugsėjo 18–22 dienomis Vilniuje pirmininkas. Joje buvo išrinkta Lietuvos Taryba. J. Basanavičius tapo Tarybos nariu, pirmininkavo jos 1918 m. vasario 16 d. posėdžiui, priėmusiam Vasario 16 Aktą. Vasario 16 d. Lietuva iš vargano valstiečių krašto pradėjo augti į europietišką valstybę, kurios istoriją sutrikdė sovietinė ir vokiškoji okupacijos. Vasario 16 dienos Lietuva gyvavo 22 metus ir 4 mėnesius.

Dr. J. Basanavičius buvo 1907 m. įkurtos Lietuvių mokslo draugijos, kuri vėliau tapo Lietuvos mokslų akademija, iniciatorius, steigėjas ir pirmininkas iki mirties.

Basanavičius rašė: „Lietuvos dvasė per tiek šimtų metų neprieteliška ranka gesinta šiandien didei sunykus! Vislab, kas buvo lietuviška, per ilgus metus, buvo rūpinama išnaikinti, iš šaknų išrauti! Jei dar nepasisekė mūsų mylimą ir puikią kalbą drauge mums su liežuviu išplėšti, tai pasisekė piktžolių sėklas visuose Lietuvos kampuose išbarstyti, o tai nenaudėlės, žiūrėk, kaip išbujojo!..“ (Merkys Vytautas Jonas Basanavičius – Aušros kūrėjas)

Plk. Kazys Škirpa ir 1941 m. birželio 23 d. sukilimas skelbė Lietuvos nepriklausomybės atstatymą. 1918 m. K. Škirpa tapo pirmu Lietuvos kariuomenės savanoriu, o 1919 m.sausio 1 d. vadovavo būriui savanorių iškeliant lietuvišką trispalvę Vilniuje Gedimino pilies bokšte. 1919 m. kovą jam  buvo įsakyta suformuoti atskirą Lietuvos kariuomenės batalioną, kuris išaugo į 5-tą pėstininkų pulka.

Su šiuo pulku K. Škirpa kovėsi visuose nepriklausomybės frontuose - su bolševikais, bermontininkais ir lenkais. 1920–21 buvo Steigiamojo Seimo narys,o 1925 m. baigė Belgijos karo akademiją ir tapo Generalinio štabo Antrojo skyriaus viršininkas, 1926 m. jam suteiktas pulkininko leitenanto laipsnis ir buvo paskirtas Vyriausiojo kariuomenės štabo viršininku. Pradėjo pertvarkyti kariuomenę, parengė mobilizacijos planą. Nuo 1927 m. dirbo diplomatinį darbą Vokietijoje, Tautų Sąjungoje ir Lenkijoje. K. Škirpa pirmasis iš Lietuvos diplomatų įteikė protesto notą Vokietijos užsienio reikalų ministerijai prieš Sovietų Rusijos įvykdytą agresiją prieš Lietuvą.

1940 m. lapkričio 17 d. Berlyne kartu su kitais 25 asmenimis pasirašė Lietuvių aktyvistų fronto Steigiamąjį aktą, buvo išrinktas organizacijos vadu. Kartu su Vilniaus LAF ir Kauno LAF siekė sutelkti lietuvių tautos jėgas kovai dėl Lietuvos išlaisvinimo, rengė sukilimą. Birželio sukilėliams užėmus Kauną K. Škirpa buvo išrinktas Lietuvos laikinosios vyriausybės ministru pirmininku, bet vokiečių sulaikytas Berlyne šių pareigų eiti negalėjo.

Lietuvos nepriklausomybės atstatymas buvo iššūkis mestas vokiečiams. Okupacinė vokiečių valdžia ribojo Lietuvos laikinosios vyriausybės veiklą. Laikinoji Vyriausybė konstatavo, kad jos veikimas yra sustabdomas prieš jos ir prieš lietuvių tautos valią. Tokiu savo nusistatymo formulavimu Laikinoji Vyriausybė pažymėjo, kad ji nelaiko savęs likviduota nei likvidavusis, sukilimo jai skirto uždavinio nelaiko baigtu. Birželio 23 dienos Lietuva gyvavo šešias savaites.

Karui einant į pabaigą K. Škirpa parengė memorandumą, kuriuo Vokietijai siūlė Lietuvos valdymą perleisti lietuvių vyriausybei. Atsakant į tai, 1944 m. birželio 14 d. jis buvo suimtas ir nusiųstas į SS koncentracijos stovyklą Godesberge. K. Škirpa Lietuvos aktyvistų fronto programiniame dokumente rašė:

„Tikslas, kurį, netekus valstybinės nepriklausomybės, visi lietuviai, ištikimi Tėvynei Lietuvai, turi savo galvose ir nešioja savo širdyse, yra savaime aiškus: laisvos nepriklausomos valstybės atstatymas. <…> Valstybė savaime nėra joks idealas. Ji yra tik priemonė tautos gerovei kelti ir jos tautinei kultūrai vystyti. Esamomis tarptautinėmis ir socialinėmis sąlygomis valstybė yra galingiausia ir didžiausia organizacija patikrinti ir įgalinti minėtų tikslų siekimą. Todėl kiekviena tauta stengiasi turėti savo valstybę, o jos netekusi – kovoja, nesigailėdama didžiausių aukų už jos atstatymą.“ (Škirpa Kazys. Platformos metmenys. Sukilimas. Vilnius: Žara, 2020, psl. 145-150.)

Prof. Vytautas Landsbergis ir Sąjūdis atvedė Lietuvą į Kovo 11. 1989 metų rugpjūčio 23 d. Baltijos kelias vedė į dainuojančią revoliuciją. Vytautas Landsbergis - Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys, Sąjūdžio Seimo tarybos pirmininkas, Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininkas – Lietuvos aukščiausias pareigūnas. Jis pirmininkavo Aukščiausiosios Tarybos posėdžiui, priėmusiam Kovo 11 Aktą, kuriuo atkurta Lietuvos nepriklausomybė.

Po to didžąja dalimi jo valia buvo atlaikyta 1990 metų ekonominė blokada ir 1991 metų ginkluota agresija, pasiektas susitarimas, kad iš Lietuvos būtų išvesti Rusijos kariniai daliniai. 1991 m. liepos 7 d. V. Landsbergis su Rusijos Federacijos prezidentu B. Jelcinu pasirašė Lietuvos ir Rusijos Tarpvalstybinių santykių pagrindų sutartį, kuria Rusija pripažino Lietuvos nepriklausomybę pagal 1990 m. kovo 3 d. aktus. V. Landsbergis dirbo Seime, Europos parlamente, rašė ir leido knygas, minėjo Lietuvai svarbias datas ir žmones.

Be nepriklausomybės siekių ir darbų V. Landsbergis daug nuveikė kaip meno, muzikos ir kultūros istorikas, M. K. Čiurlionio kūrybos tyrinėtojas ir garsintojas, pripažintas Lojolos universiteto Čikagoje teisės garbės daktaru, nominuotas Jeilio universiteto teisės daktaru, Vytauto Didžiojo universiteto Kaune filosofijos garbės daktaru, Ogdeno Weberio universiteto JAV humanitarinių mokslų daktaru.

V. Landsbergio žodžiai: „Kai skaitom apie Sąjūdį, kad ėjom, atėjom į Kovą, tai ir supraskim, kad Birželis buvo pradžia neįtikėtinai ilgo ir baisaus kelio į kovo 11-ąją. Čia mūsų atgimimas ir susipratimas. Tik senasis okupantas, nenorėjęs taikos ir nuodėmių prisipažinimo, tebegrūmoja. Jo ginklas – melas. Šviesus protas ir ištikima širdis tebūnie mūsų ginklas. Neapykantos apaštalai, kurie išduoda laisvės kovą, teputoja putinijoje. Lietuva gyvens.“ (Landsbergis Vytautas. Teisė sukilti, valia sukilti. Birželis kvietė į Kovą. Vilnius: Žara, 2021, psl. 22.) 

Ar neteks skaičiuoti kiek metų ir mėnesių gyvavo Kovo 11-os respublika?

Tai priklausys nuo to kiek bus:

- basanavičių, kurie švies visuomenę, saugos kalbą, gaivins istoriją, ugdys patriotizmą;

- škirpų, kurie tarnaus kaip pirmieji savanoriai, kovos kaip birželio sukilėliai, priešinsis kaip pokario partizanai, stovės tvirtai kaip sausio 13-osios gynėjai;

-landsbergių, kurie ves per kylančią audrą.

Su Vasario 16!

The post Skaitytojų paštas. Mūsų laisvės šaknys appeared first on LAIKMETIS.

Metropolito Chrizostomo valdymo metais Lietuvos Stačiatikių Bažnyčiai buvo grąžintos anksčiau sovietų valdžios nacionalizuotos šventovės. Daugelis jų buvo restauruotos, taip pat pastatytos naujos – pavyzdžiui, Klaipėdos Globos ir Nikolajaus, Palangos Iberijos Dievo Motinos cerkvė ir Visagino Paaukojimo - Panteleimono cerkvė. Jo įtaigūs pamokslai daugelio žmonių tikėjimą sustiprino ar paskatino priimti stačiatikybę.

Metropolitas Chrizostomas buvo drąsus ir ryžtingas žmogus.

2010 m. metropolitas Chrizostomas, tapęs emeritu, visai nusišalino nuo viešos veiklos ir atsidėjo tik maldai, tebedalyvaudamas pamaldose vienoje jo restauruotų Kristaus Gimimo cerkvėje Bukiškėse, Vilniaus pakraštyje.

Visi norintieji atsisveikinti su metropolitu Chrizostomu galės tai padaryti dvi dienas, sausio 6 ir 7 d., Vilniaus Šventosios Dvasios vienuolyne (Aušros Vartų g. 10).

Metropolito Chrizostomo atgiedojimas vyks 2025 m. sausio 8 d., po Dieviškosios Liturgijos, apie 8 val. ryto. Vėliau metropolitas Chrizostomas bus palaidotas Šventosios Dvasios vienuolyno hierarchų kriptoje.

Vienuolyno kieme bus eksponuojama nuotraukų paroda, skirta metropolito Chrizostomo 90-mečiui.

Trumpa biografija

Metropolitas Chrizostomas gimė 1934 m. gegužės 3 d. Kazinkos kaime, Gorlovkos rajone, Riazanės srityje, valstiečių šeimoje. Baigęs tris klases, dirbo kolūkyje. 1951–1961 m. jis dirbo architektūros paminklų restauratoriumi.

Baigė Maskvos dvasinę seminariją ir akademiją. Ketverius su puse metų būsimasis hierarchas ėjo Leningrado ir Naugardo metropolito Nikodemo (Rotovo) vyriausiojo padėjėjo pareigas. 1964 m. rugsėjo 12 d. Aleksandro Neviečio lauroje, jis buvo įšventintas diakonu.

1966 m. spalio 31 d. tapo Švč. Trejybės - Sergijaus lauroje vienuoliu ir gavo Chrizostomo vardą. Jo dangiškasis globėjas - Konstantinopolio arkivyskupas šventasis Jonas Auksaburnis. Netrukus metropolitas Nikodemas suteikė jam kunigo šventimus.

Nuo 1969 m. gruodžio 1 d. tarnavo Visų Šventųjų cerkvėje Maskvoje. 1971 m. liepos 15 d. buvo paskirtas Maskvos Patriarchato Bažnyčios ryšių su užsieniu skyriaus kanceliarijos vedėju.

1971 m. jam suteiktas archimandrito vardas. Nuo 1972 m. – Zaraisko vyskupas, Maskvos eparcijos vyskupas vikaras, Bažnyčios ryšių su užsieniu skyriaus pirmininko pavaduotojas.

Nuo 1974 m. – Kursko ir Belgorodo eparchijos hierarchas valdytojas. 1977 m. rugsėjo 2 d. buvo suteiktas arkivyskupo titulas. 1981 m. rugpjūčio 13 d. pačiam prašant buvo atleistas iš Bažnyčios ryšių su užsieniu pirmininko pavaduotojo pareigų. Nuo 1984 m. gruodžio 26 d. – Irkutsko ir Čitos vyskupijų, taip pat laikinai Chabarovsko vyskupijos valdytojas.

Nuo 1990 m. sausio 26 d. – Vilniaus ir Lietuvos arkivyskupas. 2000 m. vasario 25 d. jam suteiktas metropolito vardas. Lietuvos Stačiatikių Bažnyčiai Metropolitas Chrizostomas vadovavo iki 2010 m. gruodžio 24 d., kai dėl sveikatos būklės, pačiam prašant, tapo emeritu.

Lietuvos vadovai pareiškė užuojautą

„Jo Ekscelencijos Chrizostomo išmintinga laikysena ir pilietinė pozicija, remiant siekį atkurti Lietuvos valstybę ir pasmerkiant sovietų karinę agresiją 1991 metais, svariai prisidėjo prie tautinės santarvės ir darnios visuomenės puoselėjimo Lietuvoje“, – sakė prezidentas Gitanas Nausėda.

Anot jo, Lietuvoje per šimtmečius taikiai sugyveno įvairių religijų ir skirtingų etnokonfesinių grupių žmonės, o metropolitas Chrizostomas telkė visų religijų išpažinėjus bendrai kovai už Lietuvos nepriklausomybę.

Premjeras Gintautas Paluckas savo užuojautoje taip pat akcentavo Chrizostomo indėlį į laisvės, bendrystės ir tautinės santarvės principų puoselėjimą.

„Metropolitas emeritas Chrizostomas bus prisimenamas ne tik dėl ilgametės dvasinės lyderystės Lietuvos stačiatikių bendruomenėje – itin svarbi buvo ir jo laikysena Lietuvai siekiant nepriklausomybės bei vėliau ją ginant Sausio 13-ąją. Šiuo nepaprastu šaliai ir jos žmonėms laikotarpiu Lietuvos stačiatikių bažnyčios vadovas prisidėjo prie esminių laisvės, bendrystės ir tautinės santarvės principų puoselėjimo, palaikydamas šalies nepriklausomybės atkūrimą ir pasmerkdamas nepateisinamą, neišprovokuotą agresiją“, – sakė premjeras G. Paluckas.

Seimo pirmininko Sauliaus Skvernelio teigimu, Lietuvos stačiatikių bendruomenė neteko vienos ryškiausių asmenybių.

„Tai žmogus, kuris įeis į istoriją ne tik kaip ilgametis Stačiatikių bažnyčios vadovas, bet ir aktyvus Lietuvos laisvės ir nepriklausomybės gynėjas, turėjęs aiškią poziciją, smerkiančią Sovietų Sąjungos valdžios veiksmus dėl 1991 metų sausio įvykių Vilniuje, ir dėl to apdovanotas Lietuvos valstybės Sausio 13-osios atminimo medaliu“, – savo užuojautoje teigė parlamento vadovas.

The post Lietuvos stačiatikių bendruomenė neteko vienos ryškiausių asmenybių metropolito emerito Chrizostomo appeared first on LAIKMETIS.

Kreipdamasis į šalies gyventojus prezidentas pažymėjo, kad per 34 metus po nepriklausomybės atkūrimo užaugo nauja karta, apie autoritarizmą žinanti tik iš istorijos vadovėlių, laisvę ir demokratiją laikanti savaime suprantamu dalyku ir nebijanti reikšti nuomonės.

„Nors laisvė gali atrodyti savaime suprantamas dalykas, taip nėra. Mūsų šalies istorija tai įrodo“, – priminė E. Rinkevičius ir pabrėžė, kad laisvė – tai Latvijos įstojimas į Europos Sąjungą ir NATO prieš 20 metų, tvirta Baltijos šalių parama Ukrainai, galimybė burtis ir kritikuoti, kai kažkas einasi ne taip, ir – tuo pačiu – atsakomybė ginti savo namus ir Latvijos vaikų galimybes gyventi savo šalyje.

„Mums tai rūpi. Todėl mes dirbame. Ir būtent dėl tos priežasties taip pat švenčiame. Jei nepriklausoma Latvija mums svarbi, mes turime leisti sau džiaugtis. Todėl šiandien, gegužės 4-ąją, kviečiu visus patriotus Latvijoje ir už jos ribų atšvęsti nepriklausomybės atkūrimo metines, – kalbėjo jis. – Laisvoje, nepriklausomoje ir demokratinėje Latvijoje kiekvienas iš mūsų galime laisvai rinktis, kiekvienas gali gyventi ir švęsti taip, kaip nori, ir tai labai didelė vertybė.“

E. Rinkevičius padėkojo deputatams, 1990 metų gegužės 4-ąją balsavusiems už Latvijos nepriklausomybės atkūrimą, ir palinkėjo visiems patriotams taip pat kurti džiaugsmą kitiems.

„Ir ypač šiandien – tegu pasididžiavimo būna daugiau, nei kuklumo! Pasididžiavimo mūsų [...] vėliava, mūsų šalimi ir Latvijos žmonėmis“, – sakė prezidentas.

Šeštadienį Latvijoje planuojami įvairūs oficialūs ir kultūriniai renginiai.

The post Latvijos prezidentas latviams: tegu pasididžiavimo būna daugiau nei kuklumo appeared first on LAIKMETIS.

Paskelbdamas apie savo kandidatūrą Elnoje, Prancūzijoje, tūkstantinei miniai žmonių, kurie šią žinią pasitiko šūksniais "Prezidentas!", jis taip pat atskleidė savo tikrąjį motyvą, kodėl bando grįžti prie Ispanijos autonominės Katalonijos regioninės vyriausybės vairo.

Puigdemont'as savo kandidatūrą ir galimą perrinkimą į regiono prezidento postą pavadino " Generaliteto [Katalonijos vyriausybės] pirmininkavimo restitucija" ir priemone "užbaigti darbą", kurį 2017 m. užblokavo Ispanijos centrinė vyriausybė - turėdamas omenyje tai, ką katalonai vadina nepriklausomybės procesu. Jis taip pat sakė miniai, kad tikisi laimėti absoliučią daugumą, nors pripažino, kad tokiam rezultatui užtikrinti prireiks daug mobilizacijos.

C. Puigdemont'as pridūrė, kad jei laimėtų rinkimus, grįžtų į Ispaniją ir dalyvautų parlamente, kad suformuotų vyriausybę, nepriklausomai nuo vadinamojo amnestijos įstatymo - kuris šiuo metu jau beveik praėjo teisėkūros procesą ir turėtų įsigalioti 2024 m. gegužę - būklės.

Pagal Ispanijos įstatymus C. Puigdemont'ui nedraudžiama kandidatuoti, nors yra išduotas arešto orderis. 2017 m. jis buvo Katalonijos prezidentas ir vadovavo neteisėtam referendumui dėl Katalonijos nepriklausomybės. Reaguodama į tai, centrinė vyriausybė, kuriai tuo metu vadovavo centro dešinioji partija Partido Popular, pasitelkė Konstitucijos 155 straipsnį, leidžiantį Madridui kištis į regiono valdymą. Puigdemont'as pabėgo iš šalies ir nuo to laiko gyvena Belgijoje kaip nuo Ispanijos teisingumo besislapstantis asmuo. Iš Briuselio jis toliau vadovauja separatistiniam judėjimui.

kaina, kurią Sánchezas turi sumokėti Katalonijos separatistams, yra amnestijos Puigdemont'ui ir kitiems Katalonijos nacionalistams suteikimas

Nuo to laiko jo partija, turinti septynias vietas nacionaliniame parlamente, tapo svarbiu veikėju susiskaldžiusioje Ispanijos politinėje erdvėje. Jos septyni balsai užtikrino, kad socialistas Pedro Sánchezas po 2023 m. liepos mėn. rinkimų vėl galėtų formuoti vyriausybę, nors jo partija užėmė antrą vietą po PP. Tačiau kaina, kurią Sánchezas turi sumokėti Katalonijos separatistams, yra amnestijos Puigdemont'ui ir kitiems Katalonijos nacionalistams suteikimas.

P. Sánchezas amnestiją pristatė kaip būdą užbaigti Katalonijos nepriklausomybės klausimą ir "normalizuoti" padėtį regione, nepaisant teisinių kliūčių ir konstitucinių iššūkių, su kuriais vis dar susiduriama, tačiau separatistai aiškiai parodė, kad jų ketinimai yra visiškai kitokie. Jiems amnestija yra ne kas kita, kaip pirmas būtinas žingsnis siekiant surengti dar vieną referendumą ir galutinai atsiskirti nuo Ispanijos.

Dar kartą prieštaraudamas Sánchezo teiginiams, Puigdemontas - kuris nuo 2019 m. rinkimų taip pat yra išrinktas ES Parlamento nariu - sakė, kad šiuo metu Katalonija "turi istorinę galimybę". Be to, jei derybos dėl referendumo su Madridu užsitęs, "mes jokiu būdu neatsisakysime nepriklausomybės, jei tokia bus katalonų valia", - sakė jis, užsimindamas apie dar vieno referendumo galimybę. "Turime viską padaryti geriau", - pridūrė jis, turėdamas omenyje paskutinį 2017 m. vykusį referendumą.

The post Katalonų lyderis skelbia užbaigsiantis „nepriklausomybės procesą" appeared first on LAIKMETIS.

Seimo pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen sako, kad jau 33 metus vasario 11-oji Lietuvai yra dėkingumo Islandijai diena, simbolizuojanti drąsą. Patvirtinimas, kad tada pasirinkome geriausia, ką galėjome, – laisvę. Ir priminimas, jog istorijos pamokas reikia nuolat kartoti.

„1991 m. vasario 11 d. Islandijos parlamentas priėmė rezoliuciją, kuria de jure pripažino Lietuvos nepriklausomybę. Nedidelė šalis. Pirma tarp užsienio valstybių. Suprasdami tuometį kontekstą ir sąlygas, šį istorinį žingsnį nuo tol vadiname drąsa“, – pranešime sako V. Čmilytė-Nielsen.

Pasak Seimo pirmininkės, šią dieną taip pat priimame kaip patvirtinimą, kad drąsus Lietuvos apsisprendimas siekti nepriklausomybės buvo teisingas. O žinojimas, kad esame ne vieni, visada stiprino ir palaikė mus.  

„Minėdami šią džiaugsmingą dieną kartu suprantame, kad istorijos pamokų nepakanka išmokti vieną kartą. Jas reikia nuolat kartoti ir daryti išvadas. Kaip Lietuva tada, taip dabar jau beveik dvejus metus Ukraina ieško tarptautinio palaikymo ir paramos, – teigia V. Čmilytė-Nielsen. – Ir šiuo atveju, nėra mažų ar didelių valstybių. Yra delsiančios arba drąsios valstybės kaip Lietuva“.

The post Prieš 33 metus Islandija pripažino Lietuvos nepriklausomybę appeared first on LAIKMETIS.

Bažnyčia mus moko: kai girdime skaitinius liturgijos metu, tai yra Dievo žodis, įsikūnijęs Dievo Žodis, kuris mums kalba šiandien. Sakant šiuolaikine kalba, kas čia vyksta – tai visų amžių įtakingiausias influenceris su mumis dalinasi svarbiausiomis gyvenimo pamokomis. Jei sugebame įsiklausyti į Jo žodžius ir sekti Jo pavyzdžiu, Jis mums parodo kelią į tikrąją laisvę ir tikrąjį gyvenimo džiaugsmą. Todėl taip svarbu sugebėt įsiklausyti į šią išmintį.

Pirmajame skaitinyje iš pranašo Michėjo knygos girdime: „Viešpatie, savo lazda ganyk savo tautą – avis nuosavąsias, gyvenančias vienas dykynėj, derlingos šalies vidury! <…> Kaip dienomis, kada tu vedei iš Egipto, leisk išvysti tavo stebuklų!“ Ir toliau pranašas mums primena, kad tas pats Dievas parodo gailestingumą: ir vėl jis mūsų pasigailės, užmynios mūsų kaltybę. Visas mūsų nuodėmes jūros gelmėsna sumes (plg. Mch 7, 14–15. 18–20).

Ši išganymo istorija – tas išvedimas iš Egipto didžiais stebuklingais ženklais – yra kartojama kasmet. Visi turime įsiklausyti, kas įvyko Dievo Tautoje ir kaip Dievas veikia. Tauta, kuri atsirado Egipto vergijoje, didžiuliais stebuklais išvesta iš nelaisvės per Raudonąją jūrą. Vėliau Dievo įstatymai buvo duoti ant Sinajaus kalno, nurodantys, kaip gyventi laisvėje. Bet dar vėliau toje sunkioje kelionėje tauta pradėjo murmėti. Ir Dievas iš savo gailestingumo dar davė jiems stebuklų: maitino, davė vandens iš akmens. Tai buvo ilga ir sunki kelionė per dykumą.

Liturgijoje kiekvieną Velyknaktį šią istoriją išgyvename naujai. Yra svarbu, jog mes įsisavintume šį Dievo veikimą. Visa gavėnia yra dvasinė kelionė išgyventi išėjimą iš nelaisvės į pažadėtą žemę. Bet svarbu pastebėti, kad žmonės ir tada nusisuko nuo Dievo ir grįžo prie savo nuodėmių, pamiršo galingo Dievo gailestingumą.

Gavėnios kelias skirtas priminti mums, kad mes vėl nusidėjome. Tai prisimename ir kiekvienų Mišių pradžioje. Nėra nė vieno, kam nereikia atsiversti.

Gavėnios kelias skirtas priminti mums, kad mes vėl nusidėjome. Tai prisimename ir kiekvienų Mišių pradžioje. Nėra nė vieno, kam nereikia atsiversti. Ir mums tai primena gyvenimo kelias. Kaskart naujos baimės, išgyventa pandemija, karai, klimato, ekonomikos ir asmeninės krizės primena mums mūsų silpnybę ir Dievo galybę, jo išganymo jėgą. Tas kelias – iš vergijos per dykumą į pažadėtąją žemę – yra kiekvieno mūsų gyvenimo žemėlapis. Kartu yra ir mūsų bendros kelionės, mūsų tautos kelionės žemėlapis.

Kovo 11-oji, kurią šiandien minime, yra galingos Dievo rankos mūsų išvedimo iš nelaisvės į laisvę stebuklas. Per greitai pamirštame, koks netikėtumas ir koks stebuklas tai iš tikrųjų buvo. Per greit pamirštame, kad prie laužų žmonės karštai meldėsi ir giedojo, prašydami Aukščiausiojo pagalbos. Bet naujos baimės ir karai primena mums būtinybę ir toliau prašyti Aukščiausiojo pagalbos šiandien, ne mažiau nei tauta tai darė prieš 33-ejus metus. Tai turime daryti su pasitikėjimu.

Girdėtas sūnaus palaidūno palyginimas Evangelijoje primena mums Dievo Gailestingumą. Pasakojime pristatytas ir sūnus palaidūnas, ir sūnus, kuris liko namuose. Bet svarbiausia – tėvas, kuris neprarado vilties ir neprarado meilės nei vienam iš savo vaikų. Tai liudija Dievo santykį su mumis, santykį gailestingojo Tėvo, kuris nori išvesti savo vaikus iš jų asmeninės vergijos pančių.

Mūsų asmeniniame gyvenime, mūsų tikėjimo gyvenime tas santykis su gailestinguoju Tėvu yra toks svarbus. Mes irgi esame vienas ar kitas iš tų sūnų. Kartais esame sūnus, siekiantis savo naudos, savo įsivaizduotos laisvės. Kartais esame sūnus tėvo namuose, kuris vykdo savo pareigas kartais dantis sukandęs, todėl, kad reikia. Jis nepatiria tėvo meilės, nes nesugeba jos matyti. Dievas ir kiekvieną iš mūsų šiandien kviečia į tą meilės santykį su Juo, kad galėtų mus išvesti į laisvę.

Ir ne tik asmeniniuose gyvenimuose, bet ir mūsų tautos gyvenime turime tų sūnų pavyzdžių. Sūnus palaidūnas – kuris savanaudiškai naudoja mūsų žemės ir visuomenės gėrybes, kad tenkintų savo norus ir geidulius. Jis nori paimti savo paveldėjimą, išeikvodamas jį savo poreikiams ir norams.

Tai padaryti nėra būtina išvykti į tolimą šalį, tai galima daryti ir namuose. Jis nesiryžta tarnauti ir aukotis už visuomenę ar tėvynę. Yra ir tų sūnų, kurie lieka namuose, bet sukandę dantis atidirbs tai, ką reikia, iš pareigos, bet taip praras gyvenimo džiaugsmą, neturės meilės tėvynei. Bet ir tėvynė, kaip tas gailestingasis tėvas, nori suburti visus savo vaikus, nori, kad pajustume tą džiaugsmą, kai tėvynės meilė dega mūsų širdyse ir turime visuomenę, kurioje iš tikrųjų žmonės vieni kitus myli ir gerbia.

Tai yra iššūkis kiekvienam iš mūsų krikščionių. Ir tas iššūkis – kad mes kaip krikščionys galime ir turime perkeisti mūsų visuomenę ne tiek savo žodžiu ir mokymais, bet savo pavyzdžiu, savo artimo meilės darbais.

Pirmieji krikščionys įsitvirtino Romos imperijoje ir kiti ėmė jais sekti, tapo krikščionimis, todėl, kad matė jų pavyzdį ir kiek gero jie daro visuomenėje.

Tą patį matome per amžius įvairių šventųjų pavyzdžiuose. Motina Teresė turbūt yra ryškiausia praeito amžiaus šventoji mūsų mintyse. Kai krikščionis gyvena tikrai krikščionišką gyvenimą, jis perkeičia pasaulį, jis perkeičia savo aplinką. Krikščioniškos moralės normos yra duotos tam, kad mes neprarastume savo laisvės, nebūtume pagauti priklausomybių, pavydo ir keršto, nežudytume vieni kitų, neskriaustume ypač silpniausių ar negimusių.

Ir tą mes, kaip krikščionys, turime daryti pagal savo pašaukimą. Pirma – šeimoje… Tėvai savo vaikams turi būti pavyzdys – pavyzdys doro gyvenimo, ką reiškia būti krikščioniu, bet neužsidarius, o visuomenėje. Krikščionys savo veikloje: politikoje, versle, valstybės ar visuomenės tarnyboje, medikai ar mokytojai, ką jie bedarytų, jei krikščionys gyvens krikščioniško gyvenimo pavyzdžiu – formuos visuomenę. Ir užtikrins, kad gyvendami mes einame tikrosios laisvės keliu.

Broliai ir seserys, gavę laisvės dovaną, darbuokimės savo asmeniniu ir visuomeniniu pavyzdžiu siekdami ją užtikrinti ateities kartoms. Lai tai būna mūsų pasiryžimas susirinkus minėti tą didžiulę laisvės dovaną, kurią gavome Kovo 11-ąją. Amen.

The post Vilniaus arkivyskupas Gintaras Grušas. Per greitai pamirštame appeared first on LAIKMETIS.

Ateinat su vaikais, aplink jaunos šypsenos, o už šimto metrų į šoną aidūs skersgatviai be žmogaus ir negyvi langai. Kodėl už džiaugsmo vitrinų padvelkia tuštuma, o vėjas po grindinį nešioja artėjimus ir pabaigą? Kodėl laisvėje apsigyveno nelaisvė ir vakarais tylim?

Vasario 16-sios Lietuva buvo staiga, ginklo jėga okupuota svetimųjų ir perduota svetimiems. Vieni pasitraukė, kiti priešinosi, dalis kolaboravo, dauguma - susitaikė.

Kovo 11-sios Lietuva buvo lėtai, pinigų galia okupuota savųjų ir parduota saviems. Vieni pasitraukė, kiti bandė ir dar bando priešintis, nemaža dalis kolaboruoja, dauguma - susitaikė.

Kovo 11-sios Lietuva dar gyva. Ją rasite tyloj prie signatarų kapo ir Sausio 13-sios aukų artimųjų akyse. Išgirsite mažuose miesteliuose ir miestuose, paprastų žmonių nelengvuose pokalbiuose, aptariant šią dieną. Galite pajusti Kauno arkikatedroje, kur aukoja Mišias kunigas Robertas Grigas, atsisakęs priimti dovanas kolaborantų Seime.

Tik jos nerasite Vilniaus ponijos ir jos pataikūnų „paminėjimo" ritualuose ir iškilmėse, kurie ta proga net į Katedrą nebeateina, o rengia savo veidmainiškas, tuščias ir bedvases pamaldas Seime. Tie patys stori ir liesi veikėjai ir veikėjos, kurie su palengvėjimo atodūsiais nulipa nuo scenos į  gyvenimą „kaip visada".

Kovo 11-sios Lietuva buvo lėtai, pinigų galia okupuota savųjų ir parduota saviems.

Iš sakyklų – kas kitų per naktis surašyta, tą išmoktą saulelę, kuri atkopdama nebebudina. Stropiai viską atbubens, labai svarbiais veidais, pakalbėjimai bus sunkiasvoriai, su pažymėtomis pauzėmis. Bet širdis jums neklystamai pasakys - šventykloje tuščia.

Jie patikrins, ar švenčiat ir tuos, kurie neišsikėlė vėliavų, nubaus. Žmogaus formos pamėklės ir manekenai negyvomis šaldytų lydekų akimis kartos kitų, už pinigus sugalvotus žodžius, per melo dėžes parodys ką nors iš tų vilties dienų, pagros, pašoks. Liesis patetika ir bukas entuziazmas.

Sotūs dvaro politologai dėžėje padiskutuos apie tai, kaip svarbu „suvokti Lietuvą", kokia ji šauniai moderni, atvira visoms pasaulio nesąmonėms ir nuolanki pasaulio galingiesiems.  O vakare ponai dalinsis atsiminimais, kaip didvyriškai tą dieną pragyveno ir baisiai rizikavo, kovodami už mūsų ir jūsų laisvę.

Lėtai, žingsnis po žingsnio pavogę iš mūsų valstybę, dabar išdidžiai moko gyventi ir naujoviškai mąstyti, kad nepriklausomybė ir yra laisvė. O kas nepatenkintas melu – valstybės ir laisvės priešas. Romualdas Ozolas buvo teisus – laisvė ir nepriklausomybė nėra tas pats, Šiaurės Korėja juk irgi nepriklausoma.

Bet šią dieną, kaip visada, Dievo šviesa plūsta per langus, jaukiai kvepia kava, sušvinta feisbuko ekranai. Pamatysit pasisveikinimus ir pasveikinimus, žmonių nusivylimą ir pyktį, abejingumą ir ateities viltį. Taip, namai, kuriuose išaugai – ne patys tobuliausi.

Ir tavo tėvai ne turtingiausi ir protingiausi pasaulyje, bet jie yra tavo. Lietuvos ir savęs neišjungsi, su visais teks būti kartu ir greta numirti. Gyvensim kaip nusipelnėm, bet taip, kaip anomis dienomis, nebesuprasime vieni kitų niekada. Mums vėl reikia Kovo 11-sios.

Tikėkim, kad ji ateis, saugokim kas dovanota, nes nieko daugiau nebebus. Meilė – didžiausia Visatoje galia, nes nėra jėgos, kuri gali priversti mylėti ar nemylėti. Mūsų meilė sukūrė Nepriklausomybės galimybę, tačiau laisvės niekas dykai nedalina.

Ji yra tokia ir jos tiek, kokie esam patys.

The post Algimantas Rusteika. Mums vėl reikia Kovo 11-osios appeared first on LAIKMETIS.