Krikščionys turi stengtis žvelgti į save ir į kitus Jėzaus žvilgsniu. Dievas žvelgia kupinas meilės, bet ar mes taip darome? – klausė popiežius sekmadienio apmąstyme pristatydamas Evangelijos pasakojimą apie Jėzaus ir Zachiejaus susitikimą, įvykusį Jeriche.
Šio sekmadienio Evangelijos skaitinyje pasakojama apie Jėzaus apsilankymą Jeriche ir Zachiejaus norą jį pamatyti. Ieškodamas Jėzaus, vyriškis įlipo į medį, kad matytų pro susirinkusią minią, o Jėzus, atėjęs į tą vietą, kur buvo Zachiejus, pažvelgė aukštyn į jį.
Anot popiežiaus, šiame Evangelijos pasakojime raktiniai žodžiai yra „pamatyti“ ir „ieškoti“. Zachiejus, muitininkų viršininkas ir turtuolis, troško pamatyti Jėzų (žr. Lk 19, 2). O jį sutikęs Jėzus pasakė: „Žmogaus Sūnus atėjo ieškoti ir gelbėti, kas buvo pražuvę“.
Analizuodamas Jėzų pamatyti norėjusio Zachiejaus žvilgsnį ir jo ieškojusio Jėzaus žvilgsnį, popiežius visų pirma kalbėjo apie Zachiejų.
Zachiejus, žmogus kuris viską valdė, rizikavo tapti pajuokos objektu, kad pamatytų Jėzų. Jis užlipo į medį. Įsivaizduokime kas būtų, jei tarkim, ekonomikos ministras įliptų į medį, kad kažką pamatytų! – pažymėjo popiežius. Anot jo, apibūdinimas, kad Zechiejus buvo žemo ūgio žmogus, gali reikšti, kad kaip muitininkas-nusidėjėlis jis jautėsi ir kaip menkas žmogus: jis ieškojo Jėzaus žvilgsnio, nors jo dar nepažinojo, ieškojo, kad jį išgelbėtų iš jo apgailėtinos būklės – leistų išbristi iš liūno, į kurį jis buvo įklimpęs.
„Tai svarbu: Zachiejus atvejis moko, kad gyvenime niekuomet nebūna viskas prarasta. Visuomet galime atsisklęsti troškimui pradėti nuo pradžios, pradėti iš naujo, atsiversti“, – pažymėjo popiežius ir tęsė:
„Tėvas pasiuntė Jėzų, kad ieškotų pasiklydusiųjų. Priėjęs prie šilkmedžio, į kurį buvo įsikoręs Zachiejus, Jėzus pažvelgė aukštyn ir liepė tuojau nulipti, nes turįs pas jį apsilankyti.“
Dievas žvelgia ne į mūsų klaidų kupiną praeitį, o su visišku pasitikėjimu – į tai kuo mes galime tapti.
„Tai labai gražus vaizdas. Jis atskleidžia, kad jei Jėzus turėjo pažvelgti aukštyn, reiškia, kad žvelgė į Zachiejų iš apačios. Tokia yra išganymo istorija: Dievas nežvelgė iš aukšto, kad mus pažemintų ir teistų – priešingai, jis nusilenkė žemai, kad mums kojas numazgotų, jis pažvelgė iš apačios sugražindamas orumą. Atrodytų, kad Zachiejaus ir Jėzaus žvilgsnių susitikimu atpasakota visa išganymo istorija“, – pridūrė sekmadienio apmąstyme Pranciškus.
Popiežius ragino įsidėmėti, kad Dievas žvelgia ne į mūsų klaidų kupiną praeitį, o su visišku pasitikėjimu – į tai kuo mes galime tapti. Jis žvelgia kupinas meilės. Mes galime savęs klausti: kaip žvelgiame į save? Ar jaučiamės nepilnaverčiais ir nusiviliame, o gal būtent tada, kai jaučiamės kaip žemę pardavę, ieškome susitikimo su Jėzumi? O kaip elgiamės kitų, suklydusių ir nebemokančių pakilti iš savo klaidų purvyno, atžvilgiu: žvelgiame iš aukšto teisdami, pažemindami, atmesdami?
„Mes, krikščionys, turime žvelgti Kristaus žvilgsniu – jis gailestingai ir iš apačios apkabina, ieško pasiklydusių. Toks yra ir visuomet turi būti ir Bažnyčios žvilgsnis: visuomet žvelkime Kristaus žvilgsniu, o ne kitą pasmerkiančiojo žvilgsniu“, – sakė popiežius, kviesdamas kreiptis į Mergelę Mariją, į kurią Viešpats pažvelgė nuolankiai, „jos prašyti, kad suteiktų naujo žvilgsnio į save ir į kitus dovaną“.
