Išgelbėdamas minią nuo alkio Jėzus paskelbia, kad išgelbės visus nuo mirties. Tai yra tikėjimo slėpinys, kurį švenčiame Eucharistijos sakramente. Kaip alkis yra mūsų radikalaus gyvenimo skurdo ženklas, taip duonos laužymas yra Dievo išgelbėjimo dovanos ženklas, pažymėjo popiežius Leonas XIV Devintinių sekmadienio Mišiose, kurias atnašavo aikštėje priešais Laterano baziliką.
Leonas XIV ragino įsigilinti į Evangelijos pasakojimą apie tai, kaip Jėzus atėjus vakarui pasotino išalkusią minią dykumoje. Jis pastebėjo, kad žmonių alkis ir saulėlydis yra pasaulio ir kiekvieno kūrinio ribotumo ženklas. Diena baigiasi taip, kaip ir kiekvieno žmogaus gyvenimas. Tačiau būtent šią valandą Jėzus pasilieka su mumis, į bado aplinkybę atsiliepia dalijimosi ženklu.
Pasak Luko Evangelijos, Jėzus „pažvelgė į dangų, sukalbėjo palaiminimą, laužė ir visiems davė valgyti“. Tokia yra išalkusią minią išgelbstinti logika: Jėzus veikia pagal Dievo stilių ir moko, kad ir mes taip darytume. Tačiau šiandien Evangelijos paminėtos minios vietoje yra ištisos tautos, kenčiančios dėl kitų godumo labiau, nei dėl savo alkio.
Popiežius pažymėjo, kad visiškai priešingai nei baisus daugelio skurdas, nedaugelio turto kaupimas yra arogantiško abejingumo, sukeliančio skausmą ir neteisybę, ženklas. Užuot dalijęsi, daugelis švaisto žemės ir žmogaus darbo vaisius. Ypač šiais jubiliejiniais metais Viešpaties pavyzdys yra kriterijus, kuriuo turėtume vadovautis savo veiksmuose ir tarnystėje: esame pašaukti dalytis savo duona, skleisti viltį ir skelbti Dievo karalystės atėjimą, – tvirtino Devintinių Mišių homilijoje popiežius Leonas.
Kristus yra Dievo atsakymas į žmogaus alkį, nes jo kūnas yra amžinojo gyvenimo duona: imkite ir valgykite visi! Prisikėlęs Nukryžiuotasis, aukodamas visą save, atiduoda save mums. Tada suvokiame, kad esame sukurti, kad maitintumės iš Dievo.
Mūsų „alkstanti prigimtis“ paženklinta skurdo, kuris pasotinamas tik Eucharistijos malonės dėka. Apie tai šv. Augustinas parašė, kad tikrai Kristus yra duona, kuri maitina, bet jos niekuomet netrūksta; duona, kurią galima suvalgyti, bet kuri nesibaigia: panis qui reficit, et non deficit; panis qui sumi postest, consumi non potest (žr. Homilijos 130, 2).
Kristus yra Dievo atsakymas į žmogaus alkį, nes jo kūnas yra amžinojo gyvenimo duona.
Prieš eucharistinį palaiminimą ir Devintinių procesiją iki Dievo motinai skirtos Maria Maggiore bazilikos popiežius patikino, kad eucharistinės duonos sakramentas liudija ir apima visų tikinčiųjų, kurie su Kristumi sudaro vieną kūną, vienybę.
„Visi yra pašaukti į šią vienybę su Kristumi, kuris yra pasaulio šviesa. Iš jo atėjome, per jį gyvename, pas jį einame (Lumen gentium, 3). Devintinių procesija yra šio ėjimo ženklas. Visi mes, ganytojai ir kaimenė, maitinamės Švenčiausiuoju Sakramentu, jį garbiname, jį nešame gatvėse. Tokiu būdu mes jį pristatome kitų žvilgsniui, sąžinei ir visų žmonių širdžiai. Širdžiai tų, kurie tiki, kad stipriau tikėtų; ir tų, kurie netiki, kad susimąstytų apie mumyse esantį alkį ir duona, kuri gali jį numalšinti“.
„Pasotinti Dievo duoto maisto nešame visiems Kristų, nes Jėzus mus įjungia į savo išgelbėjimo darbus ir visus kviečia prie savo stalo. Palaiminti pakviesti, nes jie bus šios meilės liudytojais“ – sakė Romos vyskupas Leonas.
