Milda ir Mantas Dmukauskai: didžiausias mūsų noras – sukurti gerą ryšį su vaikais

ŠaltinisATEITIS

Pokalbį su Milda ir Mantu Dmukauskais pradėjome trise, o baigėme penkiese – kol bendravome, nubudo jų atžalos Nida ir Lina. Amerikoje gyvenantys lietuviai pasakoja apie santykį su tėvyne: „Svarbu žmonės, nes negali turėti ryšio su šalimi, juk šalis neegzistuoja be žmonių“. Pora dalijasi mintimis apie gyvenimą už Atlanto, pažintį su ateitininkais ir tolimas-netolimas svajones apie šeimą bei profesinę karjerą.

Papasakokite, kaip judu susipažinote, kur susitikote.

Milda: Su ateitininkais bendravau Amerikoje, Dainavos stovykloje, tad natūraliai susipažinau su vysk. Kęstučiu Kėvalu, kuris tuomet viešėjo Žiemos kursuose. Žinodamas, jog turiu giminių Lietuvoje, gan dažnai ten lankausi, „mestelėjo“ tokią mintį, kad vasarą atvykčiau vadovauti į stovyklą Lietuvoje. Tai aš atvykau į Berčiūnus – Jaunųjų ateitininkų sąjungos organizuojamą stovyklą, buvau vadovė, susipažinau su lietuviais ateitininkais, pasisekė užmegzti draugiškus ryšius. Vėliau turėjau progą odontologijos mokslų dėka keliauti gal du kartus per metus į Lietuvą. Vieną iš tų kartų su draugais lietuviais nusprendėme susiorganizuoti baidarių žygį. Kadangi turėjau mažai laiko viešnagei, o norėjosi su daug kuo susitikti – ir draugais, ir giminaičiais – tad pakvietėme daug ateitininkų, tarp jų buvo ir Mantas.

Mantas: Mudu to žygio metu susipažinome pirmąsyk, bet mūsų draugystė tada dar nelabai užsimezgė, nes kitaip vienas kitą matėme ir įsivaizdavome…

Milda: Man tuo metu Mantas visai nerūpėjo, nes jis buvo naujas žmogus, o aš iš tiesų turėjau labai mažai laiko Lietuvoje ir norėjosi jį praleisti su jau senais gerais draugais. Bet po to vėl ateitininkų dėka teko dar keletą kartų susitikti, būdavo malonu netyčia sutikti jį mieste, pasišnekėti. Per Kalėdas susitikome šv. Mišiose, pasiūliau Mantui prisijungti prie mūsų Naujųjų metų baliaus. O jis manęs klausia: gal jūs norite su mumis? Tai sujungėme dvi šventes ir tai buvo laikas, kada labiau pradėjo vystytis mūsų draugystė. Tuomet Mantas pradėjo lankytis Amerikoje, aš atvykdavau į Lietuvą…

Mantas: Studijuodamas doktorantūroje turėjau ganėtinai daug lankstumo, todėl galėjau dažnai ir ilgesniam laikui – dviem savaitėms – vykti į Ameriką. Tai buvo galimybė mums vystyti santykius ir draugystę, ji nebuvo tik tokiame hipotetiniame lygmeny. Galėjome labiau vienas kitą pažinti, tad nusprendėme, kad mums pakeliui.

Milda ir Mantas Dmukauskai / Šeimos archyvo nuotr.

Kokį draugystės pradžioje kartu patirtą nuotykį prisimenate?

Mantas: Pirmos kelionės metu, kai pirmąkart atvykau į JAV, baidare išplaukėme į kanjonus. Kad būtų lengviau įsivaizduoti – kaip Kauno marios, kurios krantuose turėtų gilius, plačius kanjonus, į kuriuos galima nusiirti baidare. Tą gražią, ramią popietę mes susiruošėme trumpam pasiplaukiojimui, tačiau nutiko taip, kad mes neapskaičiavome, kiek toli nuplaukėme. Tikėjomės, kad paplaukiosime pora valandų ir grįšime, tačiau pasidarė labai įdomu įplaukti į vieną kanjoną, kur sienų aukštis gal 50 metrų, jausmas lyg plauktum griovyje. Pabuvome, nusprendėme keliauti atgal, tačiau išlindus už posūkio mus užklupo audra, pakilo didžiulis vėjas… Dėl stačių sienų vanduo pradėjo stipriai banguoti, o mes be geriamojo vandens, be rūbų, turime parplaukti apie 10 kilometrų prieš vėją, bangas. Pradžioje gan viltingai plaukėme, nors matėme, kad nepajudam iš vietos. Galiausiai sugebėjome per marias išplaukti iš kanjono, tačiau dviejų valandų pasiplaukiojimo popietė virto iššūkiu irkluoti į kažkokį uostą vidurnaktį.

Milda: Mane labai sužavėjo, kad tai buvo itin kritinė situacija, bet abu nepasimetėme, ir viskas baigėsi gerai…

Mantas: Nes nebežinai, kas gali atsitikti – toks stiprus vėjas, bangos gali išversti ir nebeįlipsi, sušalsi, maisto neturi… Šis nuotykis mus suartino.

Milda: Tokios situacijos leidžia matyti, kaip žmogus reaguoja: ar pasiduoda, puola į neviltį, ar turi vilties ir jėgų. Dar man svarbu tai, kad mūsų draugystės metu (Mantas gal jau buvo pasipiršęs) sugebėjome kiekvieną didelę šventę švęsti kartu – Naujuosius metus, Velykas, gimtadienius, amerikonišką Padėkos dieną. Tai labai įspūdinga, nes mes gyvenome skirtingose šalyse.

Kas šiandien stiprina jūsų draugystę – santuoką?

Mantas: Bendras tikslas dėl vaikų, nes mes dirbame kaip komanda. Kartais būna, kad daug stengiesi dėl kitų ir pamiršti skirti laiko sau, tai labai padeda, jeigu kitas atpažįsta ir pagelbėja susigrąžinti tas prarastas jėgas. Kovojimas už vienas kitą labai suartina.

Milda: Šeima yra ne tik vaikai, bet ir suaugę, mes praktiškai iki dabar nelabai turim pagalbos, mūsų vaikai nelanko darželio, mes abu jais rūpinamės ir suprantame, kad labai svarbu yra pasirūpinti ir vienas kitu. Turime bendrą viziją, kokią mes norime šeimą auginti ir kur norime atsidurti tiek savo profesiniuose gyvenimuose, tiek šeimoje. Bandome siekti tų tikslų, palaikyti vienas kito karjeros svajones ir kartu rūpintis vaikais. Mes dažnai pasitariame, kokie mūsų tikslai, ar mes jų link judame, o gal juos jau reikia pakeisti.

Auginate dvi mergaites – Nidą ir Liną. Kokios jos, ko iš jų mokotės, kas jums svarbu auginant vaikus?

Milda: Nida yra truputėlį vyresnė nei 2,5 metų, o Linai yra 6 mėnesiai, jos abi dabar supranta tik lietuviškai, Lina dar nešneka, Nida jau kalba lietuviškai. Nida labai jautri, mėgsta važinėti dviračiu, lakstyti, taip pat mėgsta stebėti aplinką iš toliau. Ji labai rūpestinga, stengiasi mėgdžioti mus – rūpintis savo lėlėmis taip, kaip mes rūpinamės Lina. Ji labai stebi mus ir kartoja, ką mes darome.

Mantas: Nida labai pastabi, kartais aš nepastebiu tiek detalių, kiek ji, iškart pataiso, jei ką nors pasakai ne taip, pavyzdžiui, jei pasakai batai, o ne basutės, traktorius, o ne buldozeris.

Milda: O Lina iki šiol, kiek matome, labai mėgsta bendrauti, ji labiau mėgsta juokinti kitus ir labai daug šypsotis. Tokius skirtumus pastebime.

Labai daug išmoksti, supranti savo ribas, savo poreikius ir kad reikia paprašyti pagalbos, kai jau sunku, nes kai tau negerai, tai vaikams bus dar blogiau. Išmoksti labiau rūpintis savimi, nes anksčiau būdavo daugiau laisvės leisti sau pervargti, o dabar nežinai, kada galėsi pailsėti, todėl bandai išlaikyti pusiausvyrą savo gyvenime ir nepuoli į tokius kraštutinumus, į kuriuos buvau linkusi studijų laikais.

Dabar man lengviau suprasti savo tėvus ir savo pačios istoriją, nes matau, ką reiškia būti su vaiku, bandai analizuoti, kaip su manimi elgdavosi, ir spręsti, ar tai pats geriausias būdas. Yra labai daug dalykų, kurių mokausi iš vaikų, ir čia yra pati tikriausia mokykla, gali labai patobulėti, nes darai dalykus ne teoriniam lygmeny, o iš tikrųjų.

Mantas: Be to, sunku keisti įpročius, nes iš tėvų esame gavę nemažai kitokio ugdymo patirties negu mes norėtume, kad mūsų vaikai būtų ugdomi. Mums, atrodo, automatiškai norisi perimti tai, kaip mus ugdė, net nesąmoningai taip elgiamės. Sudėtinga savyje tai pastebėti, bet norisi prigauti save ir elgtis kitaip.

Milda: Mums labai svarbu sąmoningumas su vaikais: kaip elgiamės, kaip reikėtų elgtis esant skirtingoms situacijoms. Norisi nuolat jausti, ko vaikams reikia, suprasti juos ir taikyti tėvystės principus, kad atlieptų vaikų poreikius. Mums svarbu sukurti aplinką, kurioje vaikai atsiskleistų tokie, kokie yra – neperspausti, suteikti galimybę išbandyti skirtingas sritis, žiūrėti, kas juos domina, ir to siekti. Dar svarbu su vaikais elgtis kaip su lygiaverčiais žmonėmis, nors jie ganėtinai maži, bet išties visi turime panašius poreikius: miegas, valgis, veikla. Stengiamės suteikti vaikams progų ne tik žaisti, bet prisidėti prie buitinių darbų, pavyzdžiui, nuskusti bulves. Gražu matyti, kaip jie po to didžiuojasi tais darbais, todėl mums svarbu suteikti daug galimybių vaikams.

Tėtis su dukra / Šeimos archyvo nuotr.

O ką naujo augindami mergaites atradote apie vienas kitą?

Milda: Mes bandėme vienas kito per daug neįstatyti į tam tikras roles ir, pavyzdžiui, mane stebina, kad Mantui vaikus migdyti pavyksta geriau. Aš nelabai mėgstu ir nemoku migdyti vaikų, man tai yra pats nemaloniausias darbas, o Mantas turi tam daug kantrybės.

Mantas: Aš pastebėjau, kad Milda turi daug užsidegimo domėtis vaikų raida, kas yra tinkama kiekvienam amžiaus tarpsniui. Nuolatinis jos domėjimasis vaikų ugdymu man labai padeda.

Milda: Aš tokia truputį mokslininkė visose savo gyvenimo srityse, man patinka skaityti mokslinius tyrimus ir, kur yra daugiausiai įrodymų, bandyti pritaikyti, kas mums tinka.

Kaip nusprendėte namus kurti JAV?

Mantas: Mes svarstėme abi galimybes – tiek Amerikoje, tiek Lietuvoje. Dėl kelių priežasčių atrodė, kad bus lengviau Amerikoje. Pirma priežastis buvo Mildos profesija, nors aktyviai bandėme sukurti galimybes jai atvykus į Lietuvą, kad galėtų tęsti bent iš dalies su jos profesija susijusius darbus, bet nepavyko gauti licenzijos pagal jos baigtus mokslus JAV. Morališkai būtų per daug sudėtinga iš naujo pradėti mokslus Lietuvoje, be to ir finansiškai būtų sudėtingiau Lietuvoje. Gaudami lietuvišką atlygį niekaip nesugebėtume sumokėti paskolos, kurią Amerikoje esame pasiskolinę mokslams. Tad radome tokį viduriuką – 7-10 metų pagyventi Amerikoje, kol susimokėsime paskolą, per tą laiką geriau suprasime, kur mūsų vieta, kur mes kaip šeima galime augti, auginti vaikus.

Milda: Aš tais metais, kai susituokėme, baigiau mokslus ir turėjau darbo pasiūlymų čia, Amerikoje, o Mantas dar mokėsi. Mūsų sritys gan retos ir naujos Lietuvoje, burnos medicinos Lietuvoje net nėra, tai čia gera proga tobulėti. Grįžę į Lietuvą galėtume atvežti daugiau žinių, o ne bandyti to mokytis Lietuvoje, kur nėra specialistų.

Mantas: Kai ilgiau gyveni, pamatai tą kitą pusę, nebetampa taip juoda ir balta, kad Lietuvoje viskas tik gerai. Žinoma, yra trauka tėvynei, bet yra ir tų kitų pusių, kad ir tas profesinis išpildymas. Svarbu jaustis gerai srityje, kurioje tave pripažįsta, įvertina, kuri net nulemia kitų žmonių gyvenimą. Pavyzdžiui, Milda gydo žmones, turinčius retas ligas, niekas kitas negali kartais diagnozuoti tų simptomų be jos, ji gali diagnozuoti, paskirti reikalingą gydymą ir tikrai padėti sergantiems žmonėms. Toks prasmės išpildymas. Ir, aišku, kalbant apie Ameriką, nėra taip, kad čia viskas balta. Prieš atvykdamas turėjau iliuzijų, kad čia svajonių šalis. Dabar taip nemanau. Kiekviena vieta turi ir pliusų, ir minusų, dabar gyvendami čia bandome išnaudoti pliusus. Tada pamąstysime, kur judėti toliau, kaip kurti ryšius su Lietuva.

Ar jums svarbu gyvenant nelietuviškoje aplinkoje kurti lietuviškas tradicijas, puoselėti lietuvių kultūrą?

Milda: Mano asmeninė patirtis padėjo tai suprasti. Aš į Ameriką atvykau 3 metų, pradėjau lankyti darželį būdama šešerių, dar nemokėjau anglų kalbos, bet išmokau – kalbu be akcento, galiu laisvai dalyvauti savo profesinėje veikloje. Kai aš augau, turėti tą lietuviškumo ypatybę buvo gerai, taip galėjau išsiskirti, turėti tarsi du pasaulius, kuriuose augau. Dėl to turėjau platesnį pasaulį nei mano draugai, kurie augo amerikoniškoje kultūroje. Svarbu yra būti įkišus koją ir į vieną kultūrą, ir į kitą, taip gali turėti platesnį pasaulio pažinimą.

Mantas: Esame girdėję, kad gali būti sudėtinga išlaikyti lietuvišką kultūrą gyvenant svetur. Kiek skaitėme tyrimų, jeigu vaikas auga kitoje kultūroje nei toje, kurios bandai jį mokyti, tai svarbu 70 proc. laiko girdėti nedominuojančią kalbą. Tai gali kelti iššūkių, ypač kai vaikai lankys mokyklą, tik vakarais galėsime būti drauge, tad kalba gali nukentėti. Ne tiek dėl Nidos, kiek dėl Linos, nes karantino metu man dirbant iš namų turėjome privilegiją būti visą dieną kartu namuose.

Milda: Bet labai padeda, kai yra lietuvių draugų ar organizacijos – ateitininkai, skautai, stovyklos. Yra progų, kai gali susipažinti su kitais, gyvenančiais čia ir kalbančiais lietuviškai. Dabar mūsų kaimynystėje gyvena latviai, kultūriškai turime panašių bruožų, tai tikime, kad galėsime puoselėti kultūrą. O dabar ramu – nereikia kovoti su vaikais, kad jie kalbėtų lietuviškai, nes kol kas kitaip nemoka (juokiasi).

O kaip jūs pasakojate, kas ta Lietuva? Kaip kuriate ryšį su namais Lietuvoje?

Milda: Būnant Amerikoje mums tikrai svarbūs ryšiai su Lietuva. Dar prieš pandemiją Nida, kai buvo 10 mėn., turėjo progą pabūti Lietuvoje, aplankėme draugus. Mes susiskambiname su seneliais, draugais, po pandemijos vėl bus galimybė gyvai susitikti. Svarbu žmonės, nes negali turėti ryšio su šalimi, juk šalis neegzistuoja be žmonių. Jei neturi asmeninio santykio su gyvenančiais Lietuvoje, sunku bus palaikyti ryšį su šalimi, gi cepelinų gali pavalgyti ir čia. Žmonės grįžta dėl žmonių. Mes jaučiame, kad daugiau tvirtų ryšių su draugais turime Lietuvoje nei Amerikoje, tai padeda mums galvoti ir planuoti ateitį Lietuvoje.

Mantas: Man pačiam svarbu išlaikyti ryšį su Lietuva. Jei jau mes čia gyvename, tai norisi bent jau dažniau lankytis gimtinėje, bent kartą per metus.

Kaip jūs pažinote ateitininkus? Koks dabar santykis su organizacija?

Mantas: Sužinojau apie ateitininkus iš tėvų. Jie buvo įsitraukę į ateitininkų veiklą, čia buvo gal 90-ųjų vidurys. Paskui, kai pradėjau lankyti mokyklą, vasarodavau Jaunųjų ateitininkų vasaros stovykloje, taip kiekvieną vasarą. Kartu su sendraugiais, tėvais ir jų bičiuliais susitikdavome įvairiose šventėse, veiklose. Tos pažinties buvo nemažai, mokykloje ryšiai nutrūko, nežinau kodėl. Gal tada nežinojau apie akademijas. Studijų laikais mane Martynas Pilkis pakalbino įsitraukti į vieną projektą su ateitininkais, mane užkabino, tad prisijungiau. Taip sužinojau apie akademijas ir pradėjau važiuoti kaip vadovas, iki kol atsikrausčiau į Ameriką, tol dalyvavau. Amerikoje ši veikla sumažėjo, gal nutrūko. Nors esame kartą nuvykę į Studijų savaitgalį, kitose veiklose dalyvauti nepavyko, nes arba labai maži vaikai, arba buvome išvykę į Lietuvą.

Milda: Klivlande (Cleveland) mūsų lietuvių buvo mažiau nei Čikagoje (Chicago), tai lietuviai visur dalyvavo – nebuvo kito pasirinkimo. Vaikai irgi visur dalyvavo, visi buvome ir skautai, ir ateitininkai, ir šokdavome ir dainuodavome, ir šeštadieninę mokyklą lankėme. Dalyvavau tik moksleivių stovyklose, man ta veikla labai tiko ir patiko. Net ir dabar jaučiu, kad mano paauglystės ugdymas vyko moksleivių stovyklose, žiemos kursuose. Dabar sudėtingiau puoselėti draugystę su ateitininkais, čia mes labiau išsibarstę, bet turime draugų Lietuvoje. Čia, Amerikoje, galime dalyvauti jaunoms šeimoms skirtose stovyklose, kurių programa baigiasi šeštą vakaro (juokiasi abu).

Vaikai / Šeimos archyvo nuotr.

Kokius kultūrinius skirtumus matote tarp ateitininkų JAV ir Lietuvoje?

Milda: Mums sudėtinga atsakyti, nes seniai dalyvavome kokiame renginyje. Kiek prisimenu iš anksčiau, Amerikoje daugiau stengiamasi supažindinti vaikus ir suaugusiuosius su Lietuvos istorija, kaip lietuviai Amerikoje apsigyveno. Mūsų dainos yra kitokios – ką atsivežė tarpukariu, tą mes ir kartojame. Mes labai didžiuojamės lietuvybe, ne tiek diskutuojame apie dabartinės Lietuvos problemas, bet bandome išsaugoti lietuvišką dvasią ir pasididžiavimą, jog esi lietuvis, kad galėtume perteikti kalbą, kultūrą kitoms kartoms, nors ir esame kitoje šalyje. Mane labai žavi, kaip iš kartos į kartą perteikiamos dainos, kalba, nors, aišku, ta kalba nėra tobula.

Mantas: Man irgi sudėtinga vertinti skirtumus, nesinori supriešinti. Subtilūs tie skirtumai, gal aš neteisus, bet Amerikoje lietuvius labiau suburia tautiškumo principas. Kai tau trūksta lietuviškos veiklos, ateitininkų organizacija yra vienas iš būdų tai patirti.

Kokią didžiausią svajonę turi jūsų šeima?

Milda: Turime daug svajonių, bet žvelgiant į 10 metų perspektyvą, tai didžiausias noras būtų sukurti gerą ryšį su vaikais. Kad kai jie bus suaugę, norėtų su mumis bendrauti. Kad šeimos ryšiai išliktų stiprūs, nes dažnai žmonės daug dėmesio skiria tik vaikams esant mažiems, nors jo reikia ir kai jie užauga. O kita svajonė – panaudoti žinias, patirtis iš Amerikos, jas sukaupti ir tuo pasidalinti. Amerikoje daug pagarbos, lygiavertiškumo jausmo, nesvarbu, kad turi mažai patirties, čia tavo nuomonė svarbi. Nesvarbu, ar suklysi, svarbu, kad stengiesi. Kai aš buvau jauna profesorė, jaučiau didelį palaikymą, ir tai mane motyvavo, kad galiu daug pasiekti. Tai svajonė – tokios kultūros atnešti į Lietuvą, didesnės pagarbos kitam žmogui.

Mantas: Tikrai, jei sugebėsime susikurti stabilų savo profesinį pagrindą, būsime savo srities profesionalai, tuomet būtų drąsiau galvoti apie galimybę atvažiuoti į Lietuvą. Tokia ta svajonė, bet kaip ji išsipildys, nežinia.

Dmukauskai rekomenduoja

Taisyklę-susitarimą namuose: Komunikacija – drąsa pasakyti, kaip jautiesi, suprasti, kad jei jautiesi prastai, nesi silpnas. Gerai gebėti pasakyti, kaip jautiesi, ko tau reikia. Neleisti, kad užvirtų konfliktas ir susipyktume.

Bendrą veiklą su namiškiais: Eiti į lauką, į gamtą – nesvarbu, ar lyja, ar sninga, ar saulė šviečia. Jei nesijauti gerai, reikia eiti į lauką. Į mišką, į žaidimų aikštelę.

Perskaityti knygą: Kai namuose maži vaikai, pandemija, tai dažniau pagalvoji apie gyvenimo prasmę, todėl siūlome knygą „Žmogus ieško prasmės“.

Namuose skambančią melodiją: Dabar dažniausiai skambanti muzika: „mama, tėti, ateik“. Nida kartais mėgsta padainuoti: pučia vėjas, neša laivą, nuneš mane į Lietuvą. Tokia išeivių daina, toliau yra žodžiai: laukia sesės, laukia broliai manęs grįžtant į Lietuvą. Vis pasvarstome, ar ji iš tikrųjų supranta, kad neturi brolių ir seserų Lietuvoje, gal galvoja, kad mes ten slepiame dar vaikų (juokiasi).

Būtume dėkingi, jei mus paremtumėte
Exit mobile version