Kai mus apima nevertumo jausmas, kai baugina mūsų laukiančių iššūkių dydis, atsiminkime guodžiančius Viešpaties žodžius – „Jei kas mane myli, laikysis mano žodžio, ir mano Tėvas jį mylės, mes pas jį ateisime ir apsigyvensime“ (Jn 14, 23), – sekmadienio vidudienio susitikime Šv. Petro aikštėje, kuriame per Velykų laikotarpį kalbama „Marijos, Dangaus Karalienės“ malda, sakė Leonas XIV.
Susitikimą jis pradėjo padėka už daugybę sveikinimų jo tarnystės pradžioje bei prašymu remti jį malda bei artumu. Komentuodamas dienos Evangelijos skaitinį, popiežius pažymėjo, jog kai Viešpats mus kviečia į gyvenimo ir tikėjimo kelionę, kartais jaučiamės neverti, silpni. Tačiau šio sekmadienio Evangelija mums sako, kad turime galvoti ne apie savo jėgas, bet apie mus išsirinkusio Viešpaties gailestingumą, būdami tikri, kad Šventoji Dvasia mus veda ir visko moko.
Mokytojo mirties išvakarėse sukrėstiems ir sunerimusiems apaštalams, klausiantiems, kaip jie galės būti Dievo karalystės tęsėjais ir liudytojais, Jėzus paskelbia apie Šventosios Dvasios dovaną ir duoda nuostabų pažadą: „kas mane myli, laikysis mano žodžio, ir mano Tėvas jį mylės, mes pas jį ateisime ir apsigyvensime“.
Jėzus tokiu būdu išlaisvina mokinius nuo bet kokio nerimo ir rūpesčio ir gali jiems pasakyti: „Tenebūgštauja jūsų širdys ir teneliūdi!“
Jei pasiliekame jo meilėje, tada jis pats apsigyvena mumyse, mūsų gyvenimas tampa Dievo šventove, ši meilė mus apšviečia, įsitvirtina mūsų mąstyme ir pasirinkimuose, kad pasiektų ir kitus bei nušviestų visas mūsų egzistencijos situacijas.
„Broliai ir seserys, šis Dievo apsigyvenimas mumyse būtent ir yra Šventosios Dvasios dovana, kuri veda mus už rankos ir leidžia mums taip pat kasdienybėje patirti Dievo buvimą ir artumą, padarydama mus jo buveine“, – sakė popiežius Leonas.
Gražu, pasak jo, kad, žvelgdami į savo pašaukimą, į mums patikėtus dalykus ir asmenis, į įsipareigojimus, į tarnystę Bažnyčioje, kiekvienas galime drąsiai ištarti: nors esu trapus, Viešpačiui nėra gėda dėl mano žmogiškumo, priešingai, jis ateina apsigyventi manyje. Jis lydi mane savo Dvasia, apšviečia mane ir padaro mane savo meilės kitiems, visuomenei, pasauliui įrankiu.
„Brangieji, remdamiesi šiuo pažadu, eikime pirmyn su tikėjimo džiaugsmu, kad būtume šventa Viešpaties buveine. Stenkimės visur nešti jo meilę, atmindami, kad kiekviena sesuo ir kiekvienas brolis taip pat yra Dievo buveinė, kad jo buvimas ypač atsiskleidžia mažuosiuose, vargšuose ir kenčiančiuose, norėdami būti dėmesingi ir užjaučiantys krikščionys“, – tęsė popiežius gegužės 25 d. vidudienio maldos susitikimo mąstyme, kurį užbaigė kvietimu šauktis Mergelės Marijos užtarimo. Dvasios veikimu ji iš tiesų tapo „Dievui pašvęsta buveine“. Kartu su ja ir mes galime patirti Viešpaties priėmimo džiaugsmą ir būti jo meilės ženklu bei įrankiu.
