Rugsėjo 4 d. Šiluvoje jau trečius metus iš eilės vyko Šiluvos deklaraciją apmąstyti pakvietusi nacionalinė konferencija, šįkart pavadinta „Kaip nesunaikinti laisvės ir demokratijos“. Konferencijoje savo pastebėjimais dalinosi žymūs Lietuvos ir užsienio intelektualai.
Ganytojų žvilgsniu
Renginį atidarė Kauno ir Vilniaus arkivyskupai metropolitai dr. Kęstutis Kėvalas ir dr. Gintaras Grušas. Arkivysk. K. Kėvalas sveikinimo žodyje pakvietė budėti ir atremti pagundas eksperimentuoti su žmogaus prigimtimi. Ganytojas priminė, kad ne žmonės pasirinko Šiluvą kaip šventą vietą, o pats Dievas per Dievo Motinos apsireiškimą išreiškė savo valią, kad į šią vietą būtų renkamasi garbinti Dievą. Taip šventa Šiluvos vieta kviečia pagarbai tai tvarkai, kuri Kūrėjo dovanota šiam pasauliui.
Arkivysk. G. Grušas savo ruožtu priminė aktualius pop. Leono XIV žodžius: „Bažnyčia niekada negali būti atleista nuo pareigos sakyti tiesą apie žmogų ir pasaulį, pasitelkdama, kai reikia, net ir aštrią kalbą, kuri iš pradžių gali kelti nesusipratimų“ (Kalba Diplomatų korpusui, 2025 05 16). Pareiga drąsiai ginti tiesą tenka visiems krikščionims, ypač dalyvaujantiems viešajame gyvenime: „Kai kyla pavojus tiesai, katalikų politikas turi pasakyti „ne, aš negaliu“. Tai nėra kova su kitais, bet tarnystė bendram gėriui“. (Audiencija Katalikų politikams 2025 09 01). Pasak arkivyskupo, tiesa nėra abstrakti idėja, o kelias, kuriuo eidamas žmogus atranda tikrąją laisvę, tad ir ši konferencija yra proga ieškoti, kaip demokratiją įtvirtinti tiesoje.
Pirmąjį konferencijos pranešimą skaitė apaštalinis nuncijus Baltijos šalyse bei buvęs pop. Benedikto XVI asmeninis sekretorius arkivysk. Georgas Gansweinas. Jis apžvelgė Benedikto XVI mokymą. Atsižvelgiant į didžiuosius mūsų laikų iššūkius, techninį mąstymą ir globalizaciją, pirmasis žingsnis turi būti protingumo atgavimas. Protingas reiškia teisingas. Reliatyvizmas yra silpno ir siauro mąstymo išraiška. Jis grindžiamas klaidingu didžiavimusi, kad žmonės negali atpažinti tiesos, ir klaidingu nuolankumu, atsisakant ją priimti. Tiesa mus išlaisvina (plg. Jn 8, 32), nes ji yra standartas, pagal kurį žmonės turi vertinti save; jos pripažinimas reikalauja nuolankumo. Taigi tampa aišku, kodėl tiesos pažinimas negali būti grynai akademinis veiksmas. Žmogus nėra kompiuteris, kuris saugo tiesą kaip algoritmus. Jis yra pajėgus pažinti tiesą ir ją suras, jei prisitaikys prie tiesos.
Nuvilti lūkesčiai
Vilniaus universiteto prof. dr. Alvydas Jokubaitis skaitė pranešimą tema „Lietuva kaip save ryjanti būtybė“. Profesoriaus teigimu, dabartinė Lietuvos versija nuo ankstesnių versijų labiausiai skiriasi artimo ir tolimo supratimu. Krikščionybė mokė mylėti savo artimą. Dabartiniai jaunalietuviai būtinai nori mylėti tolimą. Šiuo atžvilgiu jie nori būti didesniais artimo meilės išpažintojais, negu krikščionys. Tačiau krikščionys žino, kad kiekvienas mums tolimas žmogus būtinai turi savo artimą. Jaunimas reikalauja visus vadinti artimais, panašiai kaip Sovietų Sąjunga reikalavo būti draugais. Lietuvos sieną nelegaliai kirtęs migrantas darosi didesnio rūpesčio objektas negu vietos žmogus. Pasaulio be sienų norintys lietuviai pradeda nematyti migrantų naudojimo politiniais tikslais. Politika ir valstybės sienos verčiamos nusileisti jausmams, nesvarbu, kokie to padariniai.
Prof. dr. Egidijus Aleksandravičius iš Vytauto Didžiojo universiteto kalbėjo apie tai, kaip Lietuvoje negebama išsaugoti trijų (ar keturių, jei įskaičiuosime žiniasklaidą) valdžios šakų autonomiją, atskirybes ir pusiausvyrą. Pranešėjo teigimu, vykdomoji valdžia pamažu ryja visas kitas valdžios formas, ir tokiu būdu mes atiduodami „biurokratūrai“. Vienas iš pavyzdžių – mūsų įstatymai virsta tik teisės aktais, įstatymuose numatoma, kad įstatymo normos nustatomos ministerijos, ne parlamento. Taip pat profesorius priminė, kad Konstitucinis Teismas bus bendrojo gėrio talkininkas tik tada, jeigu niekada neperžengs savo funkcijos – pasakyti, ar įstatymas atitinka Konstituciją, ar ne. Tuo tarpu šiuo metu jis parlamentui nurodinėja, kaip parengti įstatymą, atitinkantį Konstituciją, o tai dar vienas biurokratizacijos, vedančios į tam tikro pobūdžio diktatūrą, požymis.
Vytauto Didžiojo universiteto dėstytojas dr. Vygantas Malinauskas kalbėjo apie naujųjų teisių pagundas. Kas šiandien yra liberalios demokratijos pagunda? Pranešėjo teigimu, tironijos esmė nėra diktatoriškas valdymas. Kada valdžia tampa diktatūra? Kai teisinė tvarka yra pajungiama kažkieno interesui ir aistrų tenkinimui. Naujų teisių kūrimas, kuris privačius interesus paverčia naujomis konstitucinėmis teisėmis, nepadaro mūsų laisvesniais, nes mes turime paklusti kažkam, ko laikytis mes neturim jokios vidinės priežasties. Besidžiaugiantys naujomis teisėmis jas turi tik todėl, kad valstybė visus kitus priverčia šias teises vykdyti ir pripažinti. Tai vadinama vertybių tironija. Baigdamas pranešimas, V. Malinauskas pastebėjo, kad Šiluvos deklaracija yra ne kas kita, kaip kvietimas Lietuvoje pasipriešinti šiai vertybių tironijai.
Drąsa veikti
Vaizdo pranešimą konferencijos dalyviams atsiuntė tarptautinės organizacijos Alliance for Defending Freedom Europos advokacijos padalinio vadovas dr. Felix Böllmann. Pranešime apžvelgtos naujausios su religijos ir sąžinės laisvės gynimu susijusios aktualijos. Viena iš tendencijų – viešosios religijos marginalizavimas. Naujausi duomenys rodo, kad religija vėl tampa vis populiaresnė tarp jaunosios kartos. Tačiau politikoje, viešosiose diskusijose ir akademinėje bendruomenėje Europoje vis dar labai retai atvirai kalbama apie religijos klausimus. Toliau stiprėja ir netolerantiškas sekuliarizmas. Žmonėms tampa sunku ginti kitokią nuomonę, nepaisant to, kad pagal įstatymą abi nuomonės turėtų būti vienodai saugomos. Tęsiasi ir turinio cenzūra. Įsigaliojo Europos Sąjungos skaitmeninių paslaugų aktas. Šis reglamentas, tiesiogiai taikomas visose valstybėse narėse, suteikia beprecedentinius įgaliojimus Europos Komisijai ir interneto platformoms, o tai kelia rimtą pavojų žodžio laisvei.
Renginį tęsė strategijos specialistas ir filosofijos lektorius Mindaugas Kubilius, pabrėžęs, kad šiuolaikinė gerovės samprata ir iš pastarosios kildinta liberalioji demokratija yra faktiškai netvari ir antropologiškai neperspektyvi. Tai lemia jau dabar vykstantį sugrįžimą prie tvarių moralinių pamatų ir sambūvio formų. Savo ruožtu tai skatina autentiškos, nes prigimtinės laisvės išgyvenimą ir gerovės sampratos korekciją pamatiniu ir amžinuoju prasmės dėmeniu grindžiančios demokratijos troškimą. Kyla natūralus autentiškos demokratijos poreikis. Ką daryti mums, katalikams? Pasak pranešėjo, pagrindinis virsmo veiksnys – civilizacinio vertybinių kraičio, kurį išlaiko ir ištikimai perduoda Apaštalinė Tradicija, ištikimas puoselėjimas.
Lietuvos visuomenė šiandien
Lietuvos istorijos instituto vyresnioji mokslo darbuotoja prof. dr. Rasa Čepaitienė skaitė pranešimą tema „Postsovietinių transformacijų pasekmės Lietuvos visuomenei“. Ji pabrėžė, kad Sąjūdžio revoliucija buvo antiimperinė, protautinė ir proliaudinė, ir todėl giliai demokratiška, tuo pačiu neišvengiamai antinomenklatūrinė. Tačiau „šiandien jos palikimas ir šios vertybės yra įžūliai atmestos, nepaisant kai kurių politikų pomėgio dangstytis Sąjūdžio simboliniu kapitalu. Viešumas, taip, yra realizuotas, bet jis tapęs bedantis ir begalis, paverstas įkyrių triukšmu, kurį galiausiai nustojama girdėti. Nuomonių pliuralizmą pakeitė partinis vienos tiesos monopolis ir sau savavališkai prisiskirtas arogantiškas moralinis teisuoliškumas. Vėl atgimė nomenklatūrinės privilegijos ir nebaudžiamumas, apie kurias sovietiniai partiniai funkcionieriai galėjo tik pasvajoti. Atgimė ir baimė bei poreikis saugotis viešumoje, kad ko nereikalingo nepasakytum ar neparašytum, dėl ko galėtum nukentėti, nes, kaip ir sovietmečiu, niekas neužtars ir neateis į pagalbą.“
Vytauto Didžiojo universiteto profesorė dr. Birute Obelenienė savo pranešimą pradėjo cituodama LR Konstitucijos 38 straipsnį: „Šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas.“ Vadinasi, valstybė, jei nori turėti ateitį, turi turėti tvirtą pagrindą ir nepriminti ant smėlio statomos pilies, turėtų dėti visas pastangas, jog jaunoji karta būtų tvirtai pasirengusi kloti šiuos visuomenės ir valstybės pamatus. Prelegentė, apžvelgusi pastarųjų 25 metų Rengimo šeimai ir lytiškumo ugdymo programų kūrimo ir įgyvendinimo Lietuvos švietimo sistemoje patirtį, atskleidė tėvus ir šeimas vienijančių organizacijų tikrai nelengvas pastangas, kad šios programos būtų parengtos ir diegiamos mokyklose. Programoms (tiek Rengimo šeimai ir lytiškumo ugdymo (2007), tiek Sveikatos ir lytiškumo ugdymo bei rengimo šeimai (SLURŠ, 2016)) parengti buvo sudarytos darbo grupės iš labai skirtingų NVO. Programos kūrimas nebuvo lengvas, tačiau pavykdavo susitrati ir priimti bendrus sprendimus. Tačiau nuo 2023 m. rugsėjo 1 d. SLURŠ programa naikinama. Prisidengiant bendrųjų programų perrašymu kompetencijų pagrindu, buvo iškreiptas ir kai kurių programų turinys. Ypač nukentėjo Sveikatos, lytiškumo ugdymo ir rengimo šeimai programa, kurioje, socialinio ir emocinio ugdymo sąskaita nebeliko rengimo šeimai dalies, o lytiškumo ugdymas, atsietas nuo rengimo šeimai tikslo, įgijo lytinio švietimo bruožų. Tokiu būdu iš pradinio ir pagrindinio ugdymo sistemos iš esmės buvo eliminuota rengimo šeimai dimensija, nors tai numato Šeimos stiprinimo įstatymas ir visa eilė valstybės strateginių dokumentų.
Paskutinį pranešimą apie jaunimo organizacijų būklę skaitė Ateitininkų federacijos atstovas Ignas Kriaučiūnas. Jis pristatė statistiką, rodančią, kad jaunimo organizacijų mažėja, jos traukiasi, o nuomonė apie jas tarp bendraamžių vis blogėja. „Per 13 metų trigubai išaugo dalis jaunuolių, manančių, kad tik silpni ir nevykėliai dalyvauja NVO ir visuomeninėje veikloje; dvigubai – įtarinėjančių kad žmonės, dalyvaujantys pilietinėse veiklose, turi savanaudiškų interesų. Padaugėjo ir jaunų žmonių, laikančių žmones, dalyvaujančius pilietinėje veikloje, keistuoliais. Akivaizdu, kad šie epitetai skrieja visų pirma į jaunimo organizacijų pusę – juk jos ir yra artimiausias pilietinio veikimo pavyzdys jaunam žmogui.” Viena iš to priežasčių – tikrųjų jaunimo poreikių neatliepimas ir angažavimasis ideologizuotoms temoms, aktualioms tik nedideliam skaičiui narių.
Klajonės po Europos sąjungą
Konferenciją vainikavo gyva diskusija, kurioje dalyvavo arkivysk. Kęstutis Kėvalas, LR Prezidento vyriausioji patarėja Asta Skaisgirytė ir komunikacijos specialistas dr. Linas Kontrimas. Diskusiją moderavo žurnalistas Virginijus Savukynas.
Diskusiją pradėjo A. Skaisgirytė, teigdama, kad gyvename tektoninių lūžių akivaizdoje. Šios slinktys pagreitėjo postkovidiniu laikotarpiu, mūsų regione – Rusijai pradėjus karą prieš Ukrainą. Kalbant apie demokratiją – pastarųjų 20 metų tendencijos rodo, kad demokratinių šalių skaičius traukiasi, o autoritarinių šalių skaičius auga. Matome, kad telkiasi autoritariškai valdomų šalių lyderiai, tai rodo neseniai vykęs susitikimas Kinijoje. Tai siunčia stiprų signalą Vakarams.
Moderatorius priminė žodžio laisvės situaciją kai kuriose Vakarų, ypač Europos šalyse. Pavyzdžiui, Didžiojoje Britanijoje baudžiama už maldą mintyse prie abortų klinikų. A. Skaisgirytė pritarė, kad problemų su žodžio laisve yra ir Vakaruose. Valstybė neremia krikščioniška etika paremtų nuostatų, todėl dalį patraukia ir įvairios keistos ideologijos, vadinamasis voukizmas. Nors įstatymai Lietuvoje tarsi yra tinkami, neriboja žodžio laisvės, bet pačioje visuomenėje vyksta procesai, nepatenkantys į įstatyminio reguliavimo sritį, kurie rodo, kad visuomenė akyse praranda tam tikrą moralinį kompasą.
Diskusiją apie moralinį kompasą tęsė arkivysk. K. Kėvalas. Jo teigimu, valstybės nepasitiki piliečiais, o kai nėra pasitikėjimo, prisireikia reguliacijos. Sąžinė yra prigimties duotybė, bet ją reikia ir ugdyti. Kai valstybė nepasitiki piliečių sąžine, valstybei kyla pagunda tapti sąžinės balsu ir stoti į Dievo vietą bei imti viską reguliuoti: kuo daugiau reguliavimo dokumentų priimsime, tuo geriau jūs elgsitės. Tokios yra sekuliaristinės ideologijos grimasos: valstybė tampa sekuliarizmo religijos atstove vietoj to, kad būtų neutrali visų religijų atžvilgiu. Taip pati valstybė paneigia pliuralistinės visuomenės principus.
Tam antrino ir L. Kontrimas, kalbėjęs, kad biurokratinis nieko nedarymo tinklas neturi nei empatijos, nei demokratijos fono. Tai yra vėžinės prigimties terpė. Mes, kaip tauta turime turėti brandžią, išaugintą sąmonę, bet esame savo miestus pavertę parduotuvėmis. Kad 35 metus mūsų niekas nepultų ir nepjautų, yra labai mažai tokių laikotarpių Lietuvos istorijoje, – bet kaip mes tuos 35 metus išnaudojame? Taip ir Europoje – niekada nepasiekiamas sutarimas beveik dėl nieko, tik sutariama, kad nesutariama. O galbūt reikėtų susitarti, kad niekada nebuvo sukurta geresnė sistema, leidžianti mums bendrai sugyventi, nei krikščionybė, ir tuomet, turint bendrą vardiklį, būtų įmanoma susitarti bent dėl kažko.
Moderatoriui paklausus, ar ir kaip įmanoma atnaujinti Europą, kad ji vėl būtų gyvybinga, arkivysk. Kėvalas pabrėžė, kad visada, kai nori ką nors atnaujinti, reikia grįžti prie šaknų, prie originalios idėjos. Idėja buvo suvienyti tautas tuo pagrindu, kurį mes laikome savaime suprantamu – krikščionybės pagrindu. A. Skaisgirytė pabrėžė, kad kuriantis Europos Sąjungai, valstybės buvo pavargusios nuo karo ir ieškojo susitaikymo. Kiek vėliau šis projektas pavirto laisvių projektu, ir nors mes šiomis laisvėmis pasinaudojome puikiai, bet yra laisvės išsigimimo požymių, kai, pavyzdžiui, laisvė kalbėti virsta laisve šmeižti ar vadinamąja atšaukimo kultūra. L. Kontrimas užbaigė diskusiją pabrėždamas, kad mes laisvę suprantame kaip daiktišką galėjimą kažką pačiupinėti ar praryti ir esame užstrigę tokioje laisvės sampratoje be jokios refleksijos, o atėjo laikas krikščionims veikti ir aktyviai pasiūlyti visuomenei autentiškos laisvės sampratą.
