Pastaruoju metu elektroninėje ir socialinėje erdvėje niekaip negaliu pabėgti nuo vienos baisiai erzinančios frazės: „Tikėkime mokslu“. Kvailesnio oksimorono, ko gero, nesu girdėjęs, nors iš esmės, atskirai į abu šiuos reiškinius žiūrint nė vienas iš jų nėra blogas.
Kad ir koks išsilavinęs ateistas bebūtum, vis vien tavo gyvenime yra tuntas dalykų, kuriais tiki, nes tai suteikia egzistencinės ramybės jausmą, be kurio gyvenimas pataptų nepakeliamas dėl savo absurdiškumo.
Motina visuomet tikės, kad jos vaikas yra gražus, protingas ir šiaip dovana šiam pasauliui, kad ir koks bukas ir išlepęs liurbis, darantis šešias gramatines klaidas keturių žodžių sakinyje, jis būtų. Kitaip nebūtų prasmės auginti vaikų ir jais rūpintis. Galiausiai kiekvienas nueiname miegoti su tikėjimu, kad rytoj bus truputį geriau nei šiandien. Prarandi šį tikėjimą – ir tau klinikinė depresija (rimta, tikroji, o ne ta, apie kurią ima kalbėti instagramo nuomonės formuotojai, norintys suteikti savo turiniui dramatinio gylio), kai žiūri į lubas, ir jauti, kad nėra prasmės nei miegoti, nei keltis.
Mokslas irgi yra nuostabus dalykas. Jis gydo ligas, kurios anksčiau buvo mirtinos, kuria kompiuterius, o jais atliekame skaičiavimus, kuriems anksčiau žmonijai būtų neužtekę viso laiko visatoje. Ir taip toliau. Jis daro mūsų gyvenimus patogesnius ir saugesnius.
Vis dėlto, kad ir kokie šaunūs abu šie reiškiniai būtų atskirai paėmus, kartu jie yra tokie pat atgrasūs, kaip ananasas ant picos. Visa mokslo esmė yra abejoti, klausinėti, tirti, ir šia prasme tikėjimas, kuris nereikalauja jokių įrodymų vien tik abejonės nebuvimo, yra diametraliai priešingas jam.
Suprantu, kad visa tai, ką sakau gali atrodyt kaip grynai lingvistinis priekabiavimas, ir tu, mielas, nors ir man drįstantis paprieštarauti skaitytojau, pasakytum, kad siekei visai kitokios šios frazės konotacijos, ir labiau ja nori pasakyti „pasikliaukime mokslu, vadovaukimės logika, nepulkime į isteriją ir prietarus, mąstykime racionaliai“ ir taip toliau.
Jei prie tavęs prieitų žmogus, kuris sakytų, kad yra racionalus skaičius, tu jam pasakytum, kad manai, jog jis klysta ir pasakytum kodėl. „Tuomet, galime šaknį iš dviejų aprašyti kaip dviejų sveikų skaičių trupmeną a/b, kuri toliau nebesiprastina…“, kalbėtum tokiam žmogui tu. Taip žingsnis po žingsnio, loginė išvada po loginės išvados, abu tiesiog privalėtumėte prieiti prie išvados, kad visgi negali būti racionalusis skaičius, todėl yra neracionalus. Jei net kiekvienai tarpinei loginei išvadai pritaręs toks žmogus sakytų „nu, vis vien netikiu kaip čia gali būt toks neracionalus skaičius, tokių nebūna, čia Sorošas bando mus klaidint“, tada jau tokiam žmogui beliktų sakyt „tikėk gi mokslu“.
Bet aš to nematau. Suprantu, kad egzistuoja tokių neperkalbamų žmonių, bet jų yra visiška mažuma. Didesnę bėdą savo socialiniame burbule matau kitur ir dėl to mane taip erzina tas skatinimas tikėti mokslu.
Šiais laikais kiekvienas mulkis su internetu jau yra ganėtinai jėzuitiškas mokslinių tiesų skleidėjas. Mokslas jį pasiekia per naujienų portalų antraštes, kurios savo formuluotėmis būna baisiai nemoksliškai tiesmukos. „Britų mokslininkai įrodė, kad einant miegoti po pažastimis pasikišus šlapią morką, jūsų plaukai bus tvirti ir žvilgantys. Rezultatus galima išvysti jau po savaitės“ – teigia tipinė naujienų portalo antraštė ir pirmi pora sakinių po ja.
Šiais laikais kiekvienas mulkis su internetu jau yra ganėtinai jėzuitiškas mokslinių tiesų skleidėjas.
Niekam neįdomų, kaip buvo vykdomas pats eksperimentas, kaip buvo atrenkami žmonės į tyrimo grupę, kaip į kontrolinę, ar pati morka pažastyje, ar tai, kad ji tave verčia miegoti tik tam tikroje padėtyje lemia geresnę plaukų bei odos sveikatą. Galiausiai, ar morka turi būti šlapia?
Niekas tuo nesidomi, o jei pats pabandai šių dalykų paklausinėti, sukeli pašnekovo pykti, nes jam ima atrodyti, kad tu kvestionuoji ar net kėsiniesi užginčyti tą mokslinę tiesą, kuria jis tiki. Ir tokiu būdu, kad ir kaip ironiškai tai beskambėtų, supranti, kad tavo pašnekovas į šiuos klausimus reaguoja kaip eilinė davatka, su kuria kalbant apie religija užklausi, ar tikrai Dievas užpyks, jei kiekvieną sekmadienį neisiu į bažnyčią, jei jau jis toks geras ir mylintis.
Ir tai yra pats kenksmingiausias požiūris į mokslą, nes mokslas yra tiek stiprus, kiek juo yra abejojama, kiek į jo atradimus yra žiūrima kritiškai: net jei kažkas ir veikia kaip mes ir planavome, ar tai veikia dėl mūsų įsikišimo, ar nepaisant jo. Mokslas yra organiškas ir kintantis ir tikėdami juo tokiu, koks jis yra šiandien atimame iš jo visą gyvybę. Jei būtume tikėję mokslu, o ne Galilėjumi, vis dar galvotume, kad saulė sukasi aplink žemę, o ne atvirkščiai. Tais laikais net ir didžioji mokslinės bendruomenės dalis laikėsi geocentristinio požiūrio.
mokslas yra tiek stiprus, kiek juo yra abejojama, kiek į jo atradimus yra žiūrima kritiškai.
Šiandien visi suvokiame, kad visgi geocentrizmas yra netiesa, bet mes tai žinome tik todėl, kad nelikom įsikibę tos teorijos kaip šventos dogmos. Toliau tyrėme, klausėme ir abejojome.
1926 metais Nobelio premiją medicinoje laimėjo Johannes Fibigeris už tai, kad įrodė, kad apvaliosios kirmėlės, suleistos į pelės skrandį, sukelia vėžį. 1952, jau po jo mirties, ši išvada buvo paneigta. Pasirodo, kad nors ir Fibigerio pelės iš tikrųjų ėmė sirgti vėžiu, tikroji priežastis buvo ne pačios kirmėlės, o tai, kad jis jas šėrė ėdalu, kuriame visiškai nebuvo vitamino A, kas ir buvo pagrindinė priežastis vėžiui susidaryti.
Iš esmės, kad ir kokie protingi jie būtų, net patys mokslininkai yra tiesiog žmonės, kaip ir visi kiti darantys klaidų, kažko nepastebintys, klaidingai pamatantys priežastinį ryšį, kur iš tikro tebuvo atsitiktinė koreliacija.
Būtent dėl to mokslininkas, jei tik jis nuoširdžiai myli savo amatą, sveikins kiekvieną klausimą, kiekvieną abejonę jo atradimu, nes tik per abejonę mes galime pasiekti geresnį supratimą, o tai ir yra pagrindinis mokslo tikslas. Niekada nieko naujo neatrasi, jei liksi įstrigęs tikėjime tuo, ką žinai šiandien.
Todėl, kiekvieną kartą, kai su kuo nors kalbėsitės apie mokslinius atradimus ir žmogus jums stengsis įbrukti vieną ar kitą mokslinę tiesą apeliuodamas vien į jūsų prievolę „tikėti mokslu”, niekaip geriau to nepaaiškindamas, siųskite jį į bažnyčią, ar net į misionierišką misiją kur nors į pagoniškus kraštus, nes ten jis žymiai geriau panaudos savo per viršų trykštantį poreikį tikėti ir atversti į tikėjimą kitus.
