Psichologė Elena Mickevičienė: Dievas pasėja sėklą – mintį, o kiek ji subręs ir išaugs, priklauso nuo mūsų

Kalbuosi su kolege, psichologe Elena Mickevičiene, baigusia kognityvinės elgesio terapijos mokymus, sukūrusią šeimą, auginančią 4 vaikus. Ji yra praktikuojanti katalikė, dirbanti su vaikais, jų tėveliais ir šeimomis. Jaučia, kad katalikiškos vertybės ir psichologinė pagalba dera tarpusavyje. Pasak Elenos, tai dar labiau įkvepia, padeda jai ir šeimoms pamatyti dalykus kitaip. Tam tikros vertybės padeda priimti iššūkius, juose pamatyti prasmę. Tikėjimas gyvenime yra didžiulis resursas.

Papasakok kada ir kaip tau kilo mintis burti katalikus psichologus?

– Turėjau širdy tokią mintį, kaip kvietimą, turėti keletą kolegių, kurios irgi būtų praktikuojančios katalikės, pasidalinimui mintimis kaip dirbti, kai kartais yra abejonių dėl tam tikro mokslo atsirandančių nuostatų. Su drauge, maždaug prieš 4 metus, gvildenome idėją susiburti, ar net įsteigti centriuką, kur žmonės, kurie yra praktikuojantys katalikai, ieškantys katalikų psichologų, žinotų, jog ten gali kreiptis, kad galėtų laisvai kalbėti apie savo tikėjimą, patirtis, įžvalgas, kad tai derėtų su psichologiniu konsultavimu ir taikomomis intervencijomis. Bet mums nepavyko tos įstaigos įsteigti ir 2 metus šios minties negvildenau. Tačiau visą tą laiką ją nešiojau širdyje.

2022 m. sausio mėnesį, skaitydama Stasio Ylos knygą “Jurgis Matulaitis”, pajaučiau labai ryškų kvietimą, kad tą mintį reikia atgaivinti. Dievas taip suplanavo mano veiklas, jog turėjau laiko šią mintį svarstyti širdyje per maldą. Man kilo įvairių jausmų ir abejonių, tačiau niekaip negalėjau nuvyti šios minties, ji tiesiog mane nešė.

Po tokių išgyvenimų pradėjau apie tai kalbėtis su keliomis savo draugėmis. Jos labai mane palaikė ir greitai, per savaitę laiko, suorganizavome pirmąjį susitikimą. Mūsų buvo aštuonios. 2022 m. vasario 10 d. susirinkome Perkūno namuose. Dalis buvo susirinkę gyvai, dalis dalyvavo nuotoliniu būdu.

Supratome, kad visos tą idėją nešiojome širdyse ir nusprendėme kažką daryti, svarstėme, kad mums reikalingas dvasinis vadovas, kuris palydėtų mus malda ir atsakytų į mums rūpimus teologinius klausimus. Susitarėme ta intencija melstis. Pasidalinome mintimis ko norėtume, ką galėtume daryti ir taip mūsų žinia pasklido. Norisi džiaugtis ir dėkoti, kad šiai dienai besikuriančioje bendruomenėje yra 90 narių.

Kuo aktuali tokia grupė?

– Tuo, kad pajustume vienybę, tapatumą tarp psichologų, kurie išpažįsta katalikiškas vertybes, kad galėtų vienas kitą pastiprinti, dalintis informacija, auginti profesines kompetencijas.

Noriu pacituoti pal. J. Matulaičio mintį “Dieve, kokios taktikos geriausiai būtų laikytis einant prie to tikslo? Man rodosi, kad ne tiek gynimosi taktikos, kiek užgrobimo, apėmimo, užkariavimo. Patys gyvai persiėmę Kristaus dvasia, turime rūpintis telkti ir organizuoti aplink save geros valios žmones; juos lavinti, rengti prie darbo, o paskui drauge su jais ir per juos visur Kristų įnešti, viską Kristuje atnaujinti. Viešpatie Jėzau, uždek mūs širdis ta uolumo ugnimi. To tavęs melsiu. Mūsų uždavinys turi būti: tobulintis ir tobulinti, tobulinantis pačiam ir tobulinti kitus žmones ir darbus. Tobulintis pačiam dvasiškame gyvenime, pasirenkant tarp dvasiškų praktikų ypač tas, kurios labiau paverčia žmogų sąmoningu antprigimtiniu gyvenimu gyventi…” (Jurgis Matulaitis UŽRAŠAI, psl 4. 9-21)

Grupė yra savanoriškai susibūrusi, nariai grupėje turi laikytis profesinės etikos, konfidencialumo, pagarbos vieni kitiems principų. Taip pat, kad žmonės pasauliečiai, kurie yra praktikuojantys katalikai, siejantys psichologiją su sielos mokslu bei katalikiškomis vertybėmis ir ieško psichologinės, psichoterapinės pagalbos, žinotų, jog yra jų lūkesčius atitinkančių specialistų, kad  galėtų drąsiai su psichologu kalbėtis apie dvasinius dalykus ir tikėjimą savo gyvenimo kelionėje.

Pastebėjau, kad tikintys žmonės, susidūrę su gyvenimiškais sunkumais, iššūkiais, yra nedrąsūs atvirauti apie savo tikėjimo kelią, jie, kaip ir visi, siekia saugumo, nenori būti dar labiau sumenkinti, įskaudinti. Žmonės patys ieško tikėjimą praktikuojančių psichologų.

Kas šioje grupėje gali būti nariu?

– Mes norime, kad šioje grupėje nariais būtų psichologai, baigę psichologijos bakalauro ir magistro studijas, psichologai-psichoterapeutai ir gydytojai-psichoterapeutai, baigę psichoterapijos programą.

Yra dvi uždaros grupelės: viena mesendžeryje, kita – feisbuke. Mesendžeryje yra tik psichologai, psichologai-psichoterapeutai ir gydytojai-psichoterapeutai, o feisbuke paglobojami ir psichologijos studentai, kurie praktikuoja katalikų tikėjimą, kad žinotų kas grupėje vyksta ir turėtų palaikymą.

Kodėl svarbu, naudinga tikinčiam psichologui ar psichoterapeutui būti šios grupės nariu?

– Pradžioje, kol kūrėsi grupė, buvo sunku tą naudą įžvelgti. Bet, manau, labai svarbu pačiam asmeniškai prie jos prisidėti: kad turėdamas idėjų galiu jas atnešti, jomis pasidalinti, dalintis informacija, profesiniais, asmeniniais resursais.

Mainais gaunu bendruomenę: terpę, kurioje galiu dalintis kylančiais klausimais, sunkumais, gauti profesinę interviziją, palaikymą. Viena iš idėjų yra organizuoti kasmetinį žygį – rekolekcijas, kad šios profesijos atstovai galėtų kartu susitikti, pabūti savame rate, artimai pabendrauti ir pajusti bendrystės jausmą, jį išgyventi.

Svarbi grupės veiklos sritis – dalinimasis informacija apie renginius psichologams, naudinga literatūra. Ši grupė dar nėra subrandinusi vaisių, kad galėtų tik duoti. Ji veikia mainų, dalinimosi principu – kažką aš duodu, kažką gaunu, taip grupėje sėjama sėkla, o kas išaugs, pamatysime.

Kas nuveikta ir ką planuojama nuveikti?

– Po pirmojo susitikimo, vienai grupės narei skaitant šventosios Hildegardos Bingenietės biografiją, kilo mintis apie besikuriančią mūsų grupę parašyti arkivyskupui Lionginui Virbalui SJ ir pakviesti jį į antrąjį narių susitikimą. Jis atvyko į susitikimą, kuriame daugelis narių dalyvavo nuotoliniu būdu ir pasiūlė idėją suorganizuoti katalikų-psichologų žygį Šiluvoje, kad visi artimiau vienas kitą pažintume, pabendrautume. Taip arkivyskupas Lionginas Virbalas tapo grupės dvasios vadovu ir globėju. 

Jis pats šypsodamasis visada sako: „Čia Dievas viską organizuoja, ne aš“. O juk mes meldėmis šia intencija nuo pirmojo susitikimo (šypsosi Elena) Nuo to laiko jau turėjome 3 žygius. Šiuose žygiuose susipažinome vieni su kitais, pajautėme šio susibūrimo prasmę, patyrėme įvairių įspūdžių, malonių netikėtumų, kuriuos, su Dievo pagalba, suorganizavo arkivyskupas.

Antro žygio metu susipažinome su seserimi Agne, vienuole Birute Gučaite, psichologijos mokslo Lietuvoje pradininko Alfonso Gučo dukra. Ji irgi tapo šios grupės palydėtoja maldoje ir žygiuose. Taip nuspręsta, kad žygis bus organizuojamas kartą metuose, kad mums svarbu pabūti ne tik profesinėje erdvėje, bet ir dvasinėje aplinkoje. Taip pat aptarta kartą per metus organizuoti konferenciją, kuri būtų naudinga, reikalinga, atsakytų į kylančius klausimus, būtų mokslinė ir praktinė.

Galiu pasidžiaugti, kad su šia idėja šiemet kreipėmės į akademinę bendruomenę, kuri padeda organizuoti tarpdisciplininę mokslinę-praktinę konferenciją „Asmens orumas teologinėje ir psichologinėje perspektyvose“. Konferencija vyks šių metų gegužės 17 dieną VDU Katalikų teologijos fakultete, Gimnazijos g. 7, Kaune. Konferencijos organizatoriai Vytauto Didžiojo universitetas, Lietuvos sveikatos mokslų universitetas ir VšĮ Gyvenimo ir tikėjimo institutas. Bus analizuojama orumo sąvoka teologinėje sampratoje ir psichologinėje praktikoje, siejama su žmogaus tapatumu.

Taip pat grupė turi kassavaitinį susitikimą maldai savo intencijomis, už visus bendruomenės narius ir už klientus. Kartą į mėnesį susitinka katalikų psichologų grupės aktyvas aptarti organizacinius ir kitus kylančius klausimus, įvyko intervizija. Šiuo metu dažni konferencijos organizatorių grupės susirinkimai. Svarstomas klausimas ateityje susiburti į organizaciją, kuri veiktų kaip juridinis vienetas, arba turėti grupę Lietuvos Psichologų sąjungoje. Kur Dievas nuves, su kuo suves ten ir su tuo būsime.

Kaip manai, kokia katalikų psichologų grupės vizija ateičiai?

– Tolesnė vizija plėstis narių skaičiumi, tęsti pradėtas veiklas, įgyvendinti naujas idėjas, turėti katalikų-psichologų, psichoterapeutų duomenų bazę, psichologinės literatūros bazę, padėti vieni kitiems tobulėti tiek profesinėje, tiek dvasinėje srityse, kviesti bendradarbiauti kitas organizacijas. Taip pat kviestis lektorius aptarti rūpimas temas, įgyti žinių. Grupėje laukiami nauji nariai, kurie norėtų prisidėti savo idėjomis, resursais, pagalba prie veiklos, prie vis dar kuriamos, tobulėjančios bendruomenės.

Psichologo profesijai keliami aukšti reikalavimai, darbe naudojami žmogiškieji resursai, tokie kaip empatija, jautrus įsiklausymas ir supratimas, nuolatinis profesinis tobulėjimas siekiant kuo geresnės teikiamų konsultacijų kokybės, didelis informacijos srautas, kartais – asmeninio gyvenimo iššūkiai sekina ir patį psichologą. Ši grupė yra tarsi šaltinis sielai.

Būtume dėkingi, jei mus paremtumėte
Exit mobile version